- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- I-526-739/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00246-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
2017 m. lapkričio6 d.
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamaiUtenos apskritiesvyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. T. (toliau – pareiškėjas)skundukreipėsi į teismą ir prašėiš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenosapskritiesvyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti 3 000Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė) (b. l. 2-3).
Pareiškėjas skundenurodė, kad jis Visagino PK areštinės kamerose buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose jis jausdavo didelį diskomfortą, kadangi nebuvo užtikrinta minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui. Pareiškėjo teigimu, žalą jis patyrė ir dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo Visagino PK areštinės kamerose. Nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas sienele, kuri neužtikrino joteisės į privatumą, nes atliekant gamtinius reikalus jis buvo matomas tiek policijos pareigūnų, tiek ir kitų kamerose esančių asmenų. Dėl to pareiškėjas jautėsi nemaloniai, tai žemino jo garbę ir orumą. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Visagino PK areštinės kamerose, lėmė jo neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą(b. l. 2-3).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti (b. l. 8-11). Nurodė, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Visagino PK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas 140 cm aukščio pertvara. Areštinėje 2011 m. sumontuoti nauji klozetai yra antivandaliniai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nepateikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai stebi jį naudojantis sanitariniu mazgu, ar dėl to, kad stebimas kitų kameroje laikomų asmenų. Teigė, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Atsakovės atstovo tvirtinimu, pareiškėjas skunde nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje jis susirgo ar patyrė traumą ir pan.Todėl pareiškėjas turėtų tai įrodyti rašytiniais įrodymais(pažymos iš gydymo įstaigų ir pan.). Pareiškėjas savo skunde nepateikė duomenų dėl sveikatossužalojimo ar kitų aplinkybių, be to, mano, kad daugelis reikalavimų yra nepagrįsti, irneatitinkantys tikrovės.Esant nurodytoms aplinkybėms prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to prašė pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti 3 metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. – 2015 m. vasario 11 d. laikotarpiuperiodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinėje (b. l. 9, 13-85).
Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPKnagrinėjamojoje byloje prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 10).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).
Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus, sprendžia, kad jis, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisės yra galimai pažeidžiamos jo buvimo Visagino PKareštinėje laikotarpiu, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 4 d. (pagal žymą ant voko, b. l. 4), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino, todėl ir nacionalinė teisė tokio termino negali numatyti (b. l. 3). Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į įkalinimo įstaigų administracijas, ar kitas įstaigas, taip ginant galimai pažeistas savo teises.Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Esant atsakovės atstovo Utenos AVPK prašymui bei atsižvelgus į pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 4 d. pateiktą skundą ir jo laikymo Visagino PK areštinėje laikotarpius (su pertraukomis), pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. liepos 23 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. vasario 11 d. (su pertraukomis) (toliau - ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl areštinės kamerų ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo laikymo Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o esmine sveikos gyvenamosios aplinkos užtikrinimo prielaida pripažįstamas minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Remiantis atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo laikomas Visagino PK areštinės kameroje Nr. 8 vienas; 2014 m. gruodžio 20 d. - kameroje Nr. 8 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.- kameroje Nr. 4 su dviem asmenimis; nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 22 d. - kameroje Nr. 4 su vienu asmeniu; nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 11 d. - kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu (b. l. 9, 58-85). Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinės kamerose ir kamerų plotą (b. l. 9, 10), daro išvadą, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu pareiškėjas Visagino PK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 4, 8, 9, viso 28paras, iš jų – 8paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 7 paras teko 3,34kv. m ploto ir 1 parą – 2,96kv. m ploto) bei 20 parų - šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui 6 parasteko 7,21 kv. m ploto, 14parų - 5,66 kv. m ploto).
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė netinkamai įrengtus sanitarinius mazgus, kurie neužtikrino privatumo.
Policijos areštinių kamerų įrengimas buvo reglamentuotas Higienos normos 37:2009 penktame skyriuje, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Vadovaujantis nurodyto teisės akto nuostatomis, daroma išvada, kad minėtos Higienos normos 37:2009 nuostatos nebuvo nustačiusios reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.
Byloje nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose yra sumontuoti metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 140 cm aukščio ir 105 cm pločio pertvaromis. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema (b. l. 10). Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 konstatavo, kad Visagino PK areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos 37:2009 reikalavimus ir jų nepažeidžia (b. l. 86-88). Sprendžiama, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas Visagino PK areštinės atitiko Higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimus.
Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodyto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais Visagino PK areštinės kamerose neužtikrinimo, teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiantiEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos3straipsnio pažeidimą (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr.15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių.Teismas, įvertinęs atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie Visagino PK areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą, naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais, pažeidimą.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pripažįstama, kad pareiškėjo teisė į privatumą Visagino PK areštinėje ginčo laikotarpiu, iš viso 28 paras (su pertraukomis), buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 3 d. nutartyje pateiktą aiškinimą (administracinė byla Nr. A-3362-624/2016). Šioje nutartyje teisėjų kolegija rėmėsi EŽTT praktikoje pateiktais vertinimais, susijusiais su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara, neužtikrino kameroje laikomo asmens privatumo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).
Atsižvelgęs į byloje nustatytus ir aukščiau aptartus pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus Visagino PK areštinėje, teismas sprendžia, kad jie pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas pinigais. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei nesant įrodymų, jog laikymo Visagino PK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti
3 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui tenkantiploto norma buvo pažeista nežymiai, į Visagino PK areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, areštinės kamerose daugiausiai buvo laikomas su dviem asmenimis,netrumpą laiką (6 paras) areštinės kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiaipažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra duomenų, jog aukščiau nurodyti pažeidimaibūtų padarę ilgalaikį ir žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimosąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Visagino PK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.Teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteisiama 150 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas (duomenys neskelbtini), 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.