Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo D. V. gynėjo advokato R. A. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo, terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 26 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 5 straipsnį, BK 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija ), BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 įstatymo Nr. X-711 redakcija), BK 5 straipsnį, BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 157 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), BK 300 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad jis ne vėliau kaip nuo 2002 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje organizavo daugiau nei iš 3 asmenų nusikalstamą susivienijimą bendrai ilgalaikei nusikalstamai veiklai – sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, t. y. neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas platinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ir prekybai žmonėmis, Vokietijos Federacinėje Respublikoje turint tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui – narkotinių medžiagų platinimui, bei Nyderlandų Karalystėje turint tikslą, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, bei vadovavo šiam nusikalstamam susivienijimui ir kt.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka D. V. laikinai sulaikytas 2012 m. rugpjūčio 31 d. 19.30 val. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 2 d. nutartimi D. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 3 mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nusikalstamų veikų sunkumas nėra vienintelė aplinkybė, besąlygiškai lemianti suėmimo paskyrimą. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė taip pat savaime neleidžia daryti išvados, kad kaltinamasis, paleistas iš suėmimo, bėgs ar slėpsis nuo teismo.

Taip pat apeliantas pažymi, kad sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje yra labai prastos. Pripažinta, kad tokios sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo skunde nurodoma, kad kaltinamasis D. V. ilgą laiką iki kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimo nepadarė kitų nusikalstamų veikų. Be to, praeityje D. V. neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko 2 mažamečius vaikus. Jo tėvui reikalinga nuolatinė priežiūra. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad A. L. sutinka sumokėti užstatą, kurį jis jau buvo sumokėjęs.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė kaltinamojo D. V. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo, terminą kaltinamajam D. V., nepažeidė BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, BPK 122 straipsnio, BPK 127 straipsnio, BPK 130 straipsnio nuostatų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo/kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis) bei tik tiriant ar nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Taip pat suėmimas gali būti paskirtas ar jo terminas pratęstas, nustačius bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrįstumo bei teisėtumo teismas negali pateikti išankstinio įrodymų vertinimo. Tai gali ir turi padaryti tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, nes priešingu atveju būtų pažeisti teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai. Suimtojo įtariamojo/kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis D. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina byloje surinktų duomenų visuma: nukentėjusiųjų (R. M., R. R., A. L. ir kt.), liudytojų (T. R., N. M. ir kt.), nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, specialistų išvadų, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų duomenys, iš Vokietijos Federacinės Respublikos gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo, terminas kaltinamajam buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, jog būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo/kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai.

Šioje baudžiamojoje byloje D. V. kaltinamas tyčinių labai sunkių, sunkių ir apysunkių nusikaltimų padarymu. Už šių nusikaltimų padarymą numatytos labai griežtos laisvės atėmimo bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nusikaltimų sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, priešingai nei teigia kaltinamojo gynėjas, Panevėžio apygardos teismas įvertino ir kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad kaltinamojo nesieja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai (jis iki sulaikymo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, D. V. turi ryšių užsienyje. Pagal bylos duomenis, kaltinamasis tam tikrą laikotarpį dirbo užsienyje, turi draugų Olandijoje. Ši aplinkybė padidina tikimybę, kad D. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje D. V. gali siekti išvengti jam galimai gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės ir bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Gynėjas skunde pabrėžia tai, kad D. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko 2 mažamečius vaikus, tačiau vertinant šias aplinkybes kartu su pirmiau nustatytomis, darytina išvada, kad D. V. siejantys socialiniai ryšiai nėra pakankami, jog užtikrintų jo dalyvavimą procese. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad skundo argumentas, jog D. V. tėvas sunkiai serga psichikos liga, yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu S. V., t. y. kaltinamojo D. V. tėvas, buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo tiriama S. V. sveikatos būklė, tačiau nenustatyta, kad S. V. sirgtų kokia nors psichine liga. Todėl darytina išvada, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo naikinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymą kaltinamajam.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas/kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Suėmimo terminas D. V. pagrįstai pratęstas ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kaip jau minėta, jis kaltinamas tyčinių labai sunkių ir sunkių nusikaltimų padarymu, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą sąrašą. Nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio, buvo gerai organizuotos, suplanuotos ir slepiamos, truko gana ilgą laiką. Be to, apėmė kelių valstybių teritorijas. Minėtos nusikalstamos veikos galimai padarytos pavojingiausia bendrininkavimo forma – veikiant nusikalstamu susivienijimu, sistemingai darant savanaudiško pobūdžio nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, prekyba žmonėmis, turint tikslą, kad nuketėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją, pelnomasi iš jų prostitucijos. Kaltinamajam D. V. inkriminuojamas organizatoriaus vaidmuo. Iki sulaikymo kaltinamasis nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, todėl įvertinus galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei kaltinamojo vaidmenį, darytina išvada, kad D. V. lėšų pragyvenimui galėjo gauti iš nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės D. V. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Pažymėtina, kad kaltinamojo gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog yra galimybė sumokėti užstatą, nesudaro pagrindo pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą, į švelnesnę. Taip pat vertinama ir ta aplinkybė, kad šioje baudžiamojoje byloje kitiems asmenims buvo taikyta kitokios rūšies kardomoji priemonė – užstatas. Atkreiptinas dėmesys, kad kardomųjų priemonių, tarp jų ir suėmimo, skyrimas ar jų termino tęsimas sprendžiamas kiekvieno įtariamojo/kaltinamojo atveju ir vertinant konkrečias, su tuo asmeniu susijusias byloje nustatytas aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai nustatyta, kad kaltinamajam taikyti švelnesnes kardomąsias priemones nėra jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant teisme, BPK 127 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties netaikomos.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. V. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nei BPK, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymas neprieštarauja proporcingumo principui. Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo D. V. gynėjo advokato R. A. skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.