Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Imondesima“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties, kuria atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Imondesima“ atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-749-368/2011, pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI), uždarajai akcinei bendrovei „Senasis dvaras“, uždarajai akcinei bendrovei „Imondesima“, akcinei bendrovei DnB NORD bankui, tretiesiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybei, Valstybės įmonei Registrų centras dėl sandorio ir aktų/pažymų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pateikė teismui ieškinį atsakovams VTPSI, UAB „Senasis dvaras“, UAB „Imondesima“, AB DnB NORD bankui dėl 2009-04-27 akto/pažymos Nr. ST-114 (1.46), 2009-05-26 akto/pažymos Nr. ST-114 (1.46) panaikinimo, 2009-07-01 žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo UAB „Imondesima“ kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios, (duomenys neskelbtini), perleidimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovų atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, gindamas viešajį intersą prašo panaikinti 2009-04-27 aktą/pažymą Nr. ST-114 (1.46), 2009-05-26 aktą/pažymą Nr. ST-114 (1.46) bei pripažinti 2009-07-01 žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 10062,65 kv. m kiemo aikštelės dalies, esančios 3590 kv. m. žemės sklypo dalyje (pravažiavime), kurio uinkalus Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia ir taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas, ieškiniui užtikrinti ginčijama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo UAB „Imondesima“ perleisti kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas skundžiamą nutartį ginčija iš esmės dviem argumentais, t. y., kad atsakovui UAB „Imondesima” nuo 2010-10-25 ginčo kiemo aikštelės priklauso tik 6540,71 kv. m, o likusi dalis - 3590 kv. m pravažiavimas, išregistruotas iš VĮ Registrų centro ir šiuo metu neturi unikalaus numerio, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos prienonių turtui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas atsakovui nepranešus.

Byloje nustatyta, kad UAB „Senasis dvaras” nuosavybės teises į 10062,65 kv. m kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo statybos procese. Tai patvirtina 2009-04-27 Aktas/Pažyma Nr. ST-114(1.46) ir 2009-05-26 Aktas/Pažyma Nr. ST-143(1.46). Atsakovas UAB „Imondesima” nuosavybės teises į šį turtą įgijo 2009-07-01 pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 2060 (b.l.60). UAB „Senasis dvaras“ 2009-07-01 žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo - pardavimo sutartimi perleido UAB „Imondesima“ 10062,65 kv. m kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi, vadovaujantis minėta pirkimo – pardavimo sutartimi, UAB „Imondesima“ įgijo 10062,65 kv.m., o ne 6540,71 kv. m. kiemo aikštelę.

Vadovaujantis VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2011-03-01 raštu Nr. (8.4.3.) G-252, nuo 2010-11-02 kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) plotas 6540,71 kv. m. Sprendimas dėl kadastro duomenų pakeitimo priimtas, gavus UAB „Imondesima“ 2010-10-26 Nr. 064 prašymą, dėl duomenų pataisymo ir 2010-10-25 kadastro duomenų bylą, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-10-04 raštą Nr. S-2512-11.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Pagal CK nuostatas nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 straipsnio 1, 2 dalys, 4.50 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 4 dalis), kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo - perdavimo akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas (CK 6.398 straipsnio 1, 2 dalys). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-399/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovo UAB „Imondesima“ nuosavybės teisės pagal 2009-07-01 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2060 (priėmimo – perdavimo aktą) į ginčo kiemo aikštelę neatitinka VĮ Nekilnojamojo turto registro duomenų, todėl esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo aikštelę laikė atsakovo turtu ir taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą atsakovas ginčija ir tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, kad ieškovas neprašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantas realizavo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas gina viešąjį interesą, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamos teismo nutarties. Aplinkybė, kad ieškovas neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nepranešus atsakovui, nepaneigia teismo teisės taikyti jas apie tai atsakovui nepranešus, kai ginamas viešasis interesas.

Teisėjų koelgija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą bei atsileipimų į jį argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįstą, todėl atskirąjį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.