Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Garnelienės, Daivos Pranytės – Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio l dalį (D. J. tvirkinimas) ketverių metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (E. Ž. tvirkinimas) dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2015 m. gegužės mėnesio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ne mažiau penkių kartų rankomis lietė mažametės D. J. kūną – krūtis, lytinius organus, nugarą, sėdmenis, kojas, jos akivaizdoje žiūrėjo pornografinio turinio filmus, ne mažiau dviejų kartų paėmęs už D. J. rankos su ja lietė savo lytinį organą, susijaudinęs savo lytinę aistrą tenkindavo masturbuodamasis virtuvėje arba lauko tualete ir taip tokiu būdu tvirkino jaunesnę nei šešiolikos metų mažametę D. J., gim. 2005 m. vasario 12 d.

Be to, E. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2015 m. gegužės mėnesio, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios D. J. bejėgiška būkle dėl mažametystės, užrakinęs duris ir ištraukęs raktą, pagrasindamas nužudyti ją bei kitus šeimos narius, jei nukentėjusioji kam nors pasisakys, surišęs D. J. rankas ir taip atėmęs jai galimybę priešintis, numovęs kelnes ir kelnaites, gulėdamas lovoje kišo pirštą į mažametės D. J. lytinius organus bei užgulęs ją su savo lyriniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus ir išeinamąją angą, taip tenkindamas savo lytinę aistrą ir tuo padarydamas D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi 2015 m. spalio 6 d. nukentėjusiajai konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirtos seksualinės ir psichologinės prievartos.

E. Ž. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. gegužės 16 d., 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lovoje pasiguldęs sau ant pilvo mažametę E. Ž., gim. 2012 m. lapkričio 27 d., veidu į savo lytinį organą, liepė mergaitei „žaisti“, liečiant rankomis jo lytinį organą, taip tvirkindamas jaunesnę negu šešiolikos metų mažametę nukentėjusiąją E. Ž..

Nuteistojo nuomone, paskirtos bausmės yra per griežtos. Dėl nusikalstamų veikų padarymo jis prisipažino visiškai, davė nuoširdžius parodymus, taip pat nuoširdžiai gailėjosi. Mano, kad tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiosioms nebuvo nustatyti kokie nors rimti padariniai. Be to, nuteistasis nurodo, jog ilgalaikis asmens izoliavimas visada turi neigiamų pasekmių, paprastai būna sunku vėl sugrįžti į visuomenę ir prisitaikyti prie visuotinai priimtų gyvenimo normų.

Atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkių padarinių nebuvimą, apeliantas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam trumpesnį laisvės atėmimo terminą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nuteistasis savo kaltės pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl dviejų nusikalstamų veikų) ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį bei nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo neginčija. Apeliaciniame skunde ginčijami tik už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės dydžiai. Todėl kolegija bylą patikrina tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Ž. bausmes už du apysunkius nusikaltimus ir vieną labai sunkų nusikaltimą, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagristo ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skina bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir labai lakoniškai, tačiau iš esmės teisingai įvertino visas reikšmingas bausmė dydžiui aplinkybes, tarp jų ir apeliaciniame skunde minimą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertintas nuteistojo protinio išsivystymo lygis ir kiti jo asmenybę apibūdinantys duomenys (teistas, administracine tvarka nebaustas).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstamos veikos sukėlė pakankamai rimtus padarinius – mažametei D. J. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas bei kitos reakcijos į stiprų stresą. Neabejotina, kad šiuos padarinius dėl patirtos seksualinės ir psichologinės prievartos nukentėjusioji jaus dar ilgą laiką.

R. Ž. už sunkiausią nusikaltimą paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra 2 metais mažesnė už sankcijos vidurkį. Bausmės, paskirtos pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (už dvi nusikalstamas veikas) jokios reikšmės galutinės bausmės dydžiui neturėjo, nes jos su griežtesne bausme subendrintos apėmimo būdu.

Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl už analogiškas nusikalstamas veikas (BK 153 straipsnio 1 dalis) nuteistajam skyrė pakankamai skirtingas savo dydžiu bausmes (dveji ir ketveri metai laisvės atėmimo). Tačiau paminėta teismo baigiamojo akto motyvacijos stoka dar neduoda pagrindo keisti nuosprendį. Byloje nustatyta, kad R. Ž. mažametę D. J. tvirkino ilgą laiką – nuo 2011 metų iki 2015 m. gegužės mėnesio ir tai darė ne mažiau nei penkis kartus. Tai reiškia, kad ši tęstinę nusikalstam veika yra ženkliai pavojingesnė nei vienkartinis mažametės E. Ž. tvirkinimas. Todėl artimos sankcijos maksimaliai ribai bausmės už D. J. tvirkinimą paskyrimas šiuo atveju BK 54 straipsnio bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidžia ir neprieštarauja teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.