- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-05
- Bylos Nr.
- 1A-203-1020/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- D. N., R. M.
- Advokatai
- Girius Ivoška, Eugenija Liutvinskienė, Girius Ivoškosa
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir nuteistojo D. N. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
R. M. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. N. nuteistas už tai, kad organizavo neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą su tikslu jas platinti ir šiai nusikalstamai veikai vadovavo, o būtent: jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, Rasų g. 8, Vilniuje, 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. vasario 10 d., 2017 m. vasario 12 d., 2017 m. vasario 14 d., 2017 m. vasario 16 d., 2017 m. vasario 17 d., 2017 m. vasario 22 d., 2017 m. vasario 24 d., mobiliojo ryšio telefonu skambindamas ir rašydamas SMS žinutes nurodė R. M. įsigyti USB laikmeną, iš kito asmens įgyti narkotines medžiagas – heroiną ne mažiau kaip 0,054 g, ir USB laikmenoje atsiųsti į Vilniaus pataisos namus, nurodė gavėjo vardą ir pavardę, po ko R. M., vykdant D. N. nurodymą, pagal parengtą nusikalstamos veikos planą, įsigijo USB laikmeną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens turėdamas tikslą platinti įgijo narkotines medžiagas – nemažiau 0,054 g heroino, įbėrė į USB laikmeną KINGSTON 8 GB, po ko įdėjo į voką, nurodė nenustatytam asmeniui užrašyti ant voko nieko nežinančio apie daromą nusikalstamą veiką adresato – kalinio D. K. (D. K.) vardą ir pavardę, kurio duomenis pateikė D. N., po to nugabeno į Kauno miesto pašto skyrių ir paštu 2017 m. kovo 7 d. atsiuntė į Vilniaus pataisos namus, tačiau narkotines medžiagas – nemažiau 0,054 g heroino rado ir paėmė Vilniaus pataisos namų pareigūnai. Šiais veiksmais D. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje.
2. R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, o būtent: jis, veikdamas grupėje su D. N., vykdydamas nusikalstamos veikos organizatoriaus D. N. parengtą nusikalstamos veikos planą ir jam vadovaujant, neteisėtai įgijo ir gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti: 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. vasario 10 d., 2017 m. vasario 12 d., 2017 m. vasario 14 d., 2017 m. vasario 16 d., 2017 m. vasario 17 d., 2017 m. vasario 22 d., 2017 m. vasario 24 d. telefoninių pokalbių ir SMS metu, gavęs nurodymus iš D. N. įgyti USB laikmeną, narkotines medžiagas ir užšifruotai USB laikmenoje perduoti D. N. į Vilniaus pataisos namus jo nurodyto gavėjo vardu, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto kito asmens neteisėtai įgijo narkotines medžiagas – nemažiau 0,054 g heroino, kurias vykdant D. N. nurodymą, įbėrė į USB laikmeną KINGSTON 8 GB, po ko įdėjo į voką, jo (R. M.) nurodymu nenustatytas asmuo užrašė ant voko nieko nežinančio apie daromą nusikalstamą veiką adresato – kalinio D. K. (D. K.) vardą ir pavardę, kurio duomenis nurodė D. N., po ko nugabeno į Kauno miesto pašto skyrių ir paštu 2017 m. kovo 7 d. atsiuntė į Vilniaus pataisos namus, tačiau narkotines medžiagas – nemažiau 0,054 g heroino rado ir paėmė Vilniaus pataisos namų pareigūnai. Šiais veiksmais R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jis buvo pripažintas kaltu remiantis tik telefoniniais pokalbiais, nesant kitų objektyvių jo kaltės įrodymų. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta iš kokių telefonų numerių ir kokiems asmenims D. N. pateikė prašymus atsiųsti jam į Vilniaus pataisos namus USB laikmenas su uždraustomis medžiagomis, nors minėtas asmuo pripažino, kad įvairiais telefono numeriais bendravo su ne vienu asmeniu. Jis pats neteisėtai D. N. yra nusiuntęs USB raktą su ten integruotu internetu, nes už tai pataisos namuose galima gerai užsidirbti – o tokių pinigų, kaip aptariami pokalbiuose, už narkotikus niekas nemoka. D. N. jo yra prašęs atsiųsti tik „plastelino“, t. y. hašišo, bet jis jam nesiuntė nei šių, nei kitų narkotinių medžiagų, tuo labiau, kad D. K. gavo ne hašišą, o heroiną, kaip nustatė specialistas. Apeliantui kyla pagrįstų abejonių dėl to ar pas specialistą T. S. pateko ta pati medžiaga, kurią matė liudytojai A. S. ir D. K.. Nors specialistas teismo posėdyje aiškino, kad kiekvienas asmuo tą patį daiktą mato kitos spalvos, tai kelia įtarimų, jog pas specialistą patekusi medžiaga yra kita, nei gauta pataisos namuose. Tyrimo medžiagoje nustatyta, kad kažkokia medžiaga buvo gauta pataisos namuose ir toliau ji atiduota policijos pareigūnams, kurie perdavė ją Kriminalistinių tyrimų centrui. Taigi kokia medžiaga buvo gauta pataisos namuose nebuvo nustatyta ir šis prieštaravimas posėdžio metu nebuvo panaikintas. Reziumuodamas R. M. teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti prieštaravimai, kurie turi esminės reikšmės sprendžiant jo kaltės klausimą – nebuvo pateikti visi D. N. pokalbiai su kitais asmenimis, nenustatyta kokia medžiaga buvo gauta pataisos namuose, iš pašto nebuvo gauta filmuota medžiaga, kad būtų nustatytas medžiagų siuntėjas.
4. Nuteistojo D. N. gynėjas advokatas G. Ivoška apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
4.1.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei liudytojo D. K. parodymais, nei kitais duomenimis, nėra nustatyta, kad D. N. ir D. K. tarėsi dėl to, kad D. N. D. K. vardu atsiųs narkotines medžiagas; nenustatyta ir tai, kad D. K. žinojo, kas jam jo vardu atsiųs minėtas medžiagas. Atsižvelgiant į tai, kad D. N. į korpusą, kuriame gyveno liudytojas, buvo perkeltas tik sausio ar vasario mėnesį, iki to laiko jie apskritai negalėjo bendrauti. Kita vertus, D. N. su R. M. šnekėjo ne apie šį K., o apie G. K.. Apelianto įsitikinimu, vien aplinkybės, kad D. K. narkotines medžiagas siuntė nenustatytas asmuo, užtenka padaryti išvadą, jog kaltinamieji USB laikmeną su modemu planavo siųsti ne per D. K., o narkotinių medžiagų per jį apskritai neplanavo siųsti. Gynybos įsitikinimu, šiuo atveju įrodinėjant D. N. ir R. M. kaltę dėl USB laikmenos siuntimo D. K. vardu turėjo būti nustatyta, kad bent vienas iš kaltinamųjų žinojo apie tai, kiek D. K. buvo likę galimo gauti interneto duomenų, t. y. gigabaitų (toliau – GB) kiekio, ar šis kiekis nebus viršytas, kad D. K. USB laikmena apskritai galėtų būti perduota, tačiau jokių duomenų, kad kaltinamieji turėjo tokią informaciją, byloje nėra. Apelianto teigimu, išskyrus D. K., tokia informacija galėjo būti prieinama tik tokią informaciją tvarkantiems pareigūnams, todėl darytina pagrįstai išvada, kad laikmenos siutimas būtent D. K. galėjo būti organizuotas pareigūnų, po to kai buvo užfiksuoti D. N. ir R. M. pokalbiai. Be to, ir iš pokalbių matyti, kad D. N. kalbėdamas su R. M. nurodo, kad USB laikmenos gavėjas yra žmogus, kuris nelabai ilgai užsibus zonoje, o pats D. K. nurodė, kad tuo metu jam buvo likę atlikti daugiau nei du metus laisvės atėmimo bausmės. Taigi neįžvelgiama pagrindo susieti kaltinamųjų su D. K. siųstomis narkotinėmis medžiagomis.
4.2.Apelianto teigimu, bylos duomenys patvirtina tai, kad kaltinamieji tarėsi ne dėl heroino, o dėl USB laikmenos su modemu siuntimo. R. M. patvirtindavo, kad D. N. prašymų atsiųsti modemą, kompaktą ir USB laikmeną būdavo; pasak R. M., sąvoką „vienetukas“ jie su D. N. vartojo apibūdinti pilnai sukomplektuotą USB laikmeną, kurios R. M. neišsiuntė po to, kai kažkas nuteistojo D. K. vardu atsiuntė USB laikmeną, kurioje buvo aptikti narkotikai, ir bijojo, kad ir jų siunta gali būti atimta. Terminą „plytos“, apelianto teigimu, nuteistieji naudojo radijo prietaisams, kaip interneto ryšio modemo įtaisymo ir siuntimo formai, apibūdinti, kurios yra alternatyva kitai formai – USB laikmenoms. Teismui nesuprantamas interneto įrangos kietumas ir abejonė, ar tokia įranga gali būti skysta, biri ir pan., apelianto įsitikinimu, paaiškinama tuo, kad USB laikmena, į kurią dedamas interneto ryšio modemas, gali būti arba kieta (vientisa), arba tokia, kuri gali būti išardoma, kad būtų įdedamas modemas ir suklijuojamas. Todėl vien fakto, kad metalinė ir vientisa USB laikmena buvo atsiųsta D. K., nepakanka išvadai, jog kaltinamieji joje tarėsi siųsti narkotines medžiagas, kartu pažymint, kad laikmeną D. K. atsiuntė nenustatytas asmuo. Taigi teismas neįvertino to, kad kietumo sąvoka buvo vartojama apibūdinti ne USB laikmenos turiniui, o jos sandarai apibūdinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. N. argumentuotai paneigė kaltinimo interpretaciją apie vienetukus, kainas, procentus ir potencialius pirkimus – kalba ėjo ne apie narkotikus, o apie pilnai sukomplektuotas USB laikmenas su mobiliuoju ryšiu. Gynybos teigimu, D. N. teisme paaiškino, kad žinia apie tai, jog pas D. K. rasti narkotikai, pataisos namuose pasklido labai gretai, todėl ir R. M. jis informavo džiaugdamasis, kad R. M. jam neišsiuntė siuntos su modemu. Atitinkamai SMS žinutėje D. N. minėjo iškritusį gabaliuką tik dėl to, kad iš R. M. turėjo gauti siuntinį su modemu, kuris turėjo būti įtvirtintas USB laikmenoje – kitaip tariant jis nerimavo ne tik dėl modemo paėmimo, bet ir USB laikmenos kokybės. Taigi, gynybos įsitikinimu, neįrodyta, kad R. M. įgyvendino sumanymą siųsti narkotikus.
4.3.Nuteistojo gynėjo teigimu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas nei vienas nuteistasis, kuris patvirtintų, kad D. N. būtų su juo taręsis dėl galimybės įgyti narkotinių medžiagų. Nors byloje esančiame 2016 m. gruodžio 14 d. teikime yra užfiksuota, kad pataisos namų nuteistieji A. T. ir R. M., kartu su D. N. galimai organizuoja narkotinių medžiagų patekimą į minėtą įstaigą ir jas platina, tačiau tyrimo metu jokių duomenų, pagrindžiančių D. N., D. K. ar R. M. ryšį su minėtais nuteistaisiais, nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo manyti, kad D. N. galėjo veikti kaip narkotikų patekimo į pataisos namus organizatorius ir platintojas. Kita vertus ir specialistas, atlikęs medžiagos tyrimą, patvirtino, kad narkotinės medžiagos kiekis buvo pakankamai mažas, o tai byloja, kad medžiagos kiekis buvo nepakankamai didelis, kad jo kaina galėtų atitikti tą kainų dydį, kurį aptarė kaltinamieji, tardamiesi dėl USB laikmenų su modemais atsiuntimo į pataisos namus.
4.4.Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos duomenys rodo, jog specialistui buvo pateikta kita – ne nuteistajam D. K. bandyta perduoti medžiaga. Pasak apelianto, tokią išvadą patvirtina tai, kad: 1) specialistui, kaip nurodyta išvadoje, buvo pateikta tirti šviesiai rudos spalvos biri medžiaga, o ne gelsvos spalvos milteliai, kaip tai nurodyta tarnybiniuose pranešimuose ir kituose bylos dokumentuose; 2) specialisto išvadoje nurodyta, jog šviesiai rudos spalvos biri medžiaga yra sulaužytoje USB laikmenoje, o anksčiau minėtuose tarnybiniuose pranešimuose buvo nurodyta, kad USB laikmena buvo išardyta. Apelianto įsitikinimu, iš šių byloje esančių prieštaravimų galima daryti išvadą, kad su užduotimi specialistui buvo pridėta ne USB laikmena su gelsvos spalvos milteliais, o vokas su gelsvos spalvos milteliais, kuriame įdėta USB laikmena, kurios turinys iš prie užduoties pridedamo objektą apibūdinančio teksto nėra aiškus, o specialisto išvadoje aiškiai nurodoma, kad USB laikmenoje yra šviesiai rudos spalvos biri medžiaga, o ne gelsvos spalvos milteliai. Remdamasis tuo, kas minėta, apeliantas konstatuoja, jog specialistui buvo pateiktas tirti vokas su D. K. siųstame voke buvusių gelsvos spalvos miltelių pėdsakais, tačiau ne kartu su D. K. siųsta USB laikmena „Kingston 8GB“ su gelsvos spalvos milteliais, bet su kita USB laikmena „Kingston 8GB“, kurioje buvo šviesiai rudos spalvos biri medžiaga, kuri nei USB laikmenoje, nei voke nebuvo siųsta D. K.. Atsižvelgdamas į tai, kad iš liudytojos J. Š. registruotos USB laikmenos niekas nebyrėjo; kad USB laikmena po jos patikros buvo saugoma atskirai nuo miltelių ir dėl kitų jau minėtų argumentų, nuteistojo gynėjas daro išvadą, jog specialistui galėjo būti pateikta tirti kita laikmena, atitinkanti kaltinamųjų pokalbių turinį. Taigi teismas neįvertino visų gynybos keltų pagrįstų abejonių dėl pareikšto kaltinimo pagrįstumo.
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo R. M. gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. N. gynėjas prašė tenkinti savo ginamojo vardu parengtą apeliacinį skundą, o prokurorė apeliacinius skundus prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. M. ir nuteistojo D. N. gynėjo advokato G. Ivoškos apeliaciniai skundai atmestini.
6. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas: duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė – byloje esantys duomenys jungiasi į nuoseklią loginę bei chronologinę grandinę, kurie leidžia konstatuoti, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas veikas, o ir nuteistųjų veikos kvalifikuotos tinkamai. Apeliaciniuose skunduose iš esmės ginčija nuteistųjų kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodytumo aspektai, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl konkrečių kvestionuojamų įrodymų vertinimo ir jų reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą.
Dėl įrodymų vertinimo
7. LAT yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
8. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
9. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
10. Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, apygardos teismas toliau pasisako tik dėl konkrečių skunde nurodomų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikšmės bei įtakos sprendžiant dėl apylinkės teismo sprendimo pripažinti R. M. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o D. N. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Abiejų apeliacinių skundų vienu iš pagrindinių argumentų yra tai, kad proceso metu nebuvo panaikintos abejonės dėl to, kad pas specialistą T. S. pateko ne ta pati medžiaga, kurią matė liudytojai A. S. ir D. K.. Visgi teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, o ypatingai – specialisto T. S. paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, tokią gynybinę versiją laiko deklaratyvia.
12. Teisiamojo posėdžio metu buvo atlikta išsami specialisto T. S. apklausa, kurios metu tiek teismas, tiek kaltinamųjų gynėjai rungtyniniame procese specialistui uždavė klausimus dėl jam tirti pateiktos medžiagos spalvos aspektų, USB laikmenos sugadinimo būdo, apie jam pateiktos medžiagos įpakavimo aspektus ir pan. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas ne tik nurodė, kad jam pateikta medžiagos pakuotė nebuvo pažeista (t. 2, b. l. 85), tačiau proceso dalyviams paaiškino, kodėl tam tikrais aspektais patikslino jam užduotą klausimą. Nors apeliaciniuose skunduose pažymima, jog pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir užduotyje atlikti medžiagos tyrimą bei specialisto išvadoje įvardinta medžiagos spalva (atspalvis) skyrėsi, T. S. nurodė racionalius ir aiškius tokių aspektų skirtumus. Specialistas pažymėjo, kad nustatyti medžiagos spalvai apskritai yra numatytas specialus tyrimas, naudojant specialius prietaisus, nes žmogus akimi realiai negali pasakyti spalvos, o būtent riba tarp geltonos ir rudos spalvos yra slidžiausia – t. y. vienam asmeniui atrodys, kad tai yra ruda spalva, kitam geltona; specialistas taip pat pažymėjo, kad jie tyrėjų apskritai prašo, jog jie įvykių vietose nenurodytų medžiagos spalvos, nes jos suvokimas skiriasi priklausomai nuo žmogaus suvokimo, tuo metu esamo apšvietimo ir kitų aspektų (t. 2, b. l. 83–86).
13. Atsižvelgiant į tokius specialisto paaiškinimus, apygardos teismo vertinimu, visiškai suprantama, kodėl pareigūnai nurodė, kad rasti gelsvos spalvos milteliai, o specialistas savo ruožtu medžiagą apibūdino kaip šviesiai rudos spalvos. Teismas pažymi, jog nei vienas iš minėtų asmenų kategoriškai nenurodė, kad jo dispozicijoje yra geltoni arba rudi milteliai: pareigūnai nurodė gelsvą, o specialistas šviesiai rudą medžiagos atspalvį, kas turint omenyje specialisto paaiškinimus, yra itin artimos spalvos (atspalviai), kurios kiekvieno žmogaus akimi gali būti vertinamos skirtingai, ir būtent tai nulėmė skirtingo atspalvio nurodymą atskiruose ikiteisminio tyrimo dokumentuose (pabrėžtina, kad teisiamajame posėdyje ir liudytojas pataisos namų pareigūnas A. S. pirmiausia, iki buvo pagarsintas jo tarnybinis pranešimas, nurodė, kad milteliai buvo šviesiai rudi, o pagarsinus tarnybinį pranešimą, nurodė, kad jei jame minėjo gelsvos spalvos medžiagas, tai taip ir buvo (t. 2, b. l. 58–59)). Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad minėti atspalviai yra artimi (panašūs) ir jie kiekvieno asmens gali būti įvertinti ir nusakomi skirtingai. Atsižvelgus į tai, jog medžiagos pakuotės pažeidimų specialistas nenustatė ir jog minėti įvardinti spalviniai skirtumai nebuvo žymūs (kaip minėjo specialistas – riba tarp geltonos ir rudos spalvos yra slidžiausia), neleidžia abejoti, kad specialistui buvo pateikta viena ir ta pati medžiaga, kuri pirmiausia pateko pas pataisos namų pareigūnus, o po to pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Klausimo formuluotės pakeitimas nekeičiant jo prasmės (pavadinant medžiagą biria ir šviesiai rudos spalvos) šioje situacijoje yra visiškai pateisinamas. Kita vertus, teisminio nagrinėjimo metu liudytojams buvo parodytos ir spalvų paletės, o šio tikrinimo rezultatai parodė, kad medžiagas matę asmenys sugeba atskirti vienas spalvas nuo kitų, todėl tam tikrų nedaug besiskiriančių atspalvių įvardijimas gynybos yra dirbtinai sureikšminamas ir formalus.
14. Tokių teismo išvadų nekeičia ir gynybos argumentai, jog neva tyrimui buvo pateikta kita „Kingston 8GB“ USB laikmena, nei buvo siųsta D. K. – nes pateiktoji specialistui buvo sulaužyta, kai pataisos namų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad minėta laikmena buvo išardyta. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apklaustas teisiamajame posėdyje A. S. parodė, kad jis D. K. akivaizdoje išardė USB laikmeną – pirma bandė ištraukti mikroschemą, ji buvo labai užpresuota ar užklijuota, todėl geležinį USB apvalkalą prakirpo replėmis (t. 2, b. l. 57); apie tai, kad USB buvo perkirpta žirklėmis, teisiamojo posėdžio metu nurodė ir liudytojas D. K. (t. 2, b. l. 56). Tokių duomenų kontekste specialisto T. S. išvada apie tai, kad minėta USB laikmena buvo sulaužyta iš esmės atitinka liudytojų parodymus – akivaizdu, jog rankomis išardyti laikmenos nepavyko, todėl jos vientisumas buvo pažeistas replėmis (žirklėmis), o žodis ardyti būtent ir reiškia objekto vientisumo pažeidimą. Taigi minėtų tarnybinių pranešimų ir specialisto išvados duomenys vieni kitus atitinka ir papildo bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. K. vardu atsiųstos USB laikmenos vientisumas buvo pažeistas dar jos pirminės apžiūros metu ir todėl specialisto teiginiai, kad jam pateikta USB laikmena buvo sulaužyta tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad tai buvo viena ir ta pati USB laikmena. Įvertinusi visa tai, kas minėta teisėjų kolegija neabejoja, kad būtent D. K. atsiųstoje USB laikmenoje „Kingston 8 GB“ buvo rasta narkotinė medžiaga heroinas ir būtent ši laikmena su iš jos išbyrėjusiomis medžiagomis buvo pateiktos specialistui T. S..
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. N. gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog byloje nėra duomenų, rodančių D. N. ryšį su D. K. dėl narkotinių medžiagų, niekaip nekeičia išvadų dėl to, kad būtent dėl D. N. ir R. M. veikimo D. K. vardu į pataisos namus buvo atsiųstos jų aptartos narkotinės medžiagos.
16. Apygardos teismo įsitikinimu, šioje situacijoje D. N. tarimosi su D. K. aplinkybė apskritai nėra reikšminga ir aktuali. Kaip matyti iš D. N. ir R. M. pokalbių (apeliaciniame skunde neneigiama, kad tai pokalbiai tarp šių asmenų (t. 2, b. l. 198–199)), 2017 m. vasario 18 d. D. N. nurodo R. M., kad čia toks žmogus, kuris nelabai ilgai užsibūna zonoje; kad jis pateiks jam vardą pavardę; kad šis žmogus irgi čia bus, jis to nežino, visų smulkmenų; jam reikia vieneto bandomojo (t. 2, b. l. 151), o po kelių dienų – 2017 m. vasario 22 d. R. M. telefonu pasakomas vardas ir pavardė D. K. (t. 2, b. l. 135–136). Iš minėtų pokalbių apygardos teismas daro išvadą, kad D. N. nereikėjo tartis su D. K. dėl šių medžiagų atsiuntimo aplinkybių – jis nurodė R. M., kad šis žmogus aplinkybių dėl planuojamo siuntinio nežino (arba nežino esminių detalių), o ir neilgai užsibūna kalinimo įstaigoje – todėl akivaizdu, kad D. N. šį asmenį nurodė savo iniciatyva ir pastarojo valia jam nebuvo reikalinga. Kita vertus nepagrįstu laikytinas ir gynybos argumentas, kad šiuose pokalbiuose kalba ėjo ne apie D. K., nes D. N. nurodomas žmogus, buvo teigiama, kad „nelabai ilgai užsibus zonoje“, kai tuo tarpu D. K. veikos padarymo metu buvo likę atlikti dar 2,5 metų laisvės atėmimo bausmės. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog tiksli 2017 m. vasario 18 d. pokalbio citata yra „žmogus, kuris nelabai ilgai užsibūna zonoje“ (t. 2, b. l. 151), be to, turint omenyje tai, kad po kelių dienų, t. y. 2017 m. vasario 22 d., buvo aiškiai nurodytas šio asmens vardas ir pavardė „<...> trumpai sakant, D. K., atsiminsi? <...> D. K. <...> D. <...> K., K. <...>, gale v <...>“ darytina išvada, kad šiuo atveju yra kalbama ne apie vieną konkretų atvejį, o apie įprastą vieno konkretaus kalinio išbuvimo šioje įstaigoje trukmę apskritai, tad D. K., kuris po kiek laiko nuo aptariamo įvykio buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, atitiko minėto asmens požymius ir buvo ne koks nors kitas, gynybos minimas G. K., o būtent D. K..
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir tai, kad D. N. į tą patį sektorių, kaip D. K., buvo perkeltas tik sausio ar vasario mėnesį, nekeičia išvados, jog jis minėto asmens duomenis žinojo. Iš jau minėtų pokalbių tarp D. N. ir R. M. matyti, kad D. K. pavardę D. N. R. M. pateikė vasario mėnesio pabaigoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad D. N. kaip siuntos adresatą nurodė D. K. duomenis, akivaizdu, kad aplinkybė dėl jo galimų įgyti GB kiekio limito nuteistajam nebuvo reikšminga. Šių argumentų kontekste apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstą gynybinę versiją dėl to, kad D. K. siuntą atsiuntė nenustatytas asmuo (ar tuo labiau, kad siuntą, reaguodami į nuteistųjų pokalbius, D. K. atsiuntė patys pareigūnai), o ne nuteistieji šioje byloje.
18. Įvertinusi D. N. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas versijas dėl tam tikrų pastarojo ir R. M. pokalbių metu naudotų sąvokų reikšmių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtos versijos vertintinos išimtinai kaip siekis išvengti atsakomybės. Konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamią ir detalią minėtų asmenų pokalbių analizę ir panaikino bet kokias pagrįstas abejones dėl to, kad minėti asmenys pokalbių metu kalbėjo apie USB įmontuotą interneto įrangą.
19. Teismo visiškai neįtikina gynybos argumentai, kad terminas „plytos“ yra naudojamas radijo prietaisams, kaip interneto ryšio modemo įtaisymo ir siuntimo formai, apibūdinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. N. ir R. M. pokalbių metu kartu naudotos sąvokos – kieta, biri, skysta ir pan. – apibūdina tam tikrą medžiagą, o ne konkretų objektą. Gynybos teiginys, kad sąvoka „kieta“ reiškia vientisą USB laikmeną, gali būti suprantama tačiau pokalbių metu naudojami terminai „skystas“, „birus“, leidžia konstatuoti, jog šiuo atveju yra kalbama apie tam tikrą medžiagą, turint omenyje ir tai, kad kitokios būsenos, nei kieta USB laikmenų nebūna. Papildomai pažymėjus, kad pokalbių metu D. N. buvo teirautasi „nuo kelių gramų yra didelis kiekis?“ (t. 1, b. l. 126); R. M. nurodė, jog supranta, kad ten ne „kisielius“ (t. 1, b. l. 129) ir kalbėjo apie šimtaprocentinę, kad ten gali dar maždaug 20 % viršaus pasidaryti (t. 1, b. l. 132) bei D. N. 2017 m. kovo 7 d. pranešimą R. M., kad gabaliukas iškrito (t. 1, b. l. 153), šie duomenys, jau minėtų sąvokų ir įvykių chronologijos kontekste, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neleidžia abejoti tuo, kad D. N. ir R. M. kalbėjo apie narkotines medžiagas USB laikmenoje.
20. Teismo vidinį įsitikinimą tokių išvadų pagrįstumu stiprina ir įvykių chronologiją atitinkantis kitų nuteistųjų pokalbių turinys – bylos duomenimis siunta D. K. buvo išsiųsta 2017 m. kovo 1 d. ir būtent šią dieną R. M. informavo D. N., kad viskas tvarkoje, į klausimą kokio dydžio, atsakydamas „aštuoni“ (pažymint 8 GB talpos D. K. adresuotą laikmeną); 2017 m. kovo 4 d. R. M., paklaustas ar gerai viskas suklijuota, informuojamas, kad jau sąraše yra; o 2017 m. kovo 7 d. D. N. nurodo, kad gabaliukas iškrito ir tikisi, kad laiško siuntėjas buvo fiktyvus, o vėliau tą pačią dieną R. M. ir D. N. kalba apie tai ar nėra jokių galų (t. 2, b. l. 132–133, 153–154). Iš šių pokalbių turinio matyti ne tik nuteistųjų nerimas tą pačią dieną, kai D. K. adresuota siunta buvo patikrinta, tačiau ir asmenų susirūpinimas dėl siuntos siuntėjo tapatybės galimo atskleidimo. Kitaip tariant, D. N. tikėjosi, kad laiško siuntėjas buvo fiktyvus ir dėl to pergyveno, klausdamas R. M. ar siuntėjas nebus atsektas. Iš visa to galima daryti išvadą, jog D. N. versija, kad jis informavo apie D. K. siųstos siuntos sulaikymą ir R. M., džiaugdamasis, jog pastarasis jam nesiuntė USB laikmenos su modemu, nėra patikima. Akivaizdu, jog D. N. asmeniškai domėjosi šiuo įvykiu ir išgyveno dėl to, kad gali būti atsektas siuntos D. K. siuntėjas, nurodydamas, kad viskam galas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visa tai neleidžia abejoti, jog nuteistieji aptarė ne galimos kitos siuntos siuntimo perspektyvas, tačiau būtent D. K. skirtos siuntos siuntėjo išaiškinimo galimybes.
21. Įvertinusi minėtų argumentų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų kaltė padarius veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis šiais duomenimis yra įrodyta, o jų gynybinės versijos nepasitvirtino.
22. Atitinkamai kiti nuteistojo R. M. prašomi atlikti procesiniai veiksmai – D. N. pokalbių su kitais asmenimis pateikimas, filmuotos medžiagos, kurioje būtų užfiksuotas siuntos siuntėjas, išsireikalavimas iš pašto įstaigos – niekaip nekeistų minėtų apygardos teismo išvadų minėtais klausimais. Pirmiausia iš bylos duomenų matyti, kad R. M. ir D. N. iškart susitarė, jog panaudos kitą asmenį minėtai siuntai išsiųsti, todėl šio asmens nustatymas, turint omenyje surinktus duomenis – šių asmenų pokalbių turinį, USB laikmenos talpą ir tipą, rankraštinius įrašus ant voko ir pan., neduotų jokių rezultatų. Atitinkamai turint omenyje užfiksuotus pokalbius tarp R. M. ir D. N. iki aptariamos veikos padarymo, jos padarymo metu bei po to, kai ji buvo išaiškinta, akivaizdu, jog šių pokalbių (žinučių) turinys ir šių telekomunikacinių įvykių vykimo laikas neabejotinai rodo, būtent šiuos asmenis turėjus bendrą nusikalstamą sumanymą į Vilniaus pataisos namų teritoriją atsiųsti narkotines medžiagas paslėptas USB laikmenoje, todėl kitų D. N. kontaktų išaiškinimas šiuo atveju būtų betikslis. Tokį teismo vidinį įsitikinimą tik dar labiau sutvirtina aplinkybė, jog pokalbiuose D. N. ne kartą nurodė, kad medžiagų gabenimas USB laikmenoje yra bandomasis, t. y. tai buvo pirmas tokio pobūdžio nusikaltimas.
23. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, pripažindamas kaltais D. N. ir R. M. dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jų kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi jau minėtų teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.
Dėl padarytų veikų kvalifikavimo ir kitų klausimų
24. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde be kita ko nurodyta, kad byloje nėra įrodytas D. N. tikslas aptariamas narkotines medžiagas platinti, o ir USB laikmenoje rastas narkotinės medžiagos kiekis buvo pakankamai mažas, t. y. nepakankamai didelis, kad jo kaina galėtų atitikti ir tą kainų dydį, kurį aptarė kaltinamieji (kainų aspektu apeliaciniame skunde pasisakė ir R. M.). Visgi byloje esantys duomenys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia spręsti apie nuteistųjų siekį disponuoti minėtomis medžiagomis turint tikslą jas platinti.
25. Iš užfiksuoto nuteistųjų bendravimo telekomunikacinių priemonių pagalba turinio ir kitų bylos duomenų matyti, kad pastarieji ne tik iš anksto aptarė minėto verslo galimas perspektyvas ir iš to galimai gausimas pajamas ateityje, tačiau tuo pačiu susitarė ir vėliau atliko pirmąją bandomąjį veiksmą šias medžiagas pergabenant USB laikmenoje ir pan. Nors nustatytas heroino kiekis rastas USB laikmenoje skaitine reikšme santykinai ir nebuvo didelis, visgi pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. Nr. V-239 įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 11 d. – 2017 m. liepos 11 d.), šios narkotinės medžiagos kiekis daugiau nei 2 kartus viršijo nedidelį šios medžiagos kiekį (nedidelis heroino kiekis – ne daugiau kaip 0,02 g). Įvertinus tai, kad sprendžiant iš nuteistųjų pokalbių, šis siuntimas buvo bandomasis, galimos tolimesnės verslo plėtotės pirminis veiksmas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad, net ir darant prielaidą, kad iš šio medžiagos kiekio pokalbiuose minimų piniginių sumų nebūtų galima uždirbti, nuteistieji neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis veiksmus atlikimo neabejotinai turėdami tikslą šias medžiagas platinti. Atitinkamai tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas iš esmės patvirtina ir gynybos minimame 2016 m. gruodžio 14 d. teikime (ir tuo pačiu teismo išvados patvirtina minėtame teikime nurodytus duomenis) nurodytos aplinkybės, kad pataisos namuose D. N. galimai organizuoja narkotikų medžiagų tiekimo verslą – būtent D. N. pokalbių su R. M. metu nurodė galimą verslo planą, galimų pajamų dydį, tad pareigūnų teikime nurodyta informacija iš esmės pasitvirtino. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad D. N. pagrįstai inkriminuota BK 24 straipsnio 4 dalis, 260 straipsnio 1 dalis, o R. M. BK 260 straipsnio 1 dalis.
26. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl nuteistųjų atžvilgiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti D. N. ir R. M. realias laisvės atėmimo bausmes, kurios yra tinkamai motyvuotos ir nėra per griežtos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdyje D. N. gynėjas, iš esmės peržengdamas apeliacinio skundo ribas prašė apeliacinės instancijos teismo, tuo atveju, jei būtų paliktas galioti apkaltinamasis nuosprendis, jo ginamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija, nepaisydama to, jog toks prašymas nebuvo išreikštas apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog jis ne tik pareikštas ne laiku, bet ir nepagrįstas. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą. Tą jis padarė laisvės atėmimo vietoje, kurioje siekiama, kad nuteistieji būtų resocializuoti ir ateityje savo gyvenimo nesietų su neteisėta veikla. Būtent jis inicijavo nusikalstamos veikos padarymą. Šiuo atveju net reali laisvės atėmimo bausmė nesulaikė D. N. nuo nusikalstamo elgesio. Taigi tokių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai, tarp kurių ir siekis sulaikyti asmenis nuo naujų nusikalstamų veikų, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo taikymą, gali būti pasiekti neatliekant realios bausmės.
27. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. M. ir nuteistojo D. N. (D. N.) gynėjo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinius skundus atmesti.