Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. N-62-8015-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
N-62-8015-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N62-8015/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.3. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarimo A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. nutarimu pripažino A. B. kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (vengimas tikrintis neblaivumą) padarymo ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors A. B. vairavus automobilį 2010 m. rugsėjo 18 d., 19 val. 45 min., Šniukštų kaime, Zarasų rajone ir atsisakius tikrinti neblaivumą neprisipažino, jo kaltė buvo įrodyta policijos pareigūnų parodymais, kurie patvirtino, jog už vairo sėdėjo A. B.. Nurodė, jog neturi priežasčių netikėti išsamiais ir nuoseklias šių pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtina ir teismo posėdyje pateikta automobilio judėjimo schema. Pažymėjo, jog A. B. ir jo liudytojų keliama versija, kad automobilį vairavo R. G. vertintina kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės, be to, A. B. liudytojų parodymus teismas atmetė dar ir todėl, kad jie yra A. B. draugai ir pažįstami, todėl suinteresuoti bylos baigtimi. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog A. B. pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, o lengvinančių aplinkybių jo atžvilgiu nenustatė.

II.

A. B., nesutikdamas su Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47 – 49), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog tiek policijos pareigūnų, tiek liudytojų A. M., R. G. ir D. Š. parodymai yra nuoseklūs, tikslūs, neprieštaringi, tačiau tik pareigūnų parodymai buvo priimti kaip tikri, o kitų liudytojų atmesti. Pažymi, jog nesupranta, kodėl teismas vienų liudytojų parodymus laikė tikrais, o kitų – atmestinais. Mano, jog jei tai vertinama pagal skirtingą socialinį statusą užimančius asmenis, tuomet yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, pagal kuriuos įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs bei negalima varžyti asmenų teisių ir teikti privilegijų dėl jų socialinės padėties. Taip pat nurodo, jog Konstitucijos 5 straipsnis laiduoja asmenims teisę į teisingą, nešališką bei lygybės sąlygomis pagrįstą bylų procesą. Tuo tarpu šioje byloje lygybė buvo paneigta, kai buvo visiškai pasikliauta pareigūnų parodymais, o kitų liudytojų parodymai atmesti. Pažymi, kad teismas vadovavosi vien prielaida, jog liudytojai, kurių parodymai buvo atmesti, galimai suinteresuoti bylos baigtimi, tuo pažeisdamas ATPK 286 straipsnio 2 dalyje numatytą imperatyvą nutarime nustatytas aplinkybes išdėstyti ir motyvuotai įvertinti. Mano, jog asmenų tarpusavio ryšys negali turėti įtakos parodymų vertinimui, nes įstatymo lygmeniu nėra įtvirtinta, jog asmens, draugaujančio su pažeidėju, parodymai gali būti vertinami kaip nepatikimi. Pažymi, jog vadovaudamasis policijos pareigūnų parodymais, teismas įtvirtino pareigūnų neklystamumo prezumpciją. Nurodo, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti pažodžiui, juose detaliai nenurodytos pažeidėjo stabdymo aplinkybės, jeigu jos daro lemiamą įtaką šioje byloje. Tvirtina, kad pareigūnai esant prieblandai bei 100-150 metrų atstumui iki automobilio galėjo nepamatyti iš mašinos iššokančio R. G., kuris ją vairavo, be to, faktas, kad tarnybiniuose pranešimuose neatsispindėjo, jog pareigūnai būtent A. B. matė už vairo, o tai buvo atskleista tik teisminio nagrinėjimo metu, laikytinas nepatikimu. Pažymi, kad pareigūnas Ž. Š. jau vieną kartą tikrino jo blaivumą, tačiau tąkart nesugebėjo nieko įrodyti, todėl šiuo atveju galėjo administracinio teisės pažeidimo protokolą surašyti iš pykčio ir keršto. Pabrėžia, jog policijos judėjimo schema, kuria remtasi teismo nutarime, nepaneigia jo ir jo liudytojų įvykių versijos, nes šioje schemoje atsispindi tik policijos automobilis, tačiau visiškai neaišku, kaip judėjo ar stovėjo jo paties automobilis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimu nurodo, kad Zarasų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. nutarimu pagrįstai ir įvertinus visus įrodymus nubaudė A. B.. Pažymi, jog jo apeliaciniame skunde nurodomi motyvai vertintini kritiškai ir laikytini siekimu išvengti administracinės atsakomybės. Pažymi, jog jo liudininkas D. Š. 2010 rugsėjo 18 d. duotame paaiškinime nurodė, kad automobilį įvykio metu vairavo būtent A. B., apie jokį kitą vairuotoją net nebuvo užsiminta, tokia versija buvo pateikta tik teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu A. B. iš viso atsisakė rašyti paaiškinimą ir taip pat neminėjo, kad automobilį vairavo ne jis, o R. G..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu teismo nutarimu apeliantui administracinė nuobauda paskirta už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, kurioje inter alia numatyta, kad neblaivumo patikrinimo vengimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 2000 iki 3000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Apeliaciniame skunde A. B. nepripažįsta padaręs pažeidimą, teigia, kad transporto priemonės nevairavo, o pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, kuriais atkurta nuosekli 2010 m. rugsėjo 18 d. įvykių seka bei neginčijamai paneigta A. B. įvykių versija, kuri teismo pagrįstai laikyta pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, jog pareigūnų parodymais vadovautasi ne dėl jų tarnybinio statuso, bet dėl to, kad šie parodymai yra nuoseklūs, detalizuoti, atitinka tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes, pareigūnai pažeidimo darymą matė betarpiškai, o jokių duomenų, kurie rodytų pareigūnų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nenustatyta, todėl tokiu būdu jiems nebuvo suteiktas išskirtinis statusas ar juo labiau įtvirtinta pareigūnų neklystamumo prezumpcija.

Pasakytina, jog tas A. B. teiginys, jog pareigūnas Ž. Š. jo neblaivumą jau tikrino, todėl šį kartą administracinio teisės pažeidimo protokolą galėjo surašyti iš pykčio, yra nepagrįstas. Tuo tarpu A. B. liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, ką jis klaidingai nurodo apeliaciniame skunde: D. Š. pirminiame paaiškinime (b. l. 5) tvirtina, kad būtent A. B. vairavo automobilį, o teisminio posėdžio metu nurodo, jog automobilį vairavo R. G., o tas jo argumentas, jog paaiškinimą jis parašęs dėl to, kad jam buvo liepta, atmestinas, nes tai nebuvo įrodyta jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, kaip teisingai pažymi Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nėra aišku, kodėl apie kitą automobilį vairavusį asmenį A. B. neužsiminė nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei policijos pareigūnams, o šią versiją iškėlė tik teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat pasakytina, jog apylinkės teismas teisingai įvertino tą aplinkybę, kad D. Š. ir kiti A. B. liudytojai yra jo pažįstami, todėl suinteresuoti padėti jam išvengti administracinės atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors asmenų tarpusavio ryšys parodymų šališkumo arba klaidingumo savaime ir nesuponuoja, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į prieštaringus šių asmenų parodymus ir išnagrinėjus bylos aplinkybių visetą, ši aplinkybė vertintina būtent taip ir prielaida nelaikytina.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. klaidingai vertina ir tą aplinkybę, jog tarnybiniuose pranešimuose neatsispindi jo automobilio sustabdymo aplinkybės, šie tarnybiniai pranešimai surašyti pažodžiui, todėl jie nėra patikimi. Nagrinėjamu atveju tai, jog pareigūnų tarnybiniai pranešimai sutampa rodo ne pareigūnų šališkumą, bet vienodą situacijos vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad sustabdymo aplinkybės šiuo atveju nešalina A. B. kaltės dėl jam inkriminuojamo pažeidimo padarymo, o policijos automobilio judėjimo schema apylinkės teismas naudojosi tik kaip papildomu įrodymu, todėl jos įrodomoji reikšmė nevertintina, nes, konstatuotina, kad ir kitais išsamiais bei pakankamais duomenimis buvo vienareikšmiškai įrodyta, kad automobilį vairavo būtent A. B..

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

n utaria:

A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius