Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, turintis pagrindinį išsilavinimą, bedarbis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. Š. 2010 m. rudenį, tiksliai nenustatytu laiku, pagrobė svetimą - nukentėjusiajam V. B. priklausantį turtą - lauko židinį 900, 00 Lt vertės, stovėjusį kaip reklama prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną jį pardavė, nežinojusiam apie V. Š. nusikalstamą veiką, N. D., tuo padarydamas nukentėjusiajam V. B. 900, 00 Lt turtinę žalą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje, kaltinamasis V. Š. kaltu iš esmės prisipažino ir paaiškino, kad prieš penis-šešis metus jo senelis K. A. dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini). Apytikriai prieš du metus bendrovė bankrutavo ir tame pačiame pastate (duomenys neskelbtini), įsikūrė bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) filialas, kuriame pradėjo dirbti jis pardavėju. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, iš senelio pasakojimo sužinojo, kad tą židinį, seneliui pradėjus dirbti, kaip reklamą, pastatė nukentėjusysis prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini).Per tą laiką židinys buvo perstatinėjamas iš vietos į vietą, kelis metus stovėjo ant kelmo, palinkęs, kėlė grėsmę sustojančioms prie parduotuvės mašinoms. Veikiamas oro sąlygų, židinys virto betoninių dalių ir metalo laužu. Įmonės savininkas liepė pašalinti tą židinį iš teritorijos.Tada jis nežinojo, kieno tas daiktas.Senelio K. A. paklausti nesusiprato. 2010 metų rudens pabaigoje į parduotuvę atvažiavo vyriškis ir pasiteiravo, kam priklauso šis židinys, ar galėtų jį įsigyti ir už kokią kainą. Kaltinamasis pažadėjo pasiteirauti apie židinį ir jam pranešti. Dabartinės bendrovės dokumentuose pamatė, kad šis daiktas jokioje apskaitoje nėra užfiksuotas. Kam priklauso židinys ir ar jis yra reikalingas teiravosi buvusios UAB (duomenys neskelbtini) direktorės R. A., dabartinės bendrovės vadovybės, tačiau jie apie židinį nieko nežinojo. Todėl išsiaiškinęs, kad tas daiktas niekam nereikalingas, leido vyriškiui išsivežti židinį. Paėmė 350 Lt kaip užstatą, kad, jei atsirastų to daikto savininkas ar žmogus pareikštų į jį pretenzijas, galėtų jam tuos pinigus grąžinti. Iš šio daikto pardavimo pasipelnyti nenorėjo. Po pusės metų į parduotuvę atvyko vyriškis, kuris paklausė, kur yra jo židinys. Tada vyriškiui pasakė, kad už tą daiktą, stovėjusį prie parduotuvės, žmogus paliko 350 litų ir pasiūlė jam tuos pinigus atiduoti. Tačiau vyriškis ėmė aiškinti, kad jo vertė kur kas didesnė, internetiniame puslapyje buvo nurodytos panašių židinių kainos po 1200, 1400 litų. Tada jis vyriškiui pasiūlė atlyginti susidariusį nuostolį marmuro plokštėmis. Vyriškis pasakė, kad jam galbūt jų ir reikėtų, tačiau jis iš principo jų neims, nes jam reikia pinigų. Jis gautus už židinį 350 Lt pašto perlaida persiuntė nukentėjusiajam. Jis labai gailisi dėl šio įvykio, supranta, kad neturėjo teisės parduoti ne savo daiktą. Su nukentėjusiuoju susitaikė, susitarė, kad sumokės nukentėjusiajam dar 550 Lt už židinį. Prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamąją bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo prisipažinimo, V. Š. kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų paaiškinimais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais:

Nukentėjusysis V. B. teisme paaiškino, kad maždaug prieš du ar tris metus, tikslios datos nepamena, pas jį į namus užsuko A. K. ir pasiūlė prie savo parduotuvės (duomenys neskelbtini), pastatyti jo gaminį - lauko židinį kaip reklaminį gaminį. Židinys buvo dengtas fasadiniais dažais, betoninis, skirtas lauko sąlygoms. Per tą laiką niekas niekada jam nesakė ir neinformavo, kad stovintis židinys trukdytų. 2011 pavasarį važiuodamas pro parduotuvę (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad jo židinio nebėra. 2011 birželio mėnesį jam paskambino asmuo, kuris teiravosi kaip yra surenkamas jo pagamintas židinys. Bekalbant sužinojo, kad šis židinys įsigytas iš parduotuvės (duomenys neskelbtini). Kadangi ši parduotuvė jo gaminiais neprekiauja suprato, kad židinys, kuris buvo kaip reklaminis, yra parduotas. Jis su savo sūnumi ir draugu nuvažiavo pas K. A.. Pokalbio metu K. A. neneigė, kad jo anūkas, kuris dirba parduotuvėje pardavėju, pardavė jo židinį.. Už židinį K. A. jam pasiūlė akmeninę plokštę, tačiau jis atsisakė. Pinigų už židinį K. A. nesiūlė. Kaltinamasis jam atsiuntė 350, 00 Lt ikiteisminio tyrimo metu. Dėl likusios žalos 550, 00 Lt atlyginimo jis su kaltinamuoju susitarė. Kaltinamasis jo atsiprašė, jie susitaikė. Todėl prašo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, bylą nutraukti.

Liudytojas N. D. teisme paaiškino, kad dažnai važinėdamas (duomenys neskelbtini) gatve ir atkreipė dėmesį į prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) stovintį lauko židinį. 2010 m. rudenį tikslios datos neprisimena, nuvažiavo į tą parduotuvę (duomenys neskelbtini) ir paklausė ten dirbančio pardavėjo ar tas židinys parduodamas ir kokia jo kaina. Pardavėjas paaiškino, kad tas židinys yra kaip reklaminis, nėra įtrauktas į buhalterinį balansą, kaina nėra žinoma. Pardavėjas patikino, kad artimiausiu metu išsiaiškins kam židinys priklauso ir už kokią sumą jį galima parduoti. Po kiek laiko jam paskambino pardavėjas ir pasakė, kad gali jį parduoti . Jis už židinį sumokėjo apie 300, 00 Lt. Jis buvo nekondicinis, matėsi, kad ilgai prastovėjęs lauke, buvo skilusi viena židinio siena, surūdijusios metalinės konstrukcijos. Jis internete susirado tokių židinių pardavėjų kontaktus ir pasiskambino pasiklausti ar teisingai surinko židinį. Jis jam papasakojo kada ir kur įsigijo židinį. Židinio atstatymo darbai jam kainavo apie 400 litų .

Liudytojas K. A. paaiškino, kad kaltinamasis yra jo vaikaitis. Maždaug prieš 6 metus jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Adresu (duomenys neskelbtini) išsinuomojo patalpas ir prekiavo židiniais. Tuo metu domėjosi židiniais ir buvo nuvykęs pas (duomenys neskelbtini) gatvės gale gyvenantį vyriškį, kuris gamina ir prekiauja lauko židiniais. Pasidomėjo jo židiniais ir pasisakė, kad netoli turi židinių parduotuvę. Vėliau šis vyriškis atvažiavo pas jį į parduotuvę ir paprašė leisti jam prie parduotuvės pastatyti jo pagamintą židinį, kuris turėjo būti jo reklama. Taip pat jis parduotuvėje paliko savo židinių reklaminius lapelius, kuriuos jis duodavo asmenims besidominčiais jo židiniais. 2008 metais buvo paskelbtas jo firmos bankrotas. 2010 bankroto byla buvo baigta. Pastatą adresu (duomenys neskelbtini) išsinuomojo UAB (duomenys neskelbtini), kuri prekiavo židiniais ir pardavėju įdarbino jo anūką V. Š.. 2011 rudenį jam paskambino vyriškis, kuris pasakė, kad norįs su juo susitikti ir pasikalbėti. Po kiek laiko automobiliu atvyko 4 vyriškiai. Vienas vyriškių išlipo iš automobilio ir pradėjo jo reikalauti 1200 litų. Tas vyras pasakė, kad už židinį, kuris prieš daug metų stovėjo prie jo parduotuvės ir kuris šiuo metu yra parduotas. Jis jam paaiškino, kad apie židinio pardavimą nieko nežino ir paskambino savo anūkui V. Š.. Anūkas paaiškino, kad jis nežinojo kam priklauso židinys, jo darbovietės apskaitoje židinys nefigūravo, todėl su pirkėju nutarę židinio vertę, leido židinį išsivežti gavus už jį pinigus, kuriuos gražintų atsiradus židinio savininkui. Taip pat anūkas pasakė, kad židinio savininkas buvo atvykęs ir paliktus pinigus atsisakė imti, kadangi buvo palikta už židinį apie 300 litų (tikslios sumos nepamena). Jis atvykusiam vyriškiui pasakė, kad tokių pinigų neturi ir nežino, už ką turėtų mokėti ir kad jokių pinigų jam neduos. Vyriškis jam pasakė: „Jeigu neduosi man tų pinigų šio reikalo aš šitaip nepaliksiu ir tu negyvensi“. Jis atsakė, kad jaučiasi reketuojamas ir kad iškvies policiją. Tada vyriškis sėdo į automobilį ir išvažiavo. Anūkas prieš leisdamas išsivežti židinį su juo nesikonsultavo nei dėl jo vertės, nei dėl to kam šis židinys priklauso.

Iš 2011-08-03 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad užfiksuota įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-8).

Iš 2011-09-28 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas židinys (b. l. 9-11).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį traukiamas asmuo, kuris pagrobė svetimą turtą. Vagystės dalykas – svetimas turtas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Tuo tarpu pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 “Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, P.4 // Teismų praktika. 2005. Nr. 23). Vagystę darantis asmuo turtą paima prieš savininko ar jo valdytojo valią. Vagystei būdinga tai, kad ji apima du momentus: neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą (pirmas momentas) ir neatlygintiną turto pasisavinimą (antras momentas). Turto paėmimas – neteisėtas daikto išėmimas iš apibrėžtos vietos, dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Turto pasisavinimas – neteisėtas paimto daikto fizinis užvaldymas, turint tikslą valdyti daiktą kaip nuosavą. Savininkas tokiais kaltininko veiksmais yra atskiriamas nuo savo nuosavybės ir iš jo atimama galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (BK komentaras, II knyga, 279-302 psl.) Teismas, įvertinęs visus ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad kaltinamojo V. Š. kaltė dėl svetimo V. B. priklausančio turto vagystės yra įrodyta visiškai. Iš V. Š. paaiškinimų bei kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad V. Š. suvokė, kad židinys priklausė ne jam, V. Š. į šį daiktą neturėjo jokių teisių, jam nebuvo perduota teisė jį valdyti, naudotis ar disponuoti. Esant šioms aplinkybėms, jis neturėjo teisės svetimą turtą realizuoti. Perleisdamas turtą trečiajam asmeniui, kaltinamasis V. Š. padarė turtinę žalą nukentėjusiajam V. B., o paimdamas židinį iš apibrėžtos vietos ir valdydamas kaip nuosavą, įvykdė vagystę. Kadangi V. Š. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė nukentėjusiajam V. B. priklausantį židinį, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam jį valdyti, naudotis ir disponuoti, jo veika tinkamai kvalifikuota kaip vagystės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį.

V. Š. kaltinamas padaręs vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 3 d.), anksčiau neteistas (b. l. 48), administracine tvarka metų laikotarpyje nebaustas (b. l. 50-51), yra psichiatrijos ligoninės pacientų registre (b. l. 53), charakterizuojamas teigiamai (b. l. 50).

Kaltinamojo V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamasis V. Š. su nukentėjusiuoju V. B. teismui įteikė susitaikymo protokolą. Teismui jie pareiškė, kad tarpusavyje susitaikė, susitarė dėl likusios neatlygintos 550, 00 Lt žalos atlyginimo, abu prašo atleisti kaltinamąjį V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamąją bylą nutraukti, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju.

Esant šioms aplinkybėms, yra visos sąlygos, numatytos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalyje atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju. Teismas sprendžia, kad turi pagrindo manyti, jog kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. LR BK 38 str.2 d. numatytų sąlygų kaltinamojo atžvilgiu nėra.

Todėl V. Š. susitarimas su nukentėjusiuoju V. B. žalą atlyginti iki 2012m.sausio 17 d. patvirtintinas, kaltinamasis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas, baudžiamoji byla nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis per labai trumpą laiką pasižadėjo atlyginti žalą, yra asmenų, ieškančių darbo, registre, baudžiamojo poveikio priemonė V. Š. neskirtina.(LR BK 38 str.1 d., BPK 254 str.5 d., 303 str.4 d.)

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: nėra.

Kardomoji priemonė nepaskirta.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1.V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą nutraukti kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju.(LR BK 38 str.1 d., BPK 254 str.5 d., 303 str.4 d.)

2.Patvirtinti V. Š. ir V. B. pasirašytą susitarimą, pagal kurį V. Š. iki 2012 m. sausio 17 dienos atlygina V. B. 550, 00 Lt(penkis šimtus penkiasdešimt), kaip visišką žalos atlyginimą, pinigus pervedant į sąskaitą SEB banke Nr.(duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teismui.