Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 11) prašydama: 1) priteisti iš atsakovės 2 998,16 Eur patirtą žalą; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėja paaiškina, kad jai nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau - VSDFV Vilniaus skyrius) 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 6-24-8548 už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d., pagal išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą Nr. EC 590971, paskyrė motinystės pašalpą. Sprendime apskaičiuota, kad 126 kalendorinių dienų laikotarpis, apima 88 darbo dienas, kurių darbo užmokestį paskirta motinystės pašalpa kompensuoja. Taip pat buvo apskaičiuota, kad V. P. dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į pašalpą atsiradimo datai) yra 99,75 Eur. Todėl minėtą sumą padauginus iš 88 darbo dienų priklausytų 8 778 Eur pašalpa, atitinkamai nuo kurios atskaičiuotini mokesčiai. Tačiau minėtuose sprendimuose yra pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudaro 65,68 Eur ir paskaičiuota 5 779,84 Eur išmoka. Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, taikant dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 2 998,16 Eur. Kadangi pareiškėjai paskirtas išmokos dydis ginčo laikotarpiu neužtikrino pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui, todėl pareiškėja minėtą skirtumą prašo priteisti kaip žalos atlyginimą. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Pareiškėja teigia, kad ginčo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms jų nėštumo ir gimdymo metu turi būti užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Pareiškėja valstybės neteisėtus veiksmus kildina iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) neveikimo po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Atkreipia dėmesį, kad SADM rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo, tačiau nepaisė jį saistančios oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, tad nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Dėl SADM neveikimo, nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, užtikrinantis šią pareiškėjai garantuojamą teisę, todėl pareiškėjai kilo 2 998,16 Eur žala.

Pareiškėja, grįsdama skundo reikalavimus, taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Atsakovės atstovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 17 – 20) į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad nors pareiškėja teigia, kad turtinę žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neveikimo, tačiau iš skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 6-24-8548, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-8548, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas, todėl galimybės apskųsti paskirtos motinystės pašalpos dydį nebėra, dėl to nėra pagrindo teigti apie atsakovo veiksmų neteisėtumą. Sprendimas buvo įvykdytas dar 2015 metais, todėl 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjos atžvilgiu taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, retrospektyviai negali būti taikomas. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) neteisėto atsakovo veiksmo (neveikimo), o tik abstrakčiai išvardijo veiksmus, su kuriais ji nesutinka. Be to, pareiškėja, teigdama, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, neįrodė, kad žalą ji patyrė būtent dėl SADM (o ne dėl Vyriausybės, Seimo ar Respublikos Prezidento) veiksmų, ir kokie konkretūs veiksmai, atlikti įstatymų leidėjo po 2012 m. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pažeidė pareiškėjos teises 2015 metais.

Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime (b. l. 25 – 34) į pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 metų vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Atkreipia dėmesį, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, taigi yra suformuota taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Nurodė, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala negali būti priteista.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2 998,16 Eur turtinės žalos, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl VSDF Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinus pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį nustatyta, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 5 779,84 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant 65,68 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos teigimu, motinystės pašalpa turėjo būti apskaičiuota taikant ne maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o jos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą dieną, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį.

Nuostatų (redakcija, galiojusi pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą dieną) 9 punktas nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas.

Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Pagal Nuostatų 10 punktą minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusias einamųjų metų draudžiamąsias pajamas, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms – šių pajamų trečdalį dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-8548 pareiškėja privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šiuo atveju VSDFV, neskundė, todėl šie sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Įvertinus šias aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, 2015 m. birželio 1 d. apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, yra teisėti.

Pareiškėja turtinę žalą taip pat kildina iš tos aplinkybės, kad atsakovė SADM po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą motinystės apsaugos apimtį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad pasirinkęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos tokią formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar ją dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą. Nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas.

Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimu būtent įstatymų leidėjas buvo įpareigotas užtikrinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų nutarime suformuluotus išaiškinimus. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 2 dalį valdžios institucija reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Tačiau ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. Taigi ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu.

Teismas konstatuoja, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas negali būti siejamas su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatomis, kadangi tik 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Atsakovės atstovai, priimdami sprendimus, vadovavosi tokiomis teisės aktų nuostatomis, kurios nebuvo nuginčytos ir galiojo sprendimų priėmimo metu. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai - tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti - prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -213/2014). Šiuo atveju veiksmai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Tik po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, įstatymų leidėjas priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 8 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, apskaičiuotą pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. motinystės pašalpa perskaičiuojama ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas.

Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šiuo atveju pareiškėja neįrodė atsakovės neteisėtus veiksmus.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008), todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjos skunde taip pat keliamas reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis reikalavimas laikytinas išvestiniu, todėl atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 2 998,16 Eur turtinės žalos priteisimo, atmestinas ir šis pareiškėjos reikalavimas.

Pareiškėja skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.