Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjų G. V. ir K. V. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų G. V. ir K. V. skundas dėl notarės D. L.-B. veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, notarė patikrino visus būtinus duomenis ir atliko visas reikiamas procedūras (Notariato įstatymo 49¹ straipsnis). Pasak pirmosios instancijos teismo, notarei, atlikusiai ginčo vykdomąjį įrašą, nekilo pareiga tikrinti, kreditorės prašomi išieškoti delspinigiai yra pagrįsti ar ne, nes už prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (Civilinio kodekso 4.192 straipsnio 3 ir 4 dalys). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjų skundas dėl notarės veiksmų yra nepagrįstas.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti ginčo vykdomąjį įrašą.

Pareiškėjų atskirasis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

pasak pareiškėjų, notarui pagal įstatymą kyla pareiga iš esmės, neapsiribojant formaliu duomenų patikrinimu, patikrinti kreditoriaus teikiamų duomenų apie hipoteką atitikimą tikrovei ir įstatymo reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą dėl notarės veiksmų, neidentifikavo notarės neteisėto neveikimo, pasireiškusio tuo, jog notarė, iki atlikdama ginčo vykdomąjį įrašą, nepatikrino, egzistuoja ar ne pagrindas prieš terminą patenkinti hipotekos kreditorės reikalavimus, be to, nepatikrino, ar kreditorės prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka tikrovę, įstatymo reikalavimus ir hipotekos sandorio nuostatas;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjų skunde dėl notarės veiksmų suformuluoto reikalavimo taikyti ieškinio senatį kreditorės reikalavimui dėl delspinigių išieškojimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamos teismo nutarties analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas pareiškėjų atskiruoju skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo nutartį, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė D. L.-B., esant apeliantų kreditorės „Swedbank“, AB prašymui, 2013 m. spalio 15 d. atliko vykdomąjį įrašą (notarinio registro numeris 2-6743) (toliau tekste – ir ginčo vykdomasis įrašas), kuriuo pasiūlė priverstinai išieškoti solidariai iš apeliantų jų nesumokėtus 170 313,65 EUR kreditą, 2 572,75 EUR palūkanas, 1 042,67 EUR ir 1,75 Lt delspinigius, 436,10 Lt turto draudimo mokestį, sutarties nustatyto dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki kredito išieškojimo dienos, įstatymo nustatytas penkių procentų dydžio metines palūkanas už visą skolos sumą (173 929,07 EUR ir 437,85 Lt) nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki skolos išieškojimo dienos ir 1 070,60 Lt išlaidų, susijusių su ginčo vykdomojo įrašo atlikimu, atlyginimą.

Šios bylos teisingam išsprendimui inter alia yra reikšmingas teisinis reguliavimas, nustatytas Notariato įstatymo 49¹ straipsnyje, reglamentuojančiame vykdomųjų įrašų dėl priverstinio išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo ir apskundimo tvarką. Šio straipsnio pirmojoje dalyje inter alia nustatyta, jog notaras, gavęs hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, patikrina, pirma, ar vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos (įkeitimo) kreditorius, antra, ar hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registre nurodytus duomenis, trečia, ar pasibaigęs hipoteka (įkeitimu) užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, ar kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose, o aukščiau įvardyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog notaras netikrina kitų, negu nurodyta šio straipsnio pirmojoje dalyje, duomenų atitikties ir neatsako už juos.

Aukščiau įvardyto teisinio reguliavimo analizė leidžia daryti išvadą, jog, priešingai nei šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantai, notaro, sprendžiančio, yra ar ne pagrindas atlikti konkretų vykdomąjį įrašą, vaidmuo apsiriboja išimtinai formaliu duomenų, kurių baigtinis sąrašas yra expressis verbis įtvirtintas Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 1 dalyje, patikrinimu, ir kartu sudaro pagrindą konstatuoti, jog teismui, Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 3 dalies ir Civilinio proceso kodekso 511 straipsnio prasme sprendžiančiam, teisėtai ar ne notaras atliko konkretų vykdomąjį įrašą, kyla pareiga patikrinti, pagrįstai ar ne notaras konstatavo egzistuojant įstatymo nustatytas formaliąsias sąlygas, būtinas vykdomojo įrašo atlikimui. Esant tokiam aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo aiškinimui, konstatuotina, jog apeliantų skundų, adresuotų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams, argumentų, jog notarė, iki atlikdama ginčo vykdomąjį įrašą, ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne(į)vertino tų faktinių aplinkybių, jog, pirma, kreditorė, pažeisdama sutarties nutraukimo sąlygas, kitaip tariant, neteisėtai, nutraukė kredito sutartį, antra, kreditorės reikalavimas dėl delspinigių išieškojimo yra pareikštas praleidus sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams dėl netesybų išieškojimo pareikšti, vertinimas nėra šios bylos dalykas (apeliantai, nesutikdami su vienašališku kredito sutarties nutraukimu ir kreditorės materialinių subjektinių reikalavimų, inter alia delspinigių, dydžiu, turi teisę pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ginčyti įvardytą vienašalį kreditorės sandorį ir materialinius subjektinius reikalavimus), todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus aspektus, šios bylos apeliaciniame procese nevertina aukščiau įvardytų apeliantų argumentų.

Bylos faktinių duomenų – kreditorės 2013 m. sausio 16 d. pranešimų dėl sutarties nutraukimo, adresuotų apeliantams (b. l. 72-73), kreditorės 2013 m. rugpjūčio 13 d. prašymo dėl vykdomojo įrašo atlikimo, adresuoto notarei (b. l. 50-51), ir Lietuvos Respublikos hipotekos registro 2013 m. gruodžio 6 d. išrašo (b. l. 92-93) – analizė leidžia daryti išvadas, jog, pirma, „Swedbank“, AB, pateikusi prašymą dėl ginčo vykdomojo įrašo atlikimo, yra hipotekos kreditorė, antra, šios kreditorės prašyme dėl ginčo vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registro duomenis, trečia, ad hoc nebuvo pasibaigęs hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, kita vertus, kreditorės prašyme dėl ginčo vykdomojo įrašo atlikimo įvardytas teisės reikalauti patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą prieš terminą pagrindas yra nustatytas materialiajame įstatyme (Civilinio kodekso 6.874 straipsnis ir 6.881 straipsnio 2 dalis), kas sudaro pagrindą teigti, kad notarė pagrįstai konstatavo egzistuojant įstatymo nustatytas sąlygas, būtinas ginčo vykdomojo įrašo atlikimui, ir, nepaisant to fakto, jog apeliantai 2013 m. spalio 3 d. pareiškė prieštaravimą dėl notarės ketinimų atlikti ginčo vykdomąjį įrašą (b. l. 11), pagrįstai atliko ginčo vykdomąjį įrašą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantai, pagrįstai sprendė, kad notarė, atlikusi ginčo vykdomąjį įrašą, nepažeidė įstatymo reikalavimų, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šią bylą, ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą.