Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Kaminsko ir Irenos Paulauskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (15/1-1)3I-234(00122)/(15/5-1)44U-609 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui O. A. ir dėl jam išduotos daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo šalių pozicijos išsiskyrė būtent dėl skirtingo šių faktinių aplinkybių vertinimo.

Byloje esantis 2017 m. gegužės 14 d. išrašas iš Administracinių nusižengimų registro patvirtina, kad pareiškėjas yra baustas 9 kartus už administracinius pažeidimus laikotarpyje nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. (b. l. 103–109). Iš šių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2016 m. sausio 29 d. padarė 4 administracinės teisės pažeidimus, o nuo 2016 m. sausio 30 d. iki šiol pareiškėjas padarė dar 5 tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus, iš kurių 2 - šiurkštūs administraciniai teisės pažeidimai (nustatyto greičio viršijimas). Nagrinėjamu atveju yra aktualus 2016 m. sausio 28 d. raštas Nr. 5-S-894 (b. l. 95) ir Migracijos departamento 2016 m. sausio 29 d. pranešimas (b. l. 96), nes jie patvirtina, kad pareiškėjas yra įspėtas, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas.

Sutiktina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Policijos departamentas savo išvadoje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu administracinių teisės pažeidimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų. Be to, Policijos departamentas savo išvadoje įvertino aplinkybę, kad ši institucija jau buvo įspėjusi pareiškėją 2016 m. sausio 28 d. rašte Nr. 5-S-894 (b. l. 95) ir Migracijos departamento 2016 m. sausio 29 d. pranešime (b. l. 96), kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, tačiau, nepaisydamas to, po įspėjimo jis ir toliau darė administracinius nusižengimus - padarė dar 5 tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus, iš kurių 2 - šiurkštūs administraciniai teisės pažeidimai (nustatyto greičio viršijimas). Sutiktina su institucijų pozicija, kad iš pareiškėjo elgesio galima daryti išvadą, kad jis ignoruoja pareigūnų įspėjimą, Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, paskirtos administracinės nuobaudos savo tikslo - auklėti pareiškėją, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nepadarytų naujų teisės pažeidimų - nepasiekė, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Aprašas dėl keliamos grėsmės nustatymo 13.4 papunkčio nuostatomis (užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas), darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek Policijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Įvertinus skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą, jo priėmimo pagrindus (Policijos departamento išvada), nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo padarytų 9 administracinių teisės pažeidimų, jų padarymo pakartotinumą ir sistemingumą, turėjo pagrindą pareiškėjo veiksmus įvertinti, kaip keliančius grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento surinkta medžiaga leidžia pareiškėją charakterizuoti, kaip linkusį nesilaikyti (ignoruojantį) šalies, kurioje šiuo metu gyvena, teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pareiškėjo teigimu, administraciniai teisės pažeidimai yra formalūs, o ne realiai sukeliantys žalą asmenims, todėl nesudaro prielaidos išvadai, kad jis gali kelti realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Pažymėtina, kad pagal Aprašo, reglamentuojančio duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus, 13.4 papunktį, užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis pažeidimas. Taigi išvadai dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei kėlimo konstatuoti iš esmės administraciniai teisės pažeidimai (jų gausa) buvo vertinami visų nustatytų aplinkybių kontekste, todėl pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai, kad administraciniai teisės pažeidimai yra formalūs, o ne realiai sukeliantys žalą asmenims, nėra paneigiantys Sprendimo teisėtumo. Pažymėtina, kad administraciniai teisės pažeidimai (jų gausa, sistemiškumas) turėjo įtakos bendrai vertinant sprendžiamą klausimą, tame tarpe ir charakterizuojant pareiškėją.

Pareiškėjas tai pat nurodė, kad grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs grėsmės viešajai tvarkai realumą ir akivaizdumą, vertindamas faktines aplinkybes. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad ginčijamo sprendimo išvados grindžiamos ne spėjimais, o tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, o būtent - užfiksuotais įrodymais, pareiškėjo administracinių nusižengimų gausa, jų pavojingumo pobūdžiu, aplinkybėmis, kad pareiškėjas net po oficialaus įspėjimo nekeičia savo ydingo elgesio ir toliau pažeidinėja Lietuvos Respublikos teisės aktus. Paskirtos administracinės nuobaudos savo tikslo - auklėti pareiškėją, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nepadarytų naujų teisės pažeidimų - nepasiekė, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus pažeidimus. Visos šios aplinkybės buvo nurodytos ir ginčijamame sprendime.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą visiškai nevertino pareiškėjo Lietuvos Respublikoje buvimo trukmės ir ryšių su gyvenamąja šalimi, aplinkybes apie pareiškėjo darbą nepagrįstai laikė nereikšmingomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neginčija atsakovo Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, kad jis šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017) laikomasi nuostatos, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje, gauti leidimą joje gyventi, nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Įvertinusi visas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Dėl pareiškėjo teiginių apie skundžiamo sprendimo neatitikimą VAĮ 8 str. reikalavimams teismas pažymi, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Vertinant ginčijamo Sprendimo (b. l. 88–93) turinį pažymėtina, kad jame yra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės (be kita ko, nurodyti ir įvertinti pareiškėjo padaryti administracinės teisės pažeidimai, įvertinti šeimos ryšiai Lietuvos Respublikoje) ir teisės normos, kurių pagrindu priimtas Sprendimas. Iš jo turinio aiškiai matyti, jog pareiškėjo padaryti administracinės teisės pažeidimai, jų pobūdis ir sunkumas nulėmė atsakovo pateiktą vertinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo Sprendimas ydingas gero administravimo principo (VAĮ 8 straipsnio 1dalies) požiūriu ir nėra pakankamai motyvuotas.

Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109, 66.10² papunktyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 19 straipsnio 1 punktas nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas dėl vizos kreipėsi tuo pagrindu, kad yra pateikęs prašymą dėl leidimo gyventi. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, sprendime konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, ir sutikdamas su Migracijos departamento Sprendime konstatuotomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, sprendžia, kad pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza taip pat turi būti panaikinta. Todėl ginčijamo Sprendimo dalis dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą yra teisėta ir pagrįsta. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių nesutikimo su šia ginčijamo Sprendimo dalimi nenurodė.

Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytais pagrindais priima Migracijos departamentas, o jį vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Valstybės sienos apsaugos tarnyba) arba policija (Įstatymo 127 straipsnio 5 dalis). Tvarką, reglamentuojančią sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Pagal Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d, įsakymu Nr. IV- 429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Grąžinimo aprašas), 49 punktą, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kai užsienietis yra pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje) nurodytu užsieniečio išsiuntimo pagrindu priimamas kartu su sprendimu neišduoti užsieniečiui leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę priima Migracijos departamentas, policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 straipsnio 6 dalis). Pagal Grąžinimo aprašo 20 ir 21 punktus, dokumentus dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę nagrinėja ir sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo priima teritorinė policijos įstaiga, kurios aptarnaujamoje teritorijoje užsienietis gyvena, arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos vardu - Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys, kurio aptarnaujamoje teritorijoje užsienietis gyvena; Migracijos departamentas sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo priima, jeigu priimdamas sprendimą nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nutraukti prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ar panaikinti suteiktą prieglobstį Lietuvos Respublikoje nustato, kad yra Įstatymo 125 straipsnio 1dalyje nustatytas pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo. Pagal Grąžinimo aprašo 7 punkto antrąją pastraipą, užsienietis išsiunčiamas į užsienio valstybę (kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti), kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.

Sutiktina su atsakovo pozicija, kad įvertinus tai, jog O. A. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai ir visuomenei, yra pagrindas ne tik neišduoti leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bet ir išsiųsti O. A. iš Lietuvos Respublikos vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Tačiau, įvertinus Policijos departamento 2016 m. gruodžio 2 d. išvadoje pateiktą informaciją apie O. A. ir tai, kad O. A. dirba įmonėje AB „Plasta“, Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, ir kad prieš išvykimą iš Lietuvos Respublikos jis turėtų turėti laiko susitvarkyti savo reikalus, tikslinga suteikti O. A. terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. priimti sprendimą dėl O. A. grąžinimo į užsienio valstybę Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinta viza).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. (15/1-1)3I-234(00122)/(15/5-1)44U-609 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui O. A. ir dėl jam išduotos daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo - O. A., prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris, esant naujoms aplinkybėms, laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.