Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2015-04-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-185/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
1A-102-185/2015
Teisminio proceso Nr.
1-77-1-00272-2014-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Arvydas Penelis
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-102-185/2015
Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00272-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 13 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant:prokurorei Justinai Vingilytei,nuteistajam A. P.,jo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 3 d. ir BK 72² str., A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nuteistasis įpareigotas per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimam giminaičiui ar šeimos nariui, bei įpareigotas per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent: 2014 m. birželio mėn. 2 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) mstl., Pasvalio r., savo namų virtuvėje konflikto metu tyčia sudavė kumščiu du smūgius savo žmonai R. P. į viršugalvį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-01-16 apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė proceso normų pažeidimų, o tai turėjo įtakos neteisėtam nuosprendžiui priimti. Nurodo, kad nesutinka su tuo, jog padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Yra nuteistas už tai, kad sudavė kumščiu du smūgius savo žmonai į viršugalvį ir tokiais veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad BK 140 str. numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis, t. y. turi kilti pasekmės, šiuo atveju – sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai. Nors kaip liudytoja apklausta D. J. (nukentėjusiosios dukra) tvirtino, kad jis nukentėjusiajai sudavė ranka į viršugalvį, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl to nukentėjusiajai būtų sukeltas skausmo pojūtis. Mano, kad vien nukentėjusiosios parodymų šiuo atveju nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. O, be to, nukentėjusiosios parodymai šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vertinami kaip abejotini, nes ji įvykio dieną jį (apeliantą) neteisėtai filmuodama provokavo ir taip primygtinai siekė atlikti jos atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus. Apelianto teigimu, nukentėjusioji taip elgėsi turėdama labai konkretų tikslą – norėdama išprovokuotą konfliktą panaudoti jų santuokos nutraukimo byloje. Tai sprendžia ir iš to, kad nukentėjusioji jo atžvilgiu priimtą 2015-01-16 apkaltinamąjį nuosprendį pateikė teismui santuokos nutraukimo byloje, siekdama įrodyti, kad santuoka nutrūko dėl jo kaltės ir siekdama sau palankaus santuokoje įgyto turto dalybų scenarijaus. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje yra sprendžiama besiskiriančių sutuoktinių tarpusavio santykių problema. Mano, kad tokioje teisinėje ir faktinėje situacijoje, kai santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kaip buvo šiuo konkrečiu atveju. Nukentėjusioji, santuokos nutraukimo byloje neturėdama jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo tariamą kaltę dėl jų santuokos iširimo ir siekdama visą santuokoje įgytą turtą prisiteisti išimtinai tik sau, nusprendė įvykdyti provokaciją ir teigti, jog tos provokacijos metu jis sudavė jai smūgius, kurie sukėlė jai skausmą. Pažymi, kad skyrybų procesas dar nėra pasibaigęs. Jų santykiai įtempti (tai pripažino ir teismas savo nuosprendyje). Todėl, akivaizdu, jog nukentėjusioji, pasakodama apie tariamai jo suduotus smūgius, kurie nepaliko absoliučiai jokių žymių ant jos kūno, turėjo ir turi neteisėtų motyvų, ir todėl jos parodymai dėl smūgių sudavimo ir sukelto jai fizinio skausmo yra abejotini. Pastebi, jog jam nuo tokio pateikto kaltinimo apsiginti yra beveik neįmanoma, nes jis grindžiamas vien tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Todėl mano, kad teismas dviejų itin konfliktiškai jo atžvilgiu nusiteikusių asmenų parodymus (nukentėjusiosios ir jos dukros) baudžiamoje byloje turėtų vertinti itin kritiškai, laikytis nekaltumo prezumpcijos ir fakto buvimą grįsti tik byloje esančiais objektyviais įrodymais. Nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų versiją, jog jis sudavė nukentėjusiajai du smūgius į galvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Ši aplinkybė yra įrodinėjama išimtinai nukentėjusiosios ir jos dukros, kurios neabejotinai yra suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ant nukentėjusiosios būtų buvę kokių nors išorinių sužalojimų. Nukentėjusioji teisme į bylą pateikė duomenis iš gydytojo, kad kitą dieną po įvykio ji kreipėsi į gydytoją. Teismas, priimdamas nuosprendį, šiuo įrodymu rėmėsi, tvirtindamas, jog tai įrodo, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog toks dokumentas byloje atsirado tik teismo posėdžio metu. Jis daug metų gyvendamas santuokoje su nukentėjusiąja žino, kad ji seniai turi sveikatos problemų dėl stuburo. Dėl to jai labai dažnai skauda galvą. Tie skausmai jai būna tiesiog migreniniai. Dėl nepakeliamų galvos skausmų ji daug kartų kreipėsi į šeimos gydytoją, gydėsi, vyko į sanatorijas. Todėl jo gynėjas teismo prašė išreikalauti iš nukentėjusiosios šeimos gydytojo jos ligos istoriją ir teismo posėdžio metu apklausti pačią gydytoją, kuri paaiškintų, dėl ko konkrečiai nukentėjusioji kitą dieną po įvykio kreipėsi į medikus. Tačiau teismas tokį jo gynėjo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog pareikštas kaltinimas ne dėl sveikatos sužalojimo. Mano, kad taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 str. įtvirtintą rungimosi principą. Teismas, atsisakydamas į bylą išreikalauti objektyvius įrodymus, kurie leistų suabejoti kaltinimo pagrįstumu, šią procesinę teisės normą pažeidė esmingai, nes gynybai užkirto kelią pateikti į bylą įrodymus, kurie paneigtų ar leistų suabejoti nukentėjusiosios pateiktu įrodymu. Tuo, kaip mano, teismas parodė ir tam tikrą objektyvų šališkumą šioje baudžiamojoje byloje. Nurodo, kad taip pat abejotini yra ir liudytojos D. J. parodymai, nes ji yra nukentėjusiosios dukra. Be to, teismo posėdžio metu D. J. parodė, jog jų santykiai yra blogi, ji jaučia pyktį jam, nes jis ją tariamai įžeidinėja, nepagrįstai kažkuo kaltina, žemina. Akivaizdu, jog ši liudytoja turi net kelis pagrindus jį apkalbėti ir taip padėti savo motinai. Todėl mano, kad teismas baudžiamojo proceso prasme tiesiog privalo šios liudytojos parodymus vertinti kaip abejotinus, juolab kad ši liudytoja parodė, jog jis tariamai sudavė nukentėjusiajai du smūgius, tačiau neparodė, jog dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų V. B. ir R. V. parodymais. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šios liudytojos įvykio nematė, o patvirtino tik pačios nukentėjusiosios parodymus apie tariamus jo smūgius jai. Teigia, jog į bylą buvo pateikęs Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-03-27 nutartį, kuria teismas santuokos nutraukimo byloje atmetė nukentėjusiosios prašymą jam taikyti laikinąsias apsaugos priemones – gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Teismas šioje nutartyje konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog jis smurtautų šeimoje. Būtent po šios nutarties priėmimo santuokos nutraukimo byloje nukentėjusioji ir ėmėsi aktyvių provokacinių veiksmų jo atžvilgiu – pradėjo be jokio pagrindo nuolat kviesti policijos pareigūnus į jų namus, reikalaudama jį iškeldinti dėl tariamai jo kažkokio neteisėto elgesio jos atžvilgiu (policijos pareigūnai atsisakydavo tai daryti). 2014-06-02 dėl jam visiškai nesuprantamų priežasčių nukentėjusioji iškvietė minėtas liudytojas - policijos pareigūnes į jų namus ir reikalavo, kad jį iškeldintų iš namų. Pareigūnės jai paaiškino, jog tam nėra pagrindo, nes nėra jokio smurto, ir išvyko iš jų namų. Tik joms išėjus nukentėjusioji ėmėsi aktyvių provokacinių veiksmų prieš jį, pradėjo jį telefonu filmuoti ir reikalauti, kad jis ką nors jai padarytų. Jo prašymus nutraukti nepagrįstą ir neteisėtą filmavimą ir siekį atimti iš jos telefoną nukentėjusioji pavertė tariamu smurtu ir apie tariamą smurtą skubiai informavo minėtas pareigūnes. Nurodo, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pradžioje jo gynėjas pareiškė nušalinimą prokurorui M. J.. Teismas nušalinimą atmetė, motyvuodamas tuo, kad tam nėra įstatyminių pagrindų. Tačiau BPK 58 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad šio kodekso 57 str. 2 d. nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias abejonių šio kodekso 57 str. 2 d. nurodyto asmens nešališkumu. Jo gynėjas teismui pateikė rašytinius viešai prieinamus duomenis, kad prokuroro draugas yra nukentėjusios labai geras draugas. Taigi yra akivaizdus pagrindas abejoti prokuroro nešališkumu šioje baudžiamojoje byloje. Dėl nukentėjusiosios artimų draugų ryšio su prokuroru M. J. turi pagrindą manyti, kad 2014-06-02 įvykis su prokuroro pagalba galėjo būti sumodeliuotas. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, jog kaltinimą byloje palaikęs tas pats prokuroras M. J. baigiamojoje kalboje išreiškė prašymą jį nuteisti laisvės apribojimu ir 1,5 metų laikotarpiui uždrausti jam gyventi savo namuose (duomenys neskelbtini) mstl., Pasvalio r., o tai yra tas, ko ir siekia nukentėjusioji. Dar kartą atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad jis kada nors anksčiau būtų smurtavęs artimoje aplinkoje. Jis kaip tik yra charakterizuojamas teigiamai, o nukentėjusiosios elgesys įvykio dieną buvo akivaizdžiai provokuojantis. Todėl įvertinus visas šias faktines aplinkybes, prokuroro reikalavimas jam išsikelti iš savo namų 1,5 metų laikotarpiui akivaizdžiai neatitinka BK 54 str. reikalavimų ir tik dar kartą įrodo prokurorą šioje baudžiamojoje byloje buvus šališką. Dėl to manytina, kad ir visas baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje yra neteisėtas. Taigi atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra teismo medicinos specialisto išvados ar kokių nors kitokių objektyvių įrodymų dėl jo tariamų smūgių sudavimo nukentėjusiajai, negalima nuosprendyje teigti, kad nukentėjusioji 2014-06-02 įvykio metu nuo jo veiksmų patyrė kokį nors fizinį skausmą. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog jų santykiai su nukentėjusiąją ir liudytoja D. J. iki įvykio, įvykio metu ir po jo buvo bei tebėra itin komplikuoti, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir jos pačios, ir vertinant galimą ir nepaneigtą byloje apklaustų nukentėjusiosios ir liudytojos suinteresuotumą bylos baigtimi, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių pagrįsti jo kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, esant akivaizdžių abejonių dėl byloje dalyvavusio prokuroro nešališkumo, baudžiamosios bylos nagrinėjimas vertintinas kaip neteisėtas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, nevisapusiškai, neobjektyviai ir ne pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, netinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Mano, kad nenuginčijamų įrodymų, jog sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą byloje nėra. Be to, mano, kad 2014-06-02 tarp jo ir nukentėjusiosios įvykęs menkavertis kivirčas (kurį, beje, inicijavo pati R. P.), atsižvelgiant į tai, jog tarp jų vyksta skyrybų procesas, negali būti pagrindas pradėti baudžiamąjį procesą prieš vieną iš santuokos nutraukimo šalių, o tuo labiau kuriai nors iš šalių apriboti galimybę gyventi savo būste. Tokiu atveju yra grubiai pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės į būstą, į asmenį ir jo pagrindines teises (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21-24 str.).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – A. P. išteisinantis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė atitinkamas išvadas, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad A. P. konflikto metu tyčia sudavė kumščiu du smūgius savo žmonai R. P. į viršugalvį ir taip jai sukėlė fizinį skausmą – padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs pateikto apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei bylos medžiagą, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. P. kaltu, netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. P. kaltu dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarymo, rėmėsi nukentėjusiosios R. P. parodymais, kad A. P., būdamas supykęs ant jos dėl to, kad ji iškvietė policiją ir policijai išvykus jį filmuoja, du kartus kumščiu stipriai sudavė jai į viršugalvį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, liudytojos D. J. (nukentėjusiosios dukros) parodymais, kad ji asmeniškai matė, kaip A. P. du kartus kumščiu sudavė motinai į viršugalvį, bei policijos pareigūnių V. B. ir R. V. parodymais, kad netrukus po to, kai jos išvyko iš P. namų, paskambinusi R. P. pasakė, kad sutuoktinis ją sumušė, o grįžusios atgal pas R. P. matė, kad ji verkia susiėmusi už galvos, sakė, jog A. P. sudavė jai kumščiu į galvą. Apylinkės teismas sprendė, kad šių įrodymų bei to fakto, kad R. P. dėl jai sukelto fizinio skausmo kitą dieną kreipėsi į šeimos gydytoją, pakanka A. P. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., pagrįsti.

Tačiau kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kuriais apylinkės teismas rėmėsi pripažindamas A. P. kaltu, mano, kad apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, jo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos nustatydamas įrodymais, keliančiais abejones dėl jų patikimumo.

Nagrinėjama byla yra specifinė, nes joje sprendžiamas ginčas tarp sutuoktinių, tarp kurių paraleliai vyksta santuokos nutraukimo procesas, ginčas dėl turto padalijimo ir išlaikymo priteisimo. Tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios R. P. ir nuteistojo A. P. santykiai yra įtempti, konfliktiški, nes, kaip minėta, vyksta jų skyrybų bei turto padalijimo procesas (šiuo metu jis dar nėra pasibaigęs (LITEKO duomenys)). A. P. teismo posėdyje parodė, kad prasidėjus jų skyrybų procesui, prasidėjo ir jo žmonos skambučiai policijai bei policijos kvietimas į namus faktiškai be jokio reikalo. Aptariamo įvykio dieną jis, sugrįžęs iš darbo į namus, atsigulė pagulėti. Jam gulint atėjo žmona su policijos pareigūne, kuri pradėjo jam sakyti, kad jis sukėlė psichologinį smurtą žmonos dukrai D. J.. Policijos pareigūnėms išvažiavus, žmona išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną ir vaikščiodama jam iš paskos ėmė jį filmuoti, dėl ko jis supykęs žmonai bandė iš rankų išmušti telefoną, tačiau jokių smūgių jai į galvą nesudavė. Pripažįsta, kad bandydamas išmušti telefoną žmonai iš rankų galėjo kliudyti jos ranką. Taigi A. P. pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku buvo kilęs konfliktas tarp jo ir žmonos, kurio metu pastaroji elgėsi provokuojančiai, t. y. jį filmavo, dėl ko jis supykęs bandė išmušti telefoną jai iš rankų, tai darydamas galėjo kliudyti jos ranką, tačiau smūgių į galvą nesudavė. Nukentėjusioji R. P. parodė, kad ji, sugrįžusi į namus, rado vyrą gulintį verandoje. Pati pradėjo jam priekaištauti dėl girtavimo, po ko vyras jai liepė dingti iš verandos. Tada vyrui pasakė, kad skambins apylinkės inspektorei ir paskambinusi R. V. paprašė jos atvažiuoti sudrausminti vyrą, nes jis girtauja. Su kolege V. B. atvykusi policijos pareigūnė R. V. A. P. pabarė ir išvažiavo. Išvykus policijos pareigūnėms, žinodama, kad vyras gali smurtauti dėl to, kad ji jam iškvietė policiją, įeidama į kambarį įsijungė telefoną ir pradėjo jį filmuoti. A. P., būdamas supykęs ant jos dėl to, kad ji iškvietė policiją ir policijai išvykus jį filmuoja, du kartus kumščiu stipriai sudavė jai į viršugalvį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Nukentėjusiosios R. P. į bylą pateiktame telefonu darytame vaizdo įraše užfiksuota, kaip nukentėjusioji, pradėjusi filmuoti apeliantą, pati prašo jo kažką padaryti jos atžvilgiu, sakydama jam „no sakyk ko nors, ką nutylai, bailiau“, į ką nuteistasis jai atsako „ko aš tau pasakysiu“, „myliu tave mažute“. Taigi, kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad šį konfliktą pradėjo pati nukentėjusioji R. P., ką iš esmės pripažįsta ir ji pati, nurodydama, jog sugrįžusi į namus pati pradėjo priekaištauti lovoje gulinčiam savo sutuoktiniui dėl girtavimo bei jam iškvietė policijos pareigūnes tik tam, kad jos jį sudrausmintų. Tačiau byloje jokių duomenų, kad nuteistasis tuo metu būtų buvęs agresyvus ar kėlęs kokį nors konfliktą, atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar kaip nors kitaip netinkamai elgęsis nukentėjusiosios atžvilgiu, nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pati nukentėjusioji. Kaip minėta, nukentėjusioji tvirtino, kad tuo metu, kai ji pradėjo priekaištauti sutuoktiniui dėl girtavimo, jis gulėjo lovoje. Atvykusios policijos pareigūnės jokios prievartos nuteistojo atžvilgiu imtis negalėjo, nes jokių jo neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios ar kitų šeimos narių atžvilgiu nenustatė. Be to, pasak policijos pareigūnės R. V., jai nuvykus pirmą kartą į P. namus, A. P. rado miegantį. Pasak liudytojos, jis atsikėlęs buvo nepatenkintas, tačiau jokių apsistumdymų tarp sutuoktinių nebuvo, R. P. tą kartą apie jokį smurtą nekalbėjo, todėl ji, R. P. paprašyta, pasikalbėjo su A. P. ir iš jų namų išvažiavo. Kaip nustatyta byloje, išvykus policijos pareigūnėms, nukentėjusioji ėmė nuteistąjį filmuoti ir, kaip pati nurodė, dėl to, jog žinojo, kad jis gali prieš ją smurtauti dėl jam iškviestos policijos. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad A. P. kada nors būtų vartojęs smurtą šeimoje, kas tampa dažna sutuoktinių skyrybų priežastimi, nėra. Priešingai, iš byloje esančios Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-03-27 nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prieš du mėnesius iki aptariamo įvykio R. P. ištuokos ir turto dalybų byloje buvo pateikusi teismui ieškinį dėl laikinųjų apsaugos priemonių A. P. – gyventi skyrium nuo jos iki bus išnagrinėtas ieškinys teisme ir įsiteisės teismo sprendimas, taikymo, kurį teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, jog pati R. P. nurodė, kad dėl nuteistojo kaltės, jam kaskart išgėrus, namuose kyla konfliktų, tačiau nenurodė, kad vyras smurtautų. Teismas pažymėjo, kad iš R. P. ieškinio matyti, jog pagrindinė skyrybų priežastis yra ne A. P. smurtas, o sutuoktinių požiūrių, įsitikinimų skirtumas, A. P. nemokėjimas suderinti santykių su šeimos nariais. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad R. P. nepateikė jokių duomenų apie tai, jog A. P. savo veiksmais daro ar gali daryti žalą jai, vaikams, kad jis vartoja smurtą prieš ją ar yra reali grėsmė jos interesams, t. y. nenustatęs laikinųjų priemonių - A. P. gyvenimo skyrium pritaikymo būtinybės, R. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones A. P. atžvilgiu atmetė (LITEKO duomenimis, nukentėjusioji šios nutarties neskundė). 2014-06-02 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto taip pat nurodyta, kad anksčiau smurto artimoje aplinkoje atvejų P. šeimoje nėra buvę. Kaip liudytoja teisme apklausta policijos pareigūnė R. V. irgi parodė, kad anksčiau pranešimų dėl smurto šeimoje niekada nebuvo gauta. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pačios nukentėjusiosios pateikta filmuota medžiaga patvirtina A. P. parodymus, jog jis, supykęs ant žmonos, kad ji vaikšto ir jį filmuoja, tik bandė iš jos atimti telefoną, tačiau pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina nukentėjusiosios ir jos dukros parodymų apie A. P. smurtinius veiksmus R. P. atžvilgiu ir fizinio skausmo jai sukėlimo. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra fiksuota jokių, net menkiausių nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (odos nubrozdinimo, guzo ar pan.), nors pati nukentėjusioji R. P. tvirtino, kad jai buvo suduoti stiprūs smūgiai į viršugalvį. Jokių akivaizdžių nukentėjusiosios sužalojimo pėdsakų nepastebėjo ir iš karto į įvykio vietą atvykusios policijos pareigūnės. Kolegijos nuomone, visos aptartos aplinkybės kelia abejonių dėl nukentėjusiosios realiai patirto smurto, grėsmės jai pagrįstumo ir realumo dar ir dėl to, kad jau daugiau kaip metus tarp sutuoktinių vyksta santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procesas. Dėl to nukentėjusiosios parodymai dėl A. P. smurtinių veiksmų jos atžvilgiu ir sukelto jai fizinio skausmo, pirmiau aptartų duomenų kontekste, kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiosios R. P. parodymų patikimumo, šių svarbių aplinkybių nevertino.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, remdamasis liudytojos D. J. parodymais kaip apelianto kaltės įrodymu, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad pati liudytoja teisme pripažino, jog jos santykiai su A. P. nėra geri, ji yra įsižeidusi ant nuteistojo. Kad D. J. santykiai su A. P. nėra geri, teisme patvirtino ir kaip liudytoja apklausta nuteistojo motina J. P.. Pastarosios teigimu, jeigu A. P. paprašydavo D. J. ką nors padaryti, kildavo didelis nepasitenkinimas iš R. P. pusės, ji taip pat visada užstodavo savo dukrą, jeigu A. P. ką nors jos dukrai pasakydavo. Todėl kolegija, atsižvelgusi į šias bei pirmiau aptartas aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad D. J. yra R. P. dukra, dėl ko ji turi tam tikrą pagrindą ir tikslą apkalbėti nuteistąjį, daro išvadą, kad remtis šios liudytojos parodymais dėl apelianto smurtavimo motinos atžvilgiu kaip patikimu ir abejonių nekeliančiu įrodymų šaltiniu šiuo atveju nėra pagrindo. Kaip liudytojos apklaustos policijos pareigūnės V. B. ir R. V. tiesiogiai įvykio nematė, todėl atsižvelgus į tai, kad jos liudija pačios nukentėjusiosios joms nurodytas įvykio aplinkybes dėl apelianto jos atžvilgiu pavartoto smurto, kurios, kaip minėta, šios bylos duomenų visumos kontekste kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, darytina išvada, kad remtis pareigūnių parodymais kaip apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais taip pat nėra pagrindo. Vien tai, kad pareigūnės parodė, jog joms antrą kartą atvykus į P. namus, nukentėjusioji verkė bei buvo susiėmusi už galvos, dar neįrodo fizinio smurto R. P. atžvilgiu pavartojimo bei fizinio skausmo jai sukėlimo fakto. Pats apeliantas pripažino konflikto metu galėjęs kliudyti tik nukentėjusiosios ranką, kai bandė iš jos atimti telefoną, kuriuo R. P. jį filmavo. Tačiau pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuoto nusikaltimo požymių, t. y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Apeliantui inkriminuota veika, numatyta BK 140 str. 2 d., yra padaroma tik tyčiniais veiksmais. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekia. Apelianto veiksmai kliudant nukentėjusiosios ranką bandymo iš jos atimti telefoną metu šiuo atveju nepatenka į BK 140 str. 2 d. dispoziciją, nes tokių A. P. veiksmų negalima vertinti kaip jo siekto tikslo tyčia sužaloti bei sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Taigi esant tokioms aplinkybėms, nesant byloje objektyvių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad A. P. du kartus kumščiu sudavė savo sutuoktinei R. P. į viršugalvį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, kyla abejonių dėl jo kaltumo.

Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis A. P. sukėlė savo sutuoktinei R. P. fizinį skausmą, suduodamas jai du smūgius į viršugalvį, yra grindžiamos tik abejotinais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis, grįstas abejotinais, prielaidų pobūdžio įrodymais, nesant galimybių šių abejonių pašalinti, o visas iškilusiais abejones vertinant nuteistojo naudai, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas ir A. P. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis. A. P. išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymius (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. P. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymių.

Panaikinti A. P. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja R. P..

Kolegijos pirmininkas Pranas Šimkus Vytautas NorkūnasTeisėjai Jolanta RaščiuvienėSigitas Bagdonavičius