Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-07-03 · Administracinė byla Nr. A-143-700-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-07-03
Bylos Nr.
A-143-700-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
M. V.
Atsakovas
Šiaulių rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos gyventojų
Kategorijos
  • 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A11 – 700/2007Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja M. V. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 49), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2006 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. SPS-1009 neskirti jai vienkartinės pašalpos ir įpareigoti atsakovą paskirti jai vienkartinę pašalpą kaip žuvusio pasipriešinimo 1940 – 1990 m. okupacijoms dalyvio šeimos narei.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas neišmokėjo vienkartinės išmokos, nes nepriskaičiavo laikotarpio, nuo kurio jos brolis S. K. išėjo partizanauti. Teigė, kad 1945 m. balandžio mėnesį 6 kaimo vyrai įstojo į (duomenys neskelbtini) rinktinę ir pradėjo partizaninę veiklą. Tos grupės veikla buvo sunaikinta, o brolis buvo sužeistas, nuvežtas į Kuršėnų tardymo izoliatorių, po to išvežtas į Šiaulių miesto teismą, kur buvo pripažintas nušovęs du rusų karius ir už tai jam paskirta bausmė – sušaudymas (buvo sušaudytas 1946 m. liepos mėnesį). Pareiškėja pažymėjo, kad nenorima įskaityti partizanavimo laikotarpio nuo 1945 m. balandžio mėnesio, kai jai buvo tik 17 metų. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad brolis buvo sušaudytas. Visos institucijos skaičiuoja laikotarpį nuo jo sušaudymo dienos, nors jis jau anksčiau – nuo 1945 m., įsitraukė į rezistencinę kovą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 28 – 29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 269 patvirtinto Vienkartinių pašalpų žuvusių pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms skyrimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte yra nurodyta, jog, be kitų išvardintų asmenų, broliams ir seserims lygiomis dalimis išmokoma vienkartinė pašalpa, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir neturėjo abiejų tėvų (abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų buvo mirę). Pareiškėjos brolis buvo sušaudytas 1946 m. liepos 23 d., kuomet pareiškėja jau turėjo 18 metų ir abu tėvai buvo gyvi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, LGGRTC) atsiliepimu į skundą (b. l. 32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuosprendžio S. K. įvykdymo dieną – 1946 m. liepos 23 d. – pareiškėja buvo pilnametė, jos tėvai buvo gyvi, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė jai skirti ir išmokėti vienkartinę pašalpą (Įstatymo 2 str. 1, 2 d., Aprašo 2 p.).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 67 – 68) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Įstatymas nustato valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940 – 1990 m. okupacijoms dalyvių šeimoms teikimo tvarką. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia subjektų, kuriems išmokamos vienkartinės pašalpos, ratą. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad pašalpos išmokamos taip pat broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir neturėjo abiejų tėvų (abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų buvo mirę). Teismas nustatė, kad pareiškėjos brolis S. K. buvo sušaudytas 1946 m. liepos 23 d., tuo metu pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), jau turėjo 18 metų. Be to, S. K. mirties dieną abu pareiškėjos tėvai buvo gyvi. Šį faktą pripažįsta pati pareiškėja. Teismo nuomone, galiojantys teisės aktai aiškiai ir nedviprasmiškai nustato sąlygas dėl valstybės paramos suteikimo žuvusių pasipriešinimo 1940 – 1990 m. okupacijoms dalyvių šeimoms. Pareiškėjos atveju nėra abiejų sąlygų, kurios pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bei Aprašo 2 punktą sąlygotų vienkartinės pašalpos jai paskyrimą: brolio S. K. (pasipriešinimo okupacijoms dalyvio) žuvimo metu pareiškėja buvo vyresnė kaip 18 metų ir abu tėvai buvo gyvi. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad galiojančios Įstatymo bei Aprašo formuluotės nesuteikia pareiškėjai teisės į vienkartinę pašalpą už žuvusį brolį – karį savanorį, todėl jai pagrįstai atsisakyta mokėti vienkartinę pašalpą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 73) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė, kad brolio įsitraukimo į partizaninę veiklą 1945 m. balandžio mėnesį, 1946 m. kovo 9 d. jo suėmimo metu jai nebuvo 18 metų. Teismas nepagrįstai rėmėsi jo sušaudymo data – 1946 m. liepos 23 d.

2. Teismas neatsižvelgė, kad dėl brolio partizaninės veiklos ji ir tėvai slapstėsi, todėl gyveno atskirai, turėjo būti ištremti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas 2006 m. spalio 30 d. nutartimi atmetė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti, ar Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 29 straipsnį, nors teismo posėdžio metu paskelbė, kad byla sustabdoma, nes teismas kreipsis į Konstitucinį Teismą. Ši aplinkybė neužfiksuota teismo posėdžio protokole, taip pat nepriimtas joks sprendimas dėl pateiktų pastabų dėl posėdžio protokolo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76 – 77) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

1. Remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimu, Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

2. Sprendimas neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos atitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia gauti Įstatymo 2 straipsnyje numatytą vienkartinę pašalpą už ginkluoto pasipriešinimo metu žuvusį savo brolį S. K.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (šiai bylai aktualią 2005-12-20 įstatymo Nr. X-460 redakciją), pareiškėjos siekiama gauti pašalpa išmokama žuvusiųjų broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir neturėjo abiejų tėvų (abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų buvo mirę). Iš šios teisės normos matyti, kad joje nurodytų sąlygų (išmokėti tokią pašalpą) reikšmingumas siejamas su pasipriešinimo dalyvio žuvimo laiku. Be to, tokiai pašalpai išmokėti būtinos abi šios sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas (nustatęs, kad pareiškėjos brolis žuvo 1946-07-23, t. y. tuo metu, kai pareiškėjai jau buvo suėję 18 metų, ir kai abu pareiškėjos tėvai buvo gyvi), teisingai pritaikė ir išaiškino šią materialinės teisės normą. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės yra nustatytos neginčijamai. Todėl konstatuotina, kad apeliantės nurodyti argumentai dėl brolio įsitraukimo į partizaninę veiklą laiko ir tėvų slapstymosi teisės (Įstatymo 2 str.) taikymo požiūriu nėra reikšmingi.

Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytos Įstatymo nuostatos (minėtos sąlygos) yra įstatymų leidėjo politinio apsisprendimo rezultatas. Šiose nuostatose yra išreikšta politikų (įstatymų leidėjo) valia nustatyti tokias, o ne kitokias pašalpų išmokėjimo sąlygas, t. y. jas priimant iš esmės buvo siekiama tokiu būdu pagerbti žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940-1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius - karius savanorius, ir suteikti jų šeimos nariams atitinkamą valstybės paramą. Todėl, kolegijos manymu, tai nėra konstitucinės teisės taikymo klausimas, ir dėl to nėra pagrindo kelti nurodytų sąlygų teisėtumo (jų atitikimo Konstitucijai) klausimo. Pažymėtina, kad apeliantės nurodytas argumentas dėl to, kad teismas 2006 m. spalio 30 d. buvo nutaręs bylą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, negali būti pripažintas pagrįstu, nes tai nematyti iš teismo 2006 m. spalio 30 d. posėdžio protokolo (b. l. 55-58), o pareiškėjos pastabos dėl šio protokolo buvo pateiktos teismui 2006 m. gruodžio 4 d., t. y. pasibaigus tokiam veiksmui atlikti ABTĮ 83 straipsnio 5 dalyje nustatytam terminui (b. l. 72), todėl į šias pastabas neasižvelgtina.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras Drigotas Romanas Klišauskas