- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-02
- Bylos Nr.
- eA-1355-968/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04124-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32048 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1312 (toliau – ir Komisijos sprendimas); bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjai prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad jų šeima yra žemdirbiai, kilmės šalyje – (duomenys neskelbtini) ūkininkai kenčia nuo bombardavimo, didelė dalis jų turėjo būti evakuoti dėl ginkluotų išpuolių. Taigi, ūkininkai galėtų būti išskiriami kaip socialinė grupė, kuri ypatingai nukentėjo ir kenčia dėl ginkluotų išpuolių, dėl bombardavimų ir antpuolių, ūkininkai susidūrė su didele žala, kadangi prarado veiklą, pragyvenimo šaltinį. Kadangi šiai grupei priklauso ir pareiškėjų šeima, laikytina, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gali baimintis gyventi savo kilmės šalyje.
2.2. Atsakovas pareiškėjams nepagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, kad 2019–2020 m. saugumo situacija šiauriniuose (duomenys neskelbtini) provincijos pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) veiklos. Bombardavimai padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai, įskaitant kelius. Taigi, pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta rimtas ginkluotas konfliktas. Nors asmeniškai pareiškėjai nėra susidūrę su konfliktu, atsakovas turėjo įvertinti realią grėsmę pareiškėjams, atsižvelgdamas į tai, kad jie gyvena konflikto zonoje, o dėl ūkininkavimo veiklos persikėlimas yra labai apsunkintas arba neįmanomas. Be to, pareiškėjų šeimoje yra nepilnamečiai (mažamečiai) asmenys, tokie įvykiai ir apsunkintas gyvenimas negali būti laikomi normaliu augti vaikams, priešingai – tai juos žalojantys, galintys turėti ilgalaikių pasekmių, įvykiai. Šių aplinkybių atsakovas nevertino.
2.3. Atsakovas turėjo ne formaliai pakartoti Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet įvertinti pareiškėjams galinčius kilti pavojus. Pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Be to, atsakovo surinkti duomenys yra pakankamai seni, t. y. EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 m. Sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (kur beatodairiško smurto lygis aukštesnis) provincijoje.
2.4. Komisijai nagrinėjant skundą nebuvo sudaryta galimybė išklausyti pareiškėjus. Be to, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Įvertinus pareiškėjų pasakojimą buvo konstatuota, kad tariami persekiotojai nelaikytini valstybiniu subjektu. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Be to, nei apklausų metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjų įvardinta grėsmė gali būti siejama su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė.
3.2. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Taigi, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
3.3. Pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas Komisijoje negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.
3.4. Pareiškėjai taip pat buvo pagrįstai išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir jiems pagrįstai buvo nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento sprendimą, uždraudžiant pareiškėjams (nepilnamečių pareiškėjų tėvams) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat dalį dėl perspėjimo įvedimo dėl draudimo atvykti, taip pat atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32048 2 punkto galiojimą – nustoja galioti įsiteisėjus šiam teismo sprendimui.
5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:
Šalies argumentai
5.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugpjūčio 26 d. prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, jo kaime vyksta karas, bijo dėl savo ir šeimos gyvybės.
5.2. 2021 m. rugsėjo 20 d. buvo atlikta pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (nepilnamečių pareiškėjų tėvų) apklausa. Apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad gyveno kaime (duomenys neskelbtini), užsiėmė žemės ūkiu. (duomenys neskelbtini) nariai buvo jų žemėse, todėl šias teritorijas atakavo (duomenys neskelbtini) aviacija, (duomenys neskelbtini) negalima normaliai gyventi, išvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau įsigijo bilietą į (duomenys neskelbtini).
5.3. Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimu nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai, nesutikdami su Migracijos departamento sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri jų skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad esminis pareiškėjų prašymo motyvas buvo bendras nesaugumas jų kilmės šalyje, taigi, jie iš esmės pretendavo į laikinosios apsaugo suteikimą, pagal Įstatymo 87 straipsnį.
7. Teismas pažymėjo, kad, Remiantis EPPB ataskaita, (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose ((duomenys neskelbtini) provincija) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė informacijos, kuri paneigtų EPPB ataskaitoje ir Migracijos departamento sprendime nurodytą informaciją. Pareiškėjų į bylą teismo posėdžio metu pateikta video medžiaga iš esmės patvirtina pateiktą informaciją, t. y., kad netoli nuo pareiškėjų gyvenamosios vietos buvo įvykdyta ataka. Nors pareiškėjai atmetė vidinio persikėlimo galimybę (duomenys neskelbtini) abstrakčiu teiginiu, kad (duomenys neskelbtini) nėra saugios vietos, tačiau EPPB ataskaitos rodo, kad (duomenys neskelbtini) yra vietų, kuriose nėra ginkluoto konflikto. Vertintinos ir aplinkybės, kad pareiškėjai nekliudomai paliko (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau joje nebuvo ir patys savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, pripažino, kad jų kelionės tikslas buvo Europa. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad kiltų grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nėra tokia pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį ar laikinąją apsaugą. Teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, duotus apklausų ir teismo posėdžio metu bei visą atsakovo surinktą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Be to, nenustatyta, kad kokie nors subjektai persekiotų pareiškėjus, o padėtis kilmės šalyje nesudaro pagrindo suteikti laikinąją apsaugą.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjai rėmėsi tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais, kad jiems nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytiems Komisijoje, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurias jie būtų pateikę Komisijai, nenurodė. Teismo vertinimu, teisės būti išklausytam požiūriu pareiškėjų padėtį kompensuoja žodinis teismo procesas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę. Tačiau teismas sprendė, kad nustatytas maksimalus draudimo atvykti terminas yra neproporcingas, todėl jį sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Migracijos sprendimo dalį dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą, taip pat atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.
III.
10. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.
11. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Pareiškėjai pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir pažymi, kad Migracijos departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir pareiškėjai to pagrįstai bijo. Migracijos departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių visuma, kuri yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.
11.2. Migracijos departamento sprendimas dalyje dėl nepilnamečių prieglobsčio prašytojų nėra argumentuotas. Pareiškėjai pabrėžia, kad jiems turėjo būti suteikiamas prieglobstis, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Migracijos departamentas surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad nei apklausų metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjų įvardinta grėsmė gali būti siejama su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atsižvelgus į tai, jog priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, pareiškėjų nurodyti motyvai savaime nesudaro pagrindo suteikti jiems pabėgėlio statusą. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jų skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.
12.2. Skunde nurodoma, kad ūkininkai (duomenys neskelbtini) galėtų būti išskiriami kaip socialinė grupė, kuri ypatingai nukentėjo ir kenčia dėl ginkluotų išpuolių. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kadangi ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei.
12.3. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.
12.4. Remiantis ESPA ataskaita, moterys ir vaikai priskiriami padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau būtina atsižvelgti į tai, ar, pavyzdžiui, moteris yra seksualinių nusikaltimų auka, moteris yra išsiskyrusi dėl smurto šeimoje, moteris yra pažeidusi moralės kodeksus, nelydimi nepilnamečiai ar pan. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėja yra moteris, o jų vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei (pareiškėja nėra vieniša moteris, o jų vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai asmenys).
12.5. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir patys pareiškėjai.
12.6. Migracijos sprendime buvo išdėstyti motyvai dėl nustatyto draudimo termino atvykti. Be to, sprendimas išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, be to, jie turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32048 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 6K-1312 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
15. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nenustatė esminių aplinkybių, be to, pareiškėjų kilmės valstybėje yra nesaugu, o atsakovas rėmėsi netinkamais įrodymais.
17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
18. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
19. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
20. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
21. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
22. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
23. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
24. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jų namus kaime, kur jie vertėsi iš žemės ūkio, nuolat atakuodavo (duomenys neskelbtini) kariuomenės aviacija. Pasak jų, tai buvo daroma dėl to, kad jų kaime ir dirbamuose laukuose buvo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nariai, kurie vėliau pasakė, kad pareiškėjai paliktų namus ir kaimą.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, kuriais jie grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad kokie nors subjektai persekiotų pareiškėjus, taip pat kad padėtis kilmės šalyje nesudaro pagrindo suteikti laikinąją apsaugą.
28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal pareiškėjų pateiktus hipotetinio pobūdžio argumentus nėra jokio pagrindo pritarti pareiškėjams, jog jų kilmės šalyje ūkininkai yra išskiriami kaip socialinė grupė. Be to, argumentai dėl priklausymo pareiškėjų minimai socialinei grupei (ūkininkai), šiuo atveju per se (lot. savaime) nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jų prašymus suteikti prieglobstį ir (ar) papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjai nenurodė būtent jiems individualiai kylančių grėsmių, be to, jų nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pritartina išvadai, kad iš surinktos informacijos nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjai priklauso nors vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, asmenys taip pat nėra pažeidžiami (tai, kad pareiškėja yra moteris, o pareiškėjų vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei); taigi, jiems nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos. Tokia išvada darytina, be kita ko, dėl to, kad (i) šių argumentų nenurodė patys pareiškėjai, atsakovo padarytų išvadų pareiškėjai konkrečiais įrodymais nepaneigė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde; (ii) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos; (iii) pareiškėja nėra vieniša moteris, o jų vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai asmenys, kurie, remiantis ESPA ataskaita, galėtų būti priskirti moterų ir vaikų padidintos rizikos grupei, galinčiai susidurti su persekiojimo grėsme; (iv) pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjų nurodyta grėsmė būtų susijusi su „konvencinėmis“ priežastimis (su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar su politiniais įsitikinimais). Migracijos departamentas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjai nėra susilaukę jiems adresuotų grasinimų, o paliko kilmės šalį dėl karinių veiksmų (bendros nesaugios padėties). Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis LVAT praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009), o šiuo atveju Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą ir situaciją kilmės šalyje, individualios grėsmės nenustatė, jos, iš esmės, nenurodė ir prieglobsčio prašytojai. Taip pat pritartina motyvuotai išvadai, kad pareiškėjai gerai pažįsta (duomenys neskelbtini) vietinius papročius, kultūrą, turi visas galimybes susirasti darbą kilmės valstybėje ir saugiai joje gyventi.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymams suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o atsakovas tinkamai įvertino jų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos sprendimai (be kita ko, apeliacinio skundo argumentų kontekste) priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.