Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-22 · Administracinė byla Nr. I-4803-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-01-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-22
Bylos Nr.
I-4803-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04155-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska (pran.), Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
I. E. S.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4803-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04155-2014-5)Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. E. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja I. E. S. skunde (b. l. 1–4) prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014-07-25 sprendimą Nr. (6.5)I-6518; 2) panaikinti VSDFV 2014-08-25 sprendimą Nr. (6.5)I-7072; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 11 458,14 Lt negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti terminą skundui pateikti. Paaiškino, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos suformavimo (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) nebuvo aišku nuo kurio momento skaičiuotinas terminas apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus, prašo atsižvelgti į priežastis, susijusias su jos sveikatos būklės pablogėjimu 2012 m. (b. l. 67-68, 69).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau - senatvės pensija). Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis (toliau - Laikinasis įstatymas), jos senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu ir mano turinti teisę ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką 11 458,14 Lt dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 str. 1 d. VSDFV, atsakydama į jos prašymą formaliai perrašė taikytinas procedūras ir atsisakė nagrinėti skundą, nes neva praleistas skundo pateikimo terminas, nors pareiškėja papildomai pateikė objektyvias priežastis (2012 m. ilgai kankino klubo sąnario skausmai, buvo nepajėgi pilnai dirbti, atliko klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, reabilitavosi). Mano, kad formalus senaties termino taikymas neatitinka teisingumo bei proporcingumo principų. VSDFV atsakyme remiasi LVAT išaiškinimu, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo data yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo termino pradžia. Tačiau LVAT šį išaiškinimą pateikė tik 2013 m. lapkričio 7 dieną, o tai reiškia, kad tiek VSDFV, tiek ji negalėjo objektyviai žinoti šio termino skaičiavimo ypatumų. Dėl šios priežasties, VSDFV nepagrįstai teigia, kad pareiškėja privalėjo paduoti skundą skaičiuodama būtent nuo pirmosios pensijos sumažinimo per trejų metų laikotarpį (tuo metu dar nebuvo suformuotos teismų praktikos, kuria remiasi VSDFV). Mano, kad senaties termino taikymas neturi būti absoliuti kliūtis apginti pažeistas teises, ypač, kai tokias teises pažeidžia valstybė, kuri visais atvejais yra stipresnė administracinių teisinių santykių šalis. Be to, pensininkas dėl savo statuso yra socialiai jautresnės grupės atstovas, todėl gali sudėtingiau įgyvendinti savo teises bei jas ginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 22-26) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, 2010-2011 metais pareiškėjai buvo mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įvertinant tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, bei atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Pensijų kompensavimo įstatymas, VSDFV Vilniaus skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 01 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų bei panaikinti VSDFV valdybos 2014-07-25 sprendimą Nr. (6.5) 1-6518 bei 2014-08-25 sprendimą Nr. (6.5) 1-7072.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 34-39) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad remiantis LVAT praktika, terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010-01-27, taigi sprendimas dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas - perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį). VSDFV, įvertinusi tai, kad skyrius pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pirmąją sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, tad apie skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į skyrių su 2014-01-17 prašymu išmokėti 2010-01-01 - 2011-12-31 laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalį, kuris dėl pirmiau nurodytų aplinkybių turėjo būti persiųstas VSDFV, kreipėsi praėjus iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui, padarė išvadą, kad skyriaus 2010 m. sausio mėnesio (kaip valinio akto, veiksmo) sprendimo pradėti mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensiją apskundimo terminą ji praleido, tad šis skyriaus sprendimas yra įvykdytas. VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6518, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau - Taisyklės), 20 punktu, pareiškėjos 2014-01-17 ir 2014-07-11 prašymų, kaip paduotų praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, nenagrinėjo ir nurodė, kad iki 2014-08-25 VSDFV pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą skyriaus sprendimui nuo 2010-01-01 pradėti mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, jos 2014-01-17 prašymo dalis ir 2014-07-11 prašymas dėl senatvės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo nuostatas, išmokėjimo būtų palikti nenagrinėti, kaip pateikti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas). Iš pareiškėjos 2014-01-17 ir 2014-07-11 prašymų turinio akivaizdu, kad jos prašymų esmė - nesutikimas su sumažintų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos mokėjimu nuo 2010-01-01, t.y. su skyriaus 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti jai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją teisinėmis pasekmėmis. Pareiškėja 2014-08-19 pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėja, pridėdama 2012 metų išrašus iš medicininių dokumentų, 2014-08-19 prašyme nurodė, kad dėl sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies išmokėjimo laiku negalėjo kreiptis dėl sveikatos būklės. Prie pareiškėjos 2014-08-19 prašymo pateiktuose išrašuose iš medicininių dokumentų nurodyta, kad 2012-09-03 - 2012-09-13 laikotarpiu pareiškėja gydėsi VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, jai atlikta klubo sąnario endoprotezavimo operacija, o 2012-09-14 - 2012-10-02 laikotarpiu buvo nukreipta reabilitacijai. Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pareiškėja 2010-2012 metais dirbo, ligos pašalpa jai buvo mokėta tik nuo 2012-09-03 iki 2012-12-21 (taigi per šiuos trejus metus nedarbinga buvo nepilnus 4 mėnesius). VSDFV įvertino tai, kad pareiškėja turėjo sveikatos problemų, tačiau padarė išvadą, kad ji turėjo galimybę per pakankamai ilgą 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV - prašymai ir skundai gali būti pateikti ne tik asmeniui tiesiogiai atvykus į VSDFV, bet ir atsiunčiant juos paštu ar per pasiuntinį. Todėl VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)1-7072 nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo praleistam terminui atnaujinti. Priimat sprendimą, atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AI43-816/2014 pateiktą išaiškinimą, kad ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais spręsti teisės aktuose nustatyta aiški tvarka ir įtvirtintas pakankamai ilgas terminas ginčui inicijuoti (3 metai), taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Skundžiami ir prašomi panaikinti VSDFV 2014-07-25 sprendimas Nr. (6.5)1-6518 ir 2014-08-25 sprendimas Nr. (6.5)1-7072, kuriais nuspręsta neatnaujinti termino ir nenagrinėti pareiškėjos 2014-01-17 ir 2014-07-11 prašymų dėl 2010-01-01 - 2011-12-31 laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti skyrių išmokėti jai 2010-01-01 - 2011-12-31 laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą 11 458,14 Lt senatvės pensijos dalį turi būti paliktas nenagrinėtas, kaip neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kai ja nebegalima pasinaudoti, arba byla šia apimtimi turi būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies. Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2008-11-12 sprendimu pareiškėjai paskirta 849,73 Lt senatvės pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo išmokėta atitinkamai mažesnė pensijos dalis, nei paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu: dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta senatvės pensijos dalis sudarė 11 458,14 Lt. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja su 2014-01-17 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010-09-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies (b. l. 40). VSDFV Vilniaus skyrius 2014-01-29 rašte Nr. (10.1)3-12298 pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą (b. l. 41-43). Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja VSDFV pateikė 2014-07-11 skundą (b. l. 44). VSDFV 2014-07-25 sprendimu Nr. (6.5)I-6518 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą ir konstatavo, kad skyriaus sprendimas įvykdytas. Pasiūlė pareiškėjai iki 2014-08-25 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 45-47). Pareiškėja 2014-08-19 pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kartu pateikė ir termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus (b. l. 48–51). VSDFV, įvertinusi pareiškėjos argumentus ir rašytinius įrodymus, 2014-08-25 sprendimu Nr. (6.5)I-7072 termino skundui pateikti neatnaujino (b. l. 52-53).

Nesutikdama su priimtu VSDFV sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Taigi nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Pažymėtina, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu).

LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi konstatuotina, kad būtent nuo nurodytos datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su atitinkamai senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėja dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 8 dalies 1 dalies taikymo, į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2014-01-17. Nuo 2013 m. sausio 1 d., kaip minėta, kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką, o būtent – nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 atlikti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88 atlikti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimai, kuriais sutrumpintas skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais padavimo terminas – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas.

Sprendžiant dėl nagrinėjamoje situacijoje taikytino termino, per kurį asmuo turi paduoti skundą ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai, siekdamas tinkamai inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma ikiteismine tvarka, o tai savo ruožtu yra įstatymais nustatyta prielaida teisei į teisminę gynybą realizuoti, pirmiausia pastebėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, garantuojančios asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, yra ne kartą pažymėjęs, kad ši asmens teisė negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo teisių pažeidimą kildina iš Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo perskaičiuojant pensijas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. (dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo – iki 2011 m. gruodžio 31 d.), t. y. laikotarpio, kuriuo galiojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nustatęs 3 metų terminą kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi, pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėja skundą Fondo valdybai dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. atitinkamai iki 2013 m. sausio mėnesio. Savo ruožtu teisinio reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., kuriuo skundų Fondo valdybai padavimo terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių, taikymas nagrinėjamoje situacijoje lemtų, jog terminas paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų senatvės pensijos mokėjimo klausimu jau būtų pasibaigęs dar iki minėto teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Pastebėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (jo 2 dalies) pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo padaryti atitinkamai 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtais 2012 m. gruodžio 29 d.

Konstatavus, kad kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2014-01-17 prašymas, darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014-07-25 sprendime Nr. (6.5)I-6518 ir 2014-08-25 sprendime Nr. (6.5)I-7072 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV nors ir konstatavo, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas terminas, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014-08-25 sprendimo Nr. (6.5)I-7072 gavimo dienos (b. l. 13).

Kaip minėta pareiškėja kreipėsi į VSDFV ir prašė atnaujinti praleistą terminą, praleidimo priežastimi nurodė neaiškumą nuo kurio momento skaičiuotinas terminas apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus, sveikatos sutrikimus ir pateikė medicininius dokumentus. VSDFV, įvertinusi pateiktus įrodymus, 2014-08-25 sprendimu Nr. (6.5)I-7072, konstatavo, kad pateikti medicininių dokumentų išrašai, patvirtina, kad pareiškėja turėjo sveikatos problemų, tačiau padarė išvadą, kad ji turėjo galimybę per pakankamai ilgą 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV - prašymai ir skundai gali būti pateikti ne tik asmeniui tiesiogiai atvykus į VSDFV, bet ir atsiunčiant juos paštu ar per pasiuntinį, todėl atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti jos prašymo dėl sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 52-53).

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią ir pan. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl termino atnaujinimo, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Pareiškėja 2014-08-19 prašyme VSDFV ir teismui pateiktame skunde nurodė, kad terminą praleido dėl neaiškių apskundimo terminų, prašė atsižvelgti į 2012 m. pablogėjusią sveikatą.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad atsakovė skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjai atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl jis naikintinas ir atnaujintinas kreipimosi į VSDFV terminas.

Pareiškėja prašo panaikinti VSDFV 2014-07-25 sprendimą Nr. (6.5)1-6518, kuriuo konstatuota, kad pareiškėja praleido trejų metų terminą kreiptis dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo), kuris yra įvykdytas ir VSDF kartu nurodė, kad pareiškėjai pateikus termino praleidimą pateisinančius įrodymus iki 2014-08-25, prašymo priėmimo klausimas bus svarstomas iš naujo.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti VSDFV 2014-08-25 sprendimą Nr. (6.5)I-7072. Skundžiamu 2014-08-25 sprendimu VSDFV nusprendė neatnaujinti pareiškėjai praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui mokėti sumažintą senatvės pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 52-53).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl skundžiami sprendimai naikintini ir pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 3 318,51 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos I. E. S. skundą tenkinti.

Atnaujinti I. E. S. kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-07-25 sprendimą Nr. (6.5)I-6518.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-08-25 sprendimą Nr. (6.5)I-7072.

Priteisti pareiškėjai I. E. S. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3 318,51 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai aštuoniolika eurų, 51 Eur ct) (11 458,14 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska