- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- eI3-1109-931/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00304-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Linas Baublys, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. Š. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2023 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. 2-1673(2.11); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos D. Š. 2023 m. gruodžio 2 d. pateiktą prašymą.
Nurodo, kad su VRK 2023 m. gruodžio 27 d. raštu nesutinka. Rašte nurodoma VRK 2023 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 2-629(2.10) „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“. Būtent, šiuo nurodytu VRK raštu, 2023 m. balandžio 20 d. Mažeikių rinkimų apygardos Nr.26 rinkimų pirmininkė A. P. rėmėsi pakartotiniame t. y. 2023 m. balandžio 20 d. įvykusiame Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje (toliau – ir Tarybos posėdis), nes 2023m. balandžio 17 d. Tarybos nariai prisiekė ne Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau -ir VSĮ) nustatyta tvarka.
VRK 2023 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 2-629(2.10) pateikta informacija „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“ dėl naujų priesaikų, dėl 2023 m. balandžio 17 d. laikyti neįvykusiu posėdžiu ir/ar kas teisėta/ neteisėta visa pozicija išdėstyta 2023 m. balandžio 20 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje, todėl Rašte VRK išdėstyta informacija apie tai, kad „Papildomai paaiškiname, kad VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo. Tokia VRK priskirta funkcija Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nėra numatyta“ yra tikrovės neatitinkanti (melaginga) informacija, nes yra žinoma, kad VRK 2023 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 2-629(2.10) pateikta informacija „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“ sprendė klausimą dėl neįvykusio ir/ar neteisėto 2024 m. balandžio 17 d. įvykusio Tarybos posėdžio.
2023 m. balandžio 20 d. pakartotiniame Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje Mažeikių rinkimų apygardos Nr.26 rinkimų pirmininkė A. P. rėmėsi VRK 2023 m. balandžio 19 d. pateiktu raštu Nr. 2-629(2.10) ir nusprendė, jog 2023 m. balandžio 17 d. įvykusį Tarybos posėdį laikyti neįvykusiu ir neteisėtu, nes Tarybos nariai ir merė prisiekė ne VSĮ nustatyta tvarka.
VRK 2023 m. balandžio 28 d. VRK rašte Nr. 2-734(2.11) pareiškėjai D. Š. nurodo, kad pagal šio įstatymo 8 straipsnio 6 dalies 4 punktą, laikoma, kad savivaldybės tarybos nariai ir / ar meras neprisiekė, tačiau VRK nurodyto straipsnio dalis ir punktas to nereglamentuoja, kad būtų galima laikyti, jog savivaldybės tarybos nariai ir / ar meras neprisiekė.
2023 m. balandžio 19 d. VRK rašte Nr. 2-629(2.10) „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“, adresuotame savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkams ir VRK 2023 m. balandžio 28 d. raštas Nr. 2-734(2.11), kuris buvo pateiktas pareiškėjai D. Š., tačiau 2023 m. lapkričio 23 d. VRK rašte Nr. 2-1512(2.11) ir teismui skundžiamame 2023 m. gruodžio 27 d. Rašte nurodo , jog ,,VRK pagal kompetencija neturi spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/ neteisėtumo. Tokia VRK priskirta funkcija Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nėra numatyta“. 2023 m. lapkričio 23 d. VRK raštas Nr. 2-1512(2.11) ir teismui skundžiamas 2023 m. gruodžio 27 d. Raštas prieštarauja kitiems VRK raštams, t. y. 2023 m. balandžio 19 d. raštui Nr. 2-629(2.10) „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“, ir 2023 m. balandžio 28 d. raštui Nr. 2-734(2.11), adresuotas pareiškėjai D. Š.
Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja apie tai, kad priesaikos davimo prasme pirmąjį ,t .y. 2023- m. balandžio 17 d. Tarybos posėdį būtų galima laikyti neįvykusiu. 2023 m. balandžio 17 d. Tarybos posėdį laikyti neįvykusiu ir neteisėtu buvo galima tik tada, jei nebūtų kvorumo, o į 2023 m. balandžio 17 d. Tarybos posėdį susirinko visi 27 išrinkti Tarybos nariai, merė.
Pagal VSĮ 17 straipsnio 1 dalį Savivaldybės tarybos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė išrinktų savivaldybės tarybos narių, todėl VRK 2023 m. balandžio 19 d. pateiktas raštas Nr. 2-629(2.10) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui ir VRK sprendė klausimą, įvykusį 2023 m. balandžio 17 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdį – pripažinti neįvykusiu, nors į nurodytą posėdį buvo susirinkę visi išrinkti Tarybos nariai ir merė.
VRK 2023 m. gruodžio 27 d. Rašte nurodo, kad VRK 2023 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 2-629(2.10) ir 2023 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2-734(2.11) dėl „savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo“ nesprendė, tačiau nurodė aktualias Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo normas, kuriomis reikėtų vadovautis. Todėl aukščiau nurodyti raštai nėra prieštaraujantys“.
Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 4 ir 6 dalyse yra nustatyta Savivaldybių tarybų narių priesaikos tekstas ir tvarka, o 26 straipsnyje nustatyta mero priesaikos tekstas ir tvarka.
Išrinkti savivaldybės tarybos nariai, prisiekę VSĮ nustatyta tvarka (VSĮ 17 str. 5d. 1 p.)., įgyja visas valstybės politikų ir savivaldybių bendruomenių atstovų teises (VSĮ 8 str. 3 d.); meras, prisiekęs VSĮ nustatyta tvarka (VSĮ 17 str. 5 d. 2 p.), įgyja įgaliojimus ir pradeda eiti mero pareigas.
Išrinktų savivaldybių tarybų narių ir/ar merų pakartotinių (antrą kartą duodamų) priesaikų ir pakartotinių pirmųjų posėdžių, savivaldybės tarybos nariams ir/ar merams prisiekus ne VSĮ nustatyta tvarka ar ne VSĮ nustatytu priesaikos tekstu, tai rengimo ir organizavimo tvarka VSĮ nėrda nustatyta, todėl VRK nurodytos teisės normos, kuriomis reikėtų vadovautis buvo/yra klaidingos, o teismui skundžiamas 2023 m. gruodžio 27 d. Raštas prieštarauja VRK 2023 m. balandžio 19 d. raštui ir 2023 m. balandžio 28 d. raštui.
2023 m. lapkričio 23 d. Vyriausioji rinkimų komisija pateikė atsakymą, kuriuo informavo, kad VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais /neįvykusiais ar jų teisėtumo/ neteisėtumo. Tačiau yra faktinių įrodymų, kad VRK visa tai darė ir tai yra 2023 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 2-629(2.10), kuriuo vadovavosi Mažeikių rinkimų apygardos pirmininkė A. P. įvykusiame 2023 m. balandžio 20 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje.
Pareiškėja pabrėžia, kad tai, kad VRK pateiktais raštais vadovavosi Mažeikių rajono savivaldybės administracijos valdininkai ir politikai ir VRK netiesiogiai vykdė tai, kas nenurodyta Rinkimų kodekse įrodo Etikos komisijos priimtas sprendimas (sprendimo 2 psl.).
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja pagrindinius valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus, todėl valstybės tarnautojai atliekantys pareigas VRK, pateikdami pareiškėjai D. Š. melagingo turinio atsakymą pažeidė šiuos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, profesionalumo ir teisingumo principus. Valstybės tarnautojų veikla ir veikimas negali būti grįstas įžūliu melu, apgaule ir Lietuvos Respublikos Įstatymų normų nevykdymo. VRK pateiktu atsakymu, kuris skundžiamas teismui, buvo pažeista pareiškėjos teisė ir teisėtas interesas gauti teisingą informaciją, o ne melagingą ir skunde nurodyti VRK raštai vienas kitam prieštarauja, VRK esantys valstybės tarnautojai tokiu savo (ne)veikimu pakirto pasitikėjimą valstybine institucija VRK, rodo nepagarbą žmogui ir valstybei.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ straipsnio 4 punktas), įstatymo viršenybės principas inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, tarp jų ir veiksmai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., 2014 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1902/2014).
Šalies argumentai
Atsakovė vyriausioji rinkimų komisija su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodo, kad Rinkimų kodekso 32 straipsnyje yra išvardintos VRK funkcijos. Pagal Rinkimų kodeksą, VRK pagal kompetenciją nėra įgaliota spręsti klausimus dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo. Ši funkcija yra priskirta Vyriausybės atstovams pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą. Iš pareiškėjos skundo galima suprasti, kad ji nesutinka su VRK Rašte nurodyta kompetencija, tačiau nėra aišku, kokią reikšmę ši aplinkybė turi pačios pareiškėjos teisėms ir pareigoms, nes VRK skundžiamu Raštu jokio klausimo dėl pareiškėjos teisių ir pareigų nesprendė. Pareiškėja D. Š. 2023 m. kovo 5 d. savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose kaip kandidatė nedalyvavo, todėl nėra aišku, koks yra pareiškėjos teisinis suinteresuotumas ir kokias savo teises ar teisėtus interesus ji gina.
Atsakovė pabrėžia, kad Raštas atitinka visus viešojo administravimo principus. Rašte yra išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės, motyvai, nurodytos teisės normos, kuriomis yra vadovaujamasi. Raštas yra formalus ir negali būti laikomas įžeidžiančiu. Tai, kad pareiškėja nesutinka su nurodytu Raštu, nėra pagrindo laikyti jį neteisingu.
Pareiškėja savo skunde siekia polemizuoti dėl ginčo Rašto, kelia jo teisingumo klausimus, tačiau materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje neturi. Skundžiamame Rašte yra tik išdėstyta VRK pozicija dėl Mažeikių rajono savivaldybių tarybų narių priesaikų. Pareiškėja nėra nei išrinkta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė, nei dalyvavo 2023 m. kovo 5 d. savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. Pareiškėjai Raštu buvo tinkamai atsakyta, todėl ji neturi teisinio pagrindo ginčyti Raštą, kuris yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių padarinių jai nesukelia.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Vyriausios rinkimų komisijos 2023 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. 2-1673(2.11) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 2 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją, prašydama nurodyti: 1) ar VRK pagal kompetenciją turi/neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/ neįvykusiais ar jų teisėtumo/ neteisėtumo;
2) jei VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti, nurodyti, kodėl buvo nuspęsta/nusprendė taip: ,,laikytina, kad priesaikos davimo prasme pirmasis savivaldybės tarybos posėdis pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį nėra įvykęs“.
Prašyme nurodė, kad VRK 2023 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 2-1512 (2.11) informavo, kad „VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo “.
VRK 2023 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 2-629(2.10) „Dėl savivaldybių tarybų narių ir merų priesaikų“ bei VRK 2023 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 2-734(2.11) buvo nurodyta: „Jeigu savivaldybės tarybos nariai ir / ar meras davė priesaiką ne pagal galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nustatytą priesaikos tekstą, tai, pagal šio įstatymo 8 straipsnio 6 dalies 4 punktą laikoma, kad savivaldybės tarybos nariai ir / ar meras neprisiekė “ bei,, Savivaldybės tarybos nariams ir / ar merui neprisiekus, laikytina, kad priesaikos davimo prasme pirmasis savivaldybės tarybos posėdis pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį nėra įvykęs. Todėl pirmasis savivaldybės tarybos posėdis turi būti pakartotas savivaldybės tarybos nariams ir / ar merui duodant priesaiką pagal galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nustatytą priesaikos tekstą. Tokiu atveju pakartotinį pirmąjį išrinktos naujos savivaldybės tarybos posėdį šaukia savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas “.
VRK 2023 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 2-1673(2.11) pareiškėjai nurodė, kad VRK kompetencija yra numatyta Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 32 straipsnyje. VRK lapkričio 23 d. rašte Nr. 2-1512(2.11) nurodė: „Papildomai paaiškiname, kad VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo. Tokia VRK priskirta funkcija Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nėra numatyta. VRK 2023 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 2-629(2.10) ir 2023 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2- 734(2.11) dėl „savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo “ nesprendė, tačiau nurodė aktualias Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo normas, kuriomis reikėtų vadovautis. Todėl aukščiau nurodyti raštai nėra prieštaraujantys“.
Pareiškėja su Raštu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma inter alia (lot. k. be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr. pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022). LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį byloje Nr. eA-2266-852/2015).
Atsakymai į prašymus rengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklių 5 punktas). Į skundus atsakoma laikantis VAĮ nustatytos tvarkos (Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklių 37 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė nurodyti ar VRK pagal kompetenciją turi/neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/ neįvykusiais ar jų teisėtumo/ neteisėtumo. Kadangi pareiškėja kreipėsi į instituciją iš esmės prašydama pateikti informaciją, VRK privalėjo pateikti prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodyti atsisakymo tai padaryti priežastis. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo Rašto matyti, kad VRK pareiškėjai suteikė prašomą informaciją. Atsakovė nurodė, kad VRK kompetencija yra numatyta Lietuvos Respublikos Rinkimų kodekso 32 straipsnyje. Taip pat pabrėžė, kad 2023 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 2-151292.11) nurodė, kad VRK pagal kompetenciją neturi teisės spręsti dėl savivaldybių tarybų posėdžių pripažinimo įvykusiais/neįvykusiais ar jų teisėtumo/neteisėtumo. Tokia VRK priskirta funkcija Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nėra numatyta.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymai dėl duomenų teikimo ir jų pakartotinio naudojimo teikiami ir nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdami į pareiškėjo prašymą, institucija ir valstybės valdomas subjektas informaciją ir duomenis pareiškėjui teikia žodžiu, raštu arba elektroniniu būdu elektroninių ryšių priemonėmis ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (2 dalis). Jeigu prašyme nenurodytas informacijos ir duomenų teikimo būdas, informacija ir duomenys teikiami tokiu pačiu būdu, kokiu gautas prašymas (3 dalis).
VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktai).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700-08).
Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).
Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo rašto matyti, kad pareiškėjai buvo raštu suteikta jos prašoma informacija, t. y. nurodyta ar VRK turi kompetenciją spręsti dėl savivaldybės tarybos posėdžio pripažinimo įvykusiu ar neįvykusiu. Ir paaiškinta, kad VRK pareiškėjos nurodomuose 2023 m. balandžio 19 d. ir 2023 m. balandžio 28 d. raštuose tokio klausimo nesprendė, o tik nurodė aktualias Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymo normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja minėtų raštų teismui neskundė, todėl šių raštų teisingumo kontrolė nėra šios administracinės bylos dalykas. Rinkimų kodekso 32 straipsnis reglamentuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijas.
Pagal Rinkimų kodekso 32 straipsnio 2 dalies 5 punktą VRK šio kodekso nustatytais atvejais laikotarpiu tarp savivaldybių tarybų ir merų rinkimų priima ir skelbia sprendimus dėl savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ar mandato netekimo, pripažįsta naujų savivaldybės tarybos narių, užimančių atsiradusias laisvas savivaldybės tarybos narių vietas, mandatus.
Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2023 m. gruodžio 30 d.) 17 straipsnio 2 dalis numatė, kad pirmąjį išrinktos naujos savivaldybės tarybos posėdį šaukia savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas ne anksčiau kaip ankstesnės kadencijos savivaldybės tarybos įgaliojimų paskutinę dieną ir ne vėliau kaip praėjus 7 kalendorinėms dienoms nuo ankstesnės kadencijos savivaldybės tarybos įgaliojimų paskutinės dienos, kuri nustatoma vadovaujantis Konstitucijos 119 straipsniu, o jeigu savivaldybės tarybos rinkimai vyko įsteigtoje naujoje savivaldybėje arba savivaldybėje, kurios teritorijoje buvo įvestas tiesioginis valdymas ar buvo surengti pakartotiniai rinkimai Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 14 straipsnyje numatytu atveju, – ne vėliau kaip per 2 savaites po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo dienos. Šiam posėdžiui pirmininkauja savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas arba jo įgaliotas savivaldybės rinkimų komisijos narys. Apie pirmojo posėdžio sušaukimo laiką ir vietą savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų paskelbia savivaldybės interneto svetainėje.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 1 dalį savivaldybės tarybos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė išrinktų savivaldybės tarybos narių. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu pirmajame savivaldybės tarybos posėdyje meras neprisiekia, savivaldybės taryba priima sprendimą dėl kito posėdžio datos.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 4 dalį meras, šio įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu netenka mero mandato. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis numato, kad išrinktas savivaldybės tarybos narys, šio įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu netenka savivaldybės tarybos nario mandato. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad VRK savivaldybės tarybos nariui ar merui neprisiekus ar prisiekus su išlyga, VRK sprendimu pripažįsta narį ar merą netekusiu mandato. Tačiau VRK kompetencijai nepriskirta spręsti ar pripažinti savivaldybės tarybos posėdį įvykusiu ar neįvykusiu.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad VRK 2023 m. gruodžio 27 d. rašte pateikė pareiškėjai teisingą informaciją, kad VRK kompetencija numatyta Rinkimų kodekso 32 straipsnį, VRK pagal kompetenciją neturi teisęs spręsti dėl savivaldybės tarybų posėdžių įvykusiais ar neįvykusiais. VRK taip pat pateikė atsakymą į 2 pareiškėjos 2023 m. gruodžio 2 d. prašyme suformuluotą klausimą, t. y. atsakė, kad VRK dėl savivaldybės tarybos posėdžio įvykusiu ar neįvykusiu nesprendė, o tik nurodė aktualias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Kaip jau buvo minėta nei 2023 m. balandžio 19 d., nei 2023 m. balandžio 28 d., nei 2023 m. lapkričio 23 d. VRK raštų teisėtumas šioje byloje nėra sprendžiamas.
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas laikytinas pagrįstu, VRK 2023 m. gruodžio 27 d. Rašto motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Raštą. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.
Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti Raštą, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę pakartotinai spręsti dėl pareiškėjos 2023 m. gruodžio 2d. prašymo.
Atsižvelgiant į išdėstytą pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.