Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Atrūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-812-195/2012

Teisėja A.Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01215-2012-1

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 12 d., apie 19 val. 45 min. Subačiaus g. 60, Vilniuje, panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino padaryti plėšimą, o būtent: panaudodamas fizinį smurtą sugriebė gatve ėjusią B. S. už kaklo ir pargriovęs ją ant žemės, smaugė ir bandė užvaldyti jos rankinę su joje buvusia 40 Lt vertės pinigine, 200 Lt vertės akiniais, 550 Lt vertės mobiliuoju telefonu “Sonny Ericson”, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo paties valios, nes gatvėje buvo daug žmonių.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo neginčija. Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str., 301 str. nuostatų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo V. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti švelnesnę bausmę. V. V. savo apeliaciniame skunde prašo jo prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tuomet, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t.y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. V. buvo sulaikytas nusikaltimo metu, nusikaltimo vietoje po to kai nukentėjusioji B. S. pradėjo kviestis pagalbos ir jai į pagalbą atskubėjo pro šalį važiavęs policininkas A. G., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, nepripažino jo prisipažinimo dėl padarytos nusikalstamos veikos atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nes, kolegijos manymu, jo prisipažinimą sąlygojo objektyvios aplinkybės – akivaizdūs kaltės įrodymai. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų nulemtas nuteistojo V. V. prisipažinimas, pagrįstai nebuvo pripažintas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

V. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis plėšimo nepadarė, todėl didelės žalos nebuvo padaryta ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pažymėtina, kad plėšimas yra vienas iš pavojingiausių nusikaltimų nuosavybei. Jo pavojingumas pasireiškia ne vien atviru kėsinimusi į nuosavybę, bet ir tokio kėsinimosi padarytu būdu. Pažymėtina, kad plėšimu kėsinamasi į kelis nusikalstamos veikos objektus, t.y. ne tik į nuosavybę, bet ir į papildomą objektą – kito asmens sveikatą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. V. pasikėsino padaryti plėšimą, t.y. panaudodamas fizinį smurtą, sugriebė gatve ėjusią B. S. už kaklo ir pargriovęs ją ant žemės smaugė (tarnybiniai policijos pareigūnų A. G. ir R. R. pranešimai (b.l.21-22), liudytojo A. G. duoti parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu (b.l.59-63), nukentėjusiosios B. S. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai (b.l.12-13; 59-63) taip bandydamas užvaldyti jos rankinę. V. V. savo paaiškinime duotame ikiteisminio tyrimo metu negali nurodyti, kodėl užpuolė merginą, tačiau nurodo, jog buvo išgėręs ir matyt jam pritrūko pinigų (b.l.32). Tai patvirtina, kad nuteistasis nusikalto iš savanaudiškų paskatų.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę.

V. V. pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą. Be to, nors apeliantas praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus, tačiau jis ir vėl nusikalto, t.y. teistumui neišnykus padarė naują nusikaltimą ir yra recidyvistas. V. V. šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau praeityje yra nekartą baustas administracine tvarka (b.l.47-49). Nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,58 promilių girtumo laipsnis (b.l.25). Visos šios minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad V. V. padarė nusikalstamą veiką ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t.y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Pirmosios instancijos teismas svarstydamas bausmės skyrimo klausimą atsižvelgė, kad yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra lengvinančių aplinkybių. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai už Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskyrė sankcijose nurodytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už vidurkį, todėl paskirta bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta arba neteisinga.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutarė:

V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.