Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Šiuo atveju pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog turtas buvo privatizuotas ar perleistas už pajus teisės aktų nustatyta tvarka. Nesant minėtų įrodymų, konstatuotina, kad daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), silosinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), silosinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), tapo valstybės nuosavybe. Nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Remiantis šiais argumentais prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Bylą prašė nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdyje pareiškėja pareiškimą palaikė jame išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad ardantis 1992 m. Užlieknės kolūkiui, žmonės, priklausomai nuo kolūkyje išdirbtų metų gavo investicinius čekius - pajus, už kuriuos atitinkamai išsidalino kolūkio turtą. Pareiškėjos tėvai kolūkyje dirbo ilgai, todėl už jų investicinius čekius įsigijo daržinę, dvi silosines ir ūkio technikos (traktorių, priekabą, kultivatorių). Šiuo turtu pareiškėjos šeima naudojosi nuo 1992 m., o pati pareiškėja nuo 2004 m. Kadangi pareiškėja yra ūkininkė ji daržine ir silosinėmis naudojasi pagal paskirtį, pastatus prižiūri, juos paremontuoja (keistos medinės lentos). Tuo metu, kai įsigijo daržinę ir silosines, jas valdė pareiškėjos tėvai, bet pareiškėja visada padėjo ūkininkauti tėvams, o vėliau ir pati įregistravo ūkį. Šie pastatai buvo pastatyti kaip pagalbiniai kiaulių fermai, o pareiškėja šiai dienai valdo ir kiaulių fermą. Pareiškėja paaiškino, kad norint įsigyti didesnės vertės turtą, reikėjo sudaryti kelių asmenų grupę ir vykdavo aukcionai, kuriame dalyvaudavo notaras, bet notaro pasirašytame patvirtinime nebuvo nurodyta koks turtas yra įgyjamas. Kiaulių fermą už investicinius čekius įsigijo grupė buvusių kolūkiečių, tarp kurių ir pareiškėjos tėvas, tačiau per nustatytą terminą grupė nesutvarkė dokumentų, įrodančių, kad jie yra bendrasavininkai, todėl savininkas liko vienas – A. B. ir pareiškėja iš jo nupirko visą kiaulių fermą. Pareiškėja negali atsakyti, kodėl įsigijimo dokumentuose nėra įvardintos silosinės ir daržinė (įvardinta žemės ūkio inventorius), bet ji supranta, kad inventorius ir yra šie pastatai, nes mokama suma pakankamai didelė. Pareiškėja paaiškino, kad anksčiau tėvai bandė įteisinti nuosavybę į šiuos statinius, bet neradus archyve jokių dokumentų, paliko klausimą neišspręstą. Mirus tėvams pareiškėja priėmė jų palikimą pagal testamentus. Per visą valdymo laikotarpį niekas jai niekada nereiškė pretenzijų dėl šių statinių valdymo ar nuosavybės.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė advokatė Virginija Vainorienė pareiškimą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja savo iniciatyva užsakė ir jau yra atlikti kadastriniai matavimai, pastatams suteikti unikalūs numeriai. Statiniai registre nėra įregistruoti. Statiniai yra senos statybos, neįvertinti didelėmis sumomis, tačiau pareiškėja juos naudoja ir valdo, prižiūri, jie reikalingi ūkininkaujant. Pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) nuo 1984 m., tačiau ji nuo pat gimimo gyveno (duomenys neskelbtini) su tėvais M. Nuo pat jaunų dienų ji padėjo savo tėvams ūkyje, o vėliau ir pati įregistravo ūkį. Niekas nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl pastatų valdymo, visi (duomenys neskelbtini) gyventojai žino, kad po kolūkio iširimo daržinė ir silosinės oficialiai perėjo pareiškėjos tėvų M. nuosavybei, o jais rūpinasi ir juos prižiūri pareiškėja. Mano, kad daržinė ir silosinės nėra valstybės turtas, nes jie priklausė kolūkiui, o iširus kolūkiui turtas buvo išsidalintas. Taip pat paaiškino, kad turto bankas nesidomėjo šiuo turtu, mokesčiai nebuvo renkami. Tiek pareiškėjos tėvas, tiek pati pareiškėja visada pastatus valdė teisėtai, ilgą laikotarpį, t. y. nuo 1992 m., ir niekas pretenzijų neturėjo.

Suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.

Suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.

Suinteresuoto asmens NŽT atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu liudytoja R. B. paaiškino, kad jai yra žinoma, jog pastatai buvo nupirkti pareiškėjos tėvo už investicinius čekius. Kaip vyko įsigijimo procedūra nepamena, bet ji dalyvavo kolūkio turto padalijime, pati taip pat įsigijo traktorių, automobilį. Ar pareiškėjos tėvas įgijo daugiau turto be silosinių ir daržinės jai nėra žinoma. Pareiškėjos tėvas ir stogą remontavo, ir lentas keitė, pati pareiškėja taip pat visada prižiūrėjo, naudojo statinius pagal paskirtį. Paaiškino, kad statiniai buvo pastatyti kolūkio, jie yra šalia kiaulių fermos (dabar karvių), pati pareiškėja juos valdo apie 20 metų. Jai nėra žinoma, kad kas nors būtų reiškęs pareiškėjai pretenzijas dėl daržinės ir silosinių valdymo.

Teismo posėdžio metu liudytojas M. N. paaiškino, kad silosinės ir daržinė buvo pastatyti kolūkio, pareiškėjos tėvas M. juos nusipirko už investicinius čekius. Kaime visiems buvo žinoma kas ką įsigijo. Pareiškėjos tėvas pastatus remontavo, juos prižiūrėjo, vėliau juos prižiūrėjo pareiškėja. Kad būtų kas reiškęs pretenzijas pareiškėjai dėl šių statinių, neteko girdėti. Pareiškėja šiuos pastatus naudoja daugiau nei 10 metų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvas P. M. pagal Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. pažymą žemės ūkio įmonėje dirbo 39 metus ir jam tenkanti žemės ūkio įmonės išmokos suma sudarė 56 091 rublių. Iš šių išmokų buvo apmokėta už kiaulių fermą, traktorių, priekabą, žemės ūkio inventorių, kultivatorių, gyvulius, grūdus, benziną ir dyzelinį kurą. Pareiškėjos mama A. M. pagal 1992 m. Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. pažymą žemės ūkio įmonėje dirbo 34 metus ir jai tenkanti žemės ūkio įmonės išmokos suma sudarė 48 899 rublių. Visa išmoka buvo panaudota apmokėjimui už kiaulių fermą. Iš Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymos atsiskaityti už aukcione perkamą objektą iš investicinės sąskaitos matyti, kad 1992 m. balandžio 14 d. Užlieknės žemės ūkio įmonės kontoroje vykusiame aukcione P. M. įsigijo Užlieknės kaime esantį žemės ūkio inventorių, už kurį žemės ūkio išmokomis sumokėjo 17 119 rublių. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus dokumentų fonduose dokumentų apie Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkės Užlieknės kolūkio turėtus pastatus nesaugoma, Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale duomenų apie P. M. ir A. M. įsigytus silosinės pastatus iš Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkės Užlieknės kolūkio nerasta.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų nustatyta, kad B. A. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais – ferma, daržine ir stoginėmis, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), kur pareiškėja gyvena. Pareiškėja nuosavybės teise taip pat valdo dar 7 žemės sklypus esančius (duomenys neskelbtini) Nuo 2002 m. gegužės 10 d. pareiškėja (duomenys neskelbtini) yra įregistravusi ūkininko ūkį, verčiasi ūkine veikla, augina galvijus. Šalia pareiškėjai priklausančių ir ūkininko ūkio veiklai naudojamų žemės sklypų ir statinių yra dar trys statiniai – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), silosinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir silosinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių nuosavybės teisė neįregistruota.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Tirkšlių seniūnijos 2021 m. liepos 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad B. A., nuo 1984 m. gyvenanti (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. ūkininkauja, turi galvijų fermą, esančią (duomenys neskelbtini), ir naudojasi šalia esančia daržine ir silosinėmis. Pastatai ir silosinės, kuriuos ji prižiūri, rūpinasi jų būkle priklausė Užlieknės kolūkiui. Prižiūrimas ir žemės sklypas, kuriame yra pastatai.

Iš byloje esančių 2002 m. vasario 19 d. P. M. ir 2009 m. rugsėjo 24 d. A. M. testamentų nustatyta, kad pareiškėjos tėvai visą jiems priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą testamentais paliko pareiškėjai B. A.. 2015 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimai, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad visą P. M. ir A. M. palikimą pagal testamentus yra priėmusi pareiškėja B. A..

Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo į pareiškimą nustatyta, jog savivaldybės apskaitos registruose įrašų apie šiuos statinius nėra, procedūros dėl šio turto pripažinimo bešeimininkiu nebuvo vykdomos.

Iš liudytojų R. B. ir M. N. paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjos B. A. valdomus statinius – daržinę ir silosines iš kolūkio už investicinius čekius įsigijo pareiškėjos tėvai. Liudytojai patvirtino, jog pareiškėjos tėvas P. M. įsigytus statinius remontavo, prižiūrėjo, valdė kaip savo, o vėliau šiuos statinius prižiūrėjo, remontavo ir jais naudojosi bei iki šiol naudojasi pareiškėja B. A. Pareiškėja šiuos statinius valdo daugiau nei 10 metų, liudytojams nežinoma, kad kas nors kitas būtų reiškęs pretenzijas į šiuos statinius.

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą, todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėjos tėvai P. M. ir A. M. Užlieknės žemės ūkio bendrovėje dirbo daugiau nei 30 metų ir kiekvienam iš jų priklausė atitinkamas skaičius žemės ūkio įmonės išmokų, už kurias jie įsigijo įvairaus žemės ūkio bendrovės turto. Byloje nėra įrodymų, kad pasibaigus kolūkinei nuosavybei, t. y. Užlieknės kolūkį reorganizavus į Užlieknės žemės ūkio bendrovę, kolūkiui priklausę neypatingieji 1990 m. statybos statiniai - daržinė ir silosinės buvo privatizuoti žemės ūkio bendrovės, tačiau byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad Užlieknės žemės ūkio bendrovė buvo privatizavusi kitus statinius, pvz. kiaulių fermą, kuriuos vėliau už investicinius čekius perleido fiziniams asmenims, dėl kurių ginčų nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tuo metu vykusius kolūkių ir tarybinių ūkių pertvarkymo į žemės ūkio bendroves procesus ir tai reglamentavusius teisės aktus, labiau tikėtina, jog visas Užlieknės kolūkiui priklausęs turtas buvo perleistas Užlieknės žemės ūkio bendrovei, kuri maždaug 1992 m. bendrovei likviduojantis turėtą turtą už investicinius čekius, žemės ūkio įmonės išmokas perleido buvusiems bendrovės nariams, todėl šis turtas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Kaip jau minėta pareiškėjos tėvas P. M. be kitų žemės ūkio bendrovei priklausiusių objektų, 1992 m. balandžio 14 d. Užlieknės žemės ūkio įmonės kontoroje vykusiame aukcione įsigijo Užlieknės kaime esantį žemės ūkio inventorių, už kurį žemės ūkio išmokomis sumokėjo 17 119 rublių. Nors nei vienoje pažymoje apie P. M. įsigytą bendrovės turtą nėra įvardinta, jog jis įsigijo daržinę ir silosines, tačiau liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, jog P. M. už investicinius čekus įsigijo būtent šį turtą. Aptarti rašytiniai įrodymai, pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimai leidžia susiformuoti išvadai, jog pareiškėjos tėvas P. M. 1992 m. už investicinius čekius įsigijo iš Užlieknės žemės ūkio bendrovės daržinę ir dvi silosines, esančias (duomenys neskelbtini), ir nuo tada jas valdė. Iš pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimų, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Tirkšlių seniūnijos rašto nustatyta, kad nuo 1992 m. metų pareiškėjos tėvas, o vėliau, maždaug nuo 2004 m. pareiškėja B. A. valdė įgytą daržinę ir silosines kaip savo, jas prižiūrėjo, remontavo ir naudojo ūkio veiklai, laikė pašarus, t. y. sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė šiuos statinius kaip savo daugiau kaip dešimt metų. Duomenų, kurių pagrindu būtų ginčijamas pareiškėjos valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kas nors kitas turėtų daugiau teisių į pareiškėjos valdomas daržinę ir silosines, nes per visą statinių valdymo laikotarpį nuo 1992 m. nei pareiškėjos tėvui, nei pareiškėjai niekas pretenzijų nereiškė. Liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, jog Užlieknės kaime visiems buvo žinoma, jog šie statiniai priklauso pareiškėjos šeimai ir pretenzijų dėl šių statinių nėra buvę. Teismui specialiame interneto tinklalapyje paskelbus apie bylos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį į minėtus statinius įgijimo nagrinėjimą, jokių suinteresuotų asmenų pareiškimų, prašymų įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis taip pat negauta.

Atsižvelgęs į nustatytas byloje aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, jog byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų kaip savo valdė pareiškime nurodytus nekilnojamuosius daiktus ir per visą laikotarpį nuo valdymo pradžios joks savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjos valdomą nekilnojamąjį turtą, pastatų valdymas atitiko CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytas sąlygas, todėl pareiškėjos valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.

Esant šioms aplinkybėms pareiškėjos B. A. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo laikytinas pagrįstu ir įrodytu, todėl tenkintinas ir nustatytina, kad pareiškėja B. A. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), silosinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir silosinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias Užlieknės k., Mažeikių r.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės įregistravimo tikslu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 533 straipsniu, teismas

nusp rendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti, kad pareiškėja B. A., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), silosinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir silosinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias Užlieknės k., Mažeikių r.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės įregistravimo tikslu.

Teismo sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.