- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-14
- Bylos Nr.
- eAS-670-602/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02753-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas, Romanas Klišauskas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, LR aplinkos ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2020 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. D4-79 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – pripažinti valstybės įmonės „Statybos produkcijos sertifikavimo centras“ direktoriaus 2017 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo panaikinimo nepagrįstais.
Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamų reikalavimų, teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti ir pasiūlė pateikti motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.
Pareiškėjas nurodė, kad termino skundui paduoti nepraleido. Tačiau atsižvelgdamas į teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas teigė, kad visus skundus teikė greičiau nei reikalavo teisės aktai, elgėsi rūpestingai, savo teises gynė aktyviai. Laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. gegužės 28 d. teikdamas skundus Lietuvos administracinių ginčų komisijai vieno mėnesio termino nepraleido. Taip pat nepraleido termino teikdamas skundus Centrui ir atsakovui.
Pareiškėjas teigė, kad skundžiamą Sprendimą gavo 2020 m. gegužės 29 d., todėl iki šio laiko procesas buvo jau toli pažengęs, nes jau buvo padavęs skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai. Atsakovas vilkino išspręsti klausimą dėl pareiškėjo 2020 m. balandžio 3 d. prašymo, todėl terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi netenkinęs pareiškėjo E. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo pateikto paaiškinimo matyti, jog, pareiškėjo vertinimu, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino dėl Ministerijos Sprendimo, nes būtent atsakovas vilkino priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2020 m. balandžio 3 d. prašymo. Pareiškėjo įsitikinimu, vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatytas skundo padavimo terminas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas, atsakovas vilkinimą atlikti veiksmus galėjo skųsti iki 2020 m. liepos 3 d., ar net iki 2020 m. liepos 6 d., jei papildomai įskaičiuoti individualaus administracinio akto įteikimui skirtą trijų darbo dienų terminą. Tačiau pareiškėjas nelaukė ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 2020 m. liepos 3 d. dienos termino – praėjus 25 kalendorinėms dienoms nuo teisės aktais nustatyto termino pabaigos, t. y. 2020 m. gegužės 28 d. antrą kartą su skundu dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Pareiškėjo nuomone, į teismą dėl savo interesų gynimo kreipėsi daugiau kaip mėnesiu anksčiau, negu nustato įstatymas.
Teismas pažymėjo, kad nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti, nurodė pareiškėjui, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato aiškų skundo padavimo terminą – per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 29 straipsnio 2 dalis nustato skundo padavimo teismui terminą kuomet viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Teismas nutartyje akcentavo, kad pareiškėjo 2020 m. balandžio 3 d. skundą atsakovė išnagrinėjo ir dėl jo 2020 m. gegužės 19 d. priėmė Sprendimą, o 2020 m. gegužės 29 d. pareiškėją informavo apie priimtą sprendimą ir pateikė rašytinius dokumentus, todėl nepagrįstais laikė pareiškėjo teiginius dėl atsakovės neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, susiję su atsakovo galbūt praleistu pareiškėjo skundo išnagrinėjimo terminu gali būti laikomi tik skundo argumentais, vertinant Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas šalindamas nustatytus skundo trūkumus turėjo teismui nurodyti priežastis, kurios sutrukdė jam laiku su skundu dėl Ministerijos Sprendimo kreiptis į teismą. Pareiškėjas skundžiamą Sprendimą gavo 2020 m. gegužės 29 d., o į teismą su skundu kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praleidęs nustatytą terminą. Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nurodė, kad jis nepraleido įstatymo nustatyto termino, nes dėl atsakovo neveikimo į visas institucijas kreipėsi laiku. Vertindamas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas pažymėjo, kad jos negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis per nustatytą terminą paduoti skundą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė teismui jokių priežasčių ir aplinkybių, o nurodytos aplinkybės – nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, dėl atsakovo neveikimo kreipėsi į visas institucijas laiku, negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis per nustatytą terminą paduoti skundą. Teismo vertino, kad būtent paties pareiškėjo pasirinktas elgesys sąlygojo termino skundui paduoti praleidimą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, todėl terminas apskųsti Ministerijos Sprendimą negali būti atnaujintas. Netenkinęs prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Ministerijos Sprendimą, todėl atsisakius priimti reikalavimą dėl Ministerijos Sprendimo panaikinimo, atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą.
III.
Pareiškėjas E. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas atskirajame skunde paaiškina, kad 2020 m. balandžio 3 d., kai gavo Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimą, pateikė skundą atsakovui „Dėl sprendimų sustabdymo ir panaikinimo“, prašydamas išreikalauti iš Centro sprendimus dėl kvalifikacijos atestatų ir įpareigoti Centrą atlikti veiksmus – sustabdyti ir panaikinti Centro sprendimus. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato valstybės institucijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigoms terminus, kurių neviršydamos jos privalo išnagrinėti suinteresuotų asmenų prašymus, po ko priimti ir pateikti tiems asmenims savo sprendimus. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 31 straipsnyje nurodyta, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Taigi atsakovas sprendimą privalėjo priimti iki 2020 m. gegužės 4 d., tačiau nepriėmė. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Iki 2020 m. gegužės 7 d. įskaitytinai, kai suėjo visi Įstatymo nustatyti terminai sprendimui priimti ir įteikti, atsakovas sprendimo nepriėmė, raštu neatsiuntė jokio pranešimo, prie kurio kartu būtų pridėta individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta kopija. Atsakovas tiesiog vilkino priimti ir pateikti sprendimą.
Pareiškėjas teigia, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas skundo padavimo terminas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas, atsakovo vilkinimą atlikti veiksmus galėjo skųsti iki 2020 m. liepos 3 d., ar net iki 2020 m. liepos 6 d., jei papildomai įskaičiuoti individualaus administracinio akto įteikimui skirtą trijų darbo dienų terminą. Praėjus 21 kalendorinei dienai nuo atsakovui teisės aktais nustatyto termino sprendimui priimti ir įteikti pabaigos, t. y. 2020 m. gegužės 28 d. antrą kartą su skundu dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Atsakovas nebuvo informavęs pareiškėjo apie priimtą sprendimą, nebuvo jo pateikęs pareiškėjui. Akivaizdu, kad po kreipimosi į Komisiją atsakovo veiksmų iš anksto buvo neįmanoma prognozuoti. Atsakovo Sprendimą pareiškėjas gavo 2020 m. gegužės 29 d., kuriame buvo nurodyta jo apskundimo tvarka.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2020 m. liepos 14 d. gavo Komisijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą, kuriame buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti iki 2020 m. liepos 28 d. Pareiškėjas Komisijai 2020 m. liepos 27 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti atsakovo 2020 m. gegužės 19 d. Sprendimą. Komisija 2020 m. liepos 31 d. sprendimu, kurį pareiškėjas gavo 2020 m. rugpjūčio 8 d., atsisakė priimti pareiškėjo skundą, bet ne dėl to, kad praleistas apskundimo terminas. Komisija nurodė, kad jos sprendimą galima skųsti per vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas teigia, kad Komisijos sprendimą teismui galėjo skųsti iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., tačiau skundą teismui dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėjas pateikė 2020 m. rugpjūčio 11 d.
Pareiškėjas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 5 d., kuomet pateikė pirmą prašymą ir iki 2020 m. balandžio 3 d., kuomet gavo Komisijos pirmą sprendimą, teikdamas prašymus ir skundus įvairioms institucijoms, jokių skundų padavimų terminų nepraleido. Laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 3 d., kuomet atsakovui pateikė skundą ir iki 2020 m. liepos 27 d., kuomet Komisijai pateikė patikslintą skundą, teikdamas prašymus ir skundus įvairioms institucijoms, taip pat jokių skundų padavimo terminų nepraleido. Laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 27 d., kuomet Komisijai pateikė patikslintą skundą, ir iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. skundo teismui pateikimo, jokių skundų ar prašymų padavimų terminų nepraleido. Visais atvejais elgėsi rūpestingai, savo teises gynė, prašymus ir skundus visoms įstaigoms pateikė itin operatyviai, visais be išimties atvejais prašymus ir skundus pateikdavo greičiau, nei to reikalaudavo teisės aktai, o skundą dėl skundžiamo Sprendimo išreikalavimo iš atsakovo ir jo panaikinimo Komisijai pateikė netgi viena diena anksčiau, nei gavo patį skundžiamą Sprendimą.
Pareiškėjas teigia, kad termino paduoti skundą jis nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta. Teismas nenurodė konkretaus termino, iki kada pareiškėjas turėjo paduoti skundą, kiek praleido terminą ir pan. Toks nutarties nekonkretumas suprantamas, kad jis termino nepraleido. Teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas iki kreipimosi į teismą su skundu kreipėsi į Komisiją. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiu būdu piktnaudžiaudamas teismui suteiktos savarankiškos diskrecijos sprendimams dėl termino atnaujinimo priimti institutu. Teismas nebuvo konkretus ir nenurodė, kada tiksliai pareiškėjas turėjo Sprendimą gauti, iki kada šį Sprendimą apskųsti ir kokį konkrečiai terminą praleido kreiptis į teismą. Iš šios aplinkybės akivaizdu, kad pareiškėjas jokio termino įgyvendinti savo teisę kreiptis teisminės gynybos nepraleido. Todėl nebuvo pagrindo ir nutartimi nustatyti terminą trūkumams pašalinti – pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nežinodamas konkrečių datų, nuo kada iki kada terminas neva buvo praleistas, pareiškėjas teigia, kad negali nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teismui nurodyti priežasčių ir pateikti įrodymų, kuriomis konkrečiomis dienomis ir kodėl praleido nustatytą terminą skundui paduoti bei prašyti atnaujinti neva praleistą terminą.
Pareiškėjas pažymi, kad iš nenurodyto bylos pavadinimo ir tik klaidingai nurodyto bylos numerio galima daryti pagrįsta išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimuose cituojamos suformuotos teismų praktikos aukštesnės instancijos teismas iš viso nėra suformavęs. Klaidingai nurodydamas į kokią tiksliai teismų suformuotą praktiką atsižvelgia, pirmosios instancijos teismas tik sukuria regimybę, kad jo sprendimai teisėti, analogiški ginčai teismų nagrinėti ir sprendimai ne kartą aukštesnės instancijos teismų patikrinti. Pareiškėjas teigia, kad vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus apie sveikatos būklę ir jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas konkrečioje byloje turėjo iki galo išnagrinėti pateiktus įrodymus bei atsižvelgti į faktines konkrečios bylos aplinkybes nustatydamas, ar pateiktuose įrodymuose priežastys sprendimui priimti, tame tarpe dėl terminų, yra svarbios, ekstraordinarios ar tokios nėra. Teismas taip pat nebuvo konkretus ir nepaaiškino, kas tie „rūpestingumo standartai“ ir kaip pasireiškė pareiškėjo nerūpestingumas šioje byloje, kas yra „sąžiningumo standartai“ ir kaip pareiškėjas su jais susijęs. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis buvo neatidus ir neoperatyvus, priešingai, pareiškėjo teigimu, jis veikė ypač operatyviai ir atidžiai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatidžiai įsigilino į pateiktus paaiškinimus ir visai nesigilino į pateiktus įrodymus, iškraipė pareiškėjo teiginius, nurodytus skunde ir patikslintuose skunduose. Pirmosios instancijos teismo nenoras matyti ir suprasti, kad atsakovas tikrai pažeidė skundo nagrinėjimo ir įteikimo terminus sudaro įspūdį, kad teismas atstovauja atsakovo interesus, todėl byla nebuvo nagrinėjama vadovaujantis teisingumo principu.
Pareiškėjas akcentuoja, kad atskiruoju skundu nori pabrėžti, jog jis apskritai visada į visas institucijas su įvairiais skundais kreipėsi įstatymuose nustatytais terminais – tiek į Centrą, tiek į Ministeriją, tiek į Komisiją, tiek į pirmosios instancijos teismą. Nelogiška vertinti, kad savalaikis kreipimasis į visas institucijas yra nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, nes yra priešingai – ar laiku kreipsiesi ir ar iš viso kreipsiesi į teismą yra ta aplinkybė, kuri išskirtinai priklauso tik nuo pareiškėjo valios, sveikatos, finansinių galimybių. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, būtent koks pasirinktas elgesys sąlygojo termino skundui paduoti praleidimą. Skundžiamos nutarties turinyje nėra paminėta, kaip procesiškai ar kažkaip kitaip neteisingai pasielgė pareiškėjas ir kaip teisingai turėjo vienu ar kitu atveju pasielgti. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Ministerijos Sprendimo panaikinimo paduoti ir skundą atsisakyta priimti, teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis praleido skundo padavimo teismui terminą, nėra svarbios ir subjektyvaus pobūdžio, nesudarančios pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad termino paduoti skundą jis nepraleido, į visas institucijas ir teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus. Teismas neįsigilino į faktinę situaciją, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl sveikatos būklės, kitų pateiktų įrodymų, atstovaudamas atsakovo interesus pažeidė teisingumo principą, nepagrįstai nustatė terminą trūkumams pašalinti.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016). ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Ministerija Sprendimą priėmė 2020 m. gegužės 19 d., pareiškėjas jį gavo 2020 m. gegužės 29 d., su skundu į teismą kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui paduoti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Ministerijos Sprendimo paduoti, todėl nutartimi nustatydamas pareiškėjui terminą skundo trūkumui pašalinti, pasiūlė pateikti įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog terminas skundui paduoti yra praleistas ir nutartimi nustatė terminą skundo trūkumui pašalinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant skundo padavimo termino praleidimo priežastis, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo patikslintame ir atskirajame skunduose nurodytus argumentus konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti skundą praleidimą. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, kadangi jis pats pasirinko tokį savo elgesio modelį (nesulaukęs atsakymo į prašymą, su skundu kreipėsi į Komisiją), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Ministerijos Sprendimo paduoti ir atsisakė priimti skundą. Pažymėtina ir tai, kad Ministerijos Sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas atstovavo atsakovo interesus ir dėl to pažeidė teisingumo principą, pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi šiuo atveju buvo sprendžiamas tik pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti teisme klausimas.
Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.