Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, dalyvaujant pareiškėjui M. N., atsakovės atstovui Irmantui Markevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 13 d. Bendrojo skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 9 lovos); nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje (12,14 m², 3 lovos); nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. (duomenų pateikti negali); nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 7 lovos, 6 spintelės) palatoje (b. l. 9–15, 100).

Atsakovė nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje, kurios plotas 12,14 m², pastatytos 3 lovos; nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,80 m², pastatytos 7 lovos, 6 spintelės (b. l. 9–12, 96–99). LAVL teigimu, ji negali teismui pateikti konkrečių duomenų (palatos Nr., jos plotą ir toje palatoje gydomų asmenų skaičių) apie pareiškėjo gydymąsi LAVL laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 71). Teismas pakartotinai prašė atsakovės pateikti minėtus duomenis (b. l. 82), tačiau jie nebuvo pateikti. Teismui nėra galimybės nustatyti, ar laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, todėl visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. LAVL neneigia, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Iš teismui pateiktų LAVL palatų fotonuotraukų (priedas prie bylos – skaitmeninė laikmena) matyti, kad atstumai tarp lovų nėra dideli, atskirais atvejais tarp lovų tarpas yra tik simbolinis, asmuo negali šiuo tarpu naudotis judėjimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tinkamas plotas LAVL kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir jo teisės buvo pažeistos laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d., iš viso 15 dienų. Taigi, pažeidimo faktas laikytinas nustatytu ir pareiškėjo pretenzijos minėtu laikotarpiu laikytinos pagrįstomis. Laikotarpiu 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, todėl pretenzijos dėl šio laikotarpio atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas taip pat skunde reiškia pretenziją dėl to, kad LAVL sanitariniai mazgai buvo akivaizdžiai pasenę, su defektais, apėję rūdimis ir purvini. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Teismui pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas (b. l. 35–36) patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 14 d. buvo vertinama LAVL patalpų kasdienio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarka. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai jokių higienos normų pažeidimų nenustatė. Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog LVAL palatos sanitariniai mazgai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad nuo 2010 m. iki 2011 m. gruodžio 31 d. tarp LAVL ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo (b. l. 125–128). Analogiška sutartis sudaryta ir 2011 m. gruodžio 28 d. (b. l. 129–131).

Ligoninės pacientų prausimasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punkto nuostatomis, kuriose nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Teismui pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, kad pagal LAVL vidaus tvarką gydomi pacientai naudojasi dušais 1 kartą per savaitę arba dažniau pagal poreikį. Be to, LAVL patvirtinta naudojimosi dušais tvarka atitinka Higienos normų HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, t. y. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (b. l. 33–34). Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu. Todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos, nes pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad buvo laikomas kartu su asmenimis, sergančiais infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis (ŽIV, HBV, HCV). Galiojančių norminių aktų, kurie draustų bendroje palatoje gyventi įvairiomis ligomis sergantiems asmenims, nenustatyta. LAVL atsiliepime nurodė, kad, vadovaujantis ligoninės direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V–164 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo„ IV dalies „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pacientams“ 33 punktu, visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Todėl pareiškėjo pretenzijos ir šioje dalyje vertinamos kaip nepagrįstos ir atmetamos.

Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Teismas sutinka su atsakove, kad atsižvelgiant į ŽIV infekcijos plitimo kelius (kraujas ir/ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškė pretenzijas dėl maitinimo ir laiko tarpų tarp maitinimų, kai buvo gydomas LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Pagal Ligoninės ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K) maisto tiekimo sutartį, maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateiktos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 132–136). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-141 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. buvo atvežtas į LAVL po maitinimo, kad pareiškėjas tą ar kitą dieną nebuvo maitinamas, nenustatyta. Duomenų, kad pareiškėjas reikalavo sauso davinio ir jo negavo, taip pat nenustatyta. Todėl pagrįsti savo pretenzijų ir šioje dalyje pareiškėjas negali.

Teismui pateikta LAVL nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registro kopija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 27 d., pareiškėjas į LAVL administraciją atvykimo dieną dėl sauso davinio išdavimo nesikreipė, aplamai pretenzijos dėl maitinimo nebuvo reiškiamos (b. l. 115–120). Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkė bei patvirtinta Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 (b. l. 110–112), kuriame nustatyta, jog pusryčiai pateikiami 6 val. 45 min. iki 7 val. 15 min, pietus – nuo 11 val. 45 min. iki 12 val. 15 min., vakarienė – nuo 17 val. 45 min. - 19 val. Pareiškėjas neginčija, kad gavo nustatytu laiku pusryčius, pietus ir vakarienę. Teismas daro išvadą, kad LAVL pateikė maistą nustatytu laiku ir nepažeidė Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtintos minėtos dienotvarkės. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, dėl netinkamų gydymo sąlygų į LVAL administracijai nesikreipė, nebuvo užfiksuota ir jokių konfliktinių situacijų, kylančių dėl pernelyg mažo ploto tarp pareiškėjo ir kitų palatoje esančių asmenų. Kodėl pareiškėjas nesiskundė tuo metu, kai jam šie nepatogumai kėlė daugiausia rūpesčių, t. y. kai buvo LVAL, paaiškinimų nepateikta.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (bylos Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas, miegant faktiškai suglaustose lovose. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (15 dienų), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pripažįsta tai, kad pareiškėjas buvo gydomas įkalinimo įstaigoje, kad tam tikra prasme jis buvo priklausomas, nuo administracijos, kad nereiškė pretenzijų, siekdamas išvengti administracijos keršto. Tuo pačiu, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo kelis kartus, t.y. tarp gydymo periodų buvo pertraukos. Kaip nurodė pats pareiškėjas, kiekvieną kartą gydomas jis patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją, apčiuopiamus pažeidimus, juntamą reputacijos pablogėjimą dvasinę skriaudą, tačiau nerašė skundų ir nereiškė pretenzijų nei dėl gydymo, nei dėl laikymo sąlygų LAVL. Pareiškėjas ir šiuo metu dar atlieka bausmę, gali būti, kad jis ir vėl bus pristatytas į LAVL gydymui, tačiau pretenzijas pareiškė; motyvuotai paaiškinti kodėl po kiekvieno gydymo periodo, grąžintas į pataisos namus ( į laisvės atėmimo vietą) nereiškė pretenzijų, negalėjo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą, tačiau šio diskomforto sukelti nepatogumai nebuvo tokie, kad nagrinėjamu atveju būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas LAVL atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Taigi, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 30 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis LVAL palatos plotas, o neturtinei žalai atlyginti, įvertinus laikymo LAVL netinkamomis sąlygomis laiką (15 dienų), priteistina 100 litų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 ir 4 punktais, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. N. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palatos plotas, laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d.

Pareiškėjo M. N. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinti iš dalies ir priteisti 100 (šimtą) litų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis