- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- 2A-2261-260/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-03482-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- J. H.
- Ieškovas
- L. J.
- Advokatai
- Saulius Dambrauskas
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-7059-435/2011 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui J. H. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė 2011 03 08 pateiktu teismui ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2010-06-22 neprotestuojamą paprastą vekselį, kuriuo ji besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovui J. H. 25.000 Lt, taip pat prašė priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2010-03-25 jai iškilo būtinybė pasiskolinti 8.000 Lt, kadangi buvo susidariusi skola antstoliui ir norėjo panaikinti įsiskolinimą draugei. Ieškovė susipažino su atsakovu laikraščio skelbime nurodytu telefonu atvykusi į UAB „Aujama“, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Atsakovas ir jo padėjėja R. T. sutiko paskolinti reikalingus 8.000 Lt, kuriuos ji gavo iš karto, ir sutarė, kad grąžinant pinigus sumokės 2 proc. mėnesinių palūkanų, sutarė, kad paskolos užtikrinimui įkeis ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas, siekdamas apsaugoti savo interesus, privertė surašyti kaip garantiją neprotestuojamą paprastąjį vekselį 25.000 Lt sumai, kuriame buvo nurodytas terminas iki kada turėjo būti sutvarkyti nekilnojamojo turto įkeitimo dokumentai. Ieškovei buvo žadama, kad šis vekselis bus grąžintas jai, kai tinkamai bendrai įformins paskolą, bei ji įkeis turtą. Atsakovas nurodė savo sekretorei R. T. sudaryti sutartį, pagal kurią ne bendrovė, o R. T. paskolino ieškovei 8.000 Lt sumą, kurie jau buvo jos gauti. Kadangi ši suma atitiko ieškovės pasiskolintą suma, ji tokiai sutarčiai neprieštaravo ir pasirašė. Kadangi ieškovė gyvena viena su nepilnamečiu vaiku, įkeitimo sandoriui sudaryti buvo reikalingas teismo leidimas. Ieškovė kartu su R. T. nuvyko į teismą ir pateikė dokumentus. Vėliau paaiškėjo, kad ieškovė negali įkeisti nekilnojamojo turto, kadangi nėra sutvarkyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo dokumentai. Atsakovas nieko ieškovei nepranešęs kreipėsi į antstolį, kad šis išieškotų iš ieškovės ne 8.000 Lt skolos ir procentus, kuriuos ji žadėjo sumokėti, tačiau vekselyje nurodytą sumą. Atsakovas apgaulės ir nesąžiningu būdu išgavo vekselį, kuris išrašytas triskart didesnei sumai, nei ji skolinosi pinigų. Šis vekselis buvo išrašytas ne siekiant atsakovui apsiginti nuo ieškovės nesąžiningų veiksmų, bet siekiant užvaldyti jai priklausantį turtą. Ieškovės tikrąją valią atspindi su R. T. sudaryta sutartis, kuria remiantis siekė pasiskolinti 8.000 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės dėstomos faktinės aplinkybės yra netikslios, nėra jas patvirtinančių įrodymų, o ieškinyje išdėstyti motyvai nepagrįsti. Pagal 2010-06-22 neprotestuotiną paprastąjį vekselį ieškovė yra skolinga atsakovui 25.000 Lt. Atsakovas paskolino ieškovei ir pirmasis vekselis buvo surašytas 8.000 Lt sumai. Po kurio laiko atėjusi ieškovė paprašė paskolinti jai daugiau pinigų. Atsakovas sutiko, pirmąjį vekselį grąžino ieškovei, o ši savo ranka surašė naują vekselį ir atidavė jam. Tokiu būdu (pasiimdama seną vekselį ir išrašydama atsakovui naują) ieškovė skolinosi ne mažiau kaip tris kartus. Galiausiai jos įsiskolinimas pasiekė 25.000 Lt, kurio pagrindu ir buvo išrašytas paskutinis 2010-06-22 vekselis. Ieškovė žadėjo atvykti perrašyti vekselį į notarinę paskolos sutartį, skolos grąžinimą užtikrindama nekilnojamojo turto įkeitimu. Ginčijamas vekselis buvo išrašytas 2010-06-22, vykdomoji byla užvesta 2010-07-20, turto vertinimas atliktas 2010-08-20, o ieškovė į teismą kreipėsi tik 2010-10- 12, siekdama sustabdyti turto pardavimo iš varžytinių procedūrą. Iki to laiko ieškovė neginčijo nei vekselio, nei skolos pagal jį fakto.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 600 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad 2010-06-22 ieškovė pasirašė Neprotestuotiną paprastąjį vekselį 25.000 Lt sumai, kurią besąlygiškai įsipareigojo sumokėti iki 2010-07-18. Po vekselio pasirašymo, ieškovė 2010-07-09 pasirašė susitarimą su atsakovo įmonės darbuotoja R. T., pagal kurį pastaroji sutiko paskolinti ieškovei 8.000 Lt be procentų trejų metų laikotarpiui su sąlyga, kad kaip šios paskolos grąžinimo garantas bus įkeista 37/100 namo dalys, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. 2010-07-12 ieškovė kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl leidimo įkeitimo sandoriui sudaryti, kurį gavo 2010-07-13. Teismo nuomone, 2010-07-09 sutartis patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad minėta sutartis buvo surašyta tikslu gauti leidimą iš teismo, nes pagal savo gaunamas pajamas tikėtina, jog leidimo įkeisti turtą dėl 25.000 Lt įsiskolinimo ieškovė nebūtų gavusi. Be to 2010-07-09 sutartis nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių, kadangi ji surašyta jau po vekselio pasirašymo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2010-07-20 kreipėsi į antstolį R. B. su prašymu priimti vykdomąjį raštą. Antstolis 2010-07-21 priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir tą pačią dieną atliko pirminius vykdymo veiksmus, areštavo ieškovės turtą. Su visais atliktais veiksmais ieškovė tą pačią dieną buvo supažindinta pasirašytinai. Ieškovė buvo supažindinta ir su patvarkymu paskirti ekspertizę 37/100 dalių namų valdos, priklausančių ieškovei, vertei nustatyti. Antstoliui paskelbus apie 2010-10-14 numatomas pirmąsias ieškovės turto varžytines, ieškovė kreipėsi į advokatą dėl ieškinio surašymo ir į teismą su ieškiniu dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu 2010-10-12, t.y. likus dviem dienom iki numatytų varžytinių datos. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ji pagal vekselį negavo tiek pinigų, t.y. kad nebuvo teisinio pagrindo vekselyje nurodytai pinigų sumai. Ieškovė 2010-03-25 kreipėsi į atsakovo įmonę tikslu pasiskolinti 8.000 Lt, kuriuos ji gavo iš karto tą pačią dieną. Tą pačią dieną ieškovė padengė visus įsiskolinimus, kurių išieškojimą vykdė antstolės A. A. kontora. Šalys neginčijo tos aplinkybės, kad už suteiktą paskolą buvo sutarta ateityje sudaryti paskolos sutartį, mokant 2 proc. mėnesines palūkanas, įkeisti ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė taip pat pasirašė vekselį 8.000 Lt sumai, paskolintai 2010-03-25, tačiau iki 2010-06-22 ji buvo atėjusi keletą kartų vis prašydama dar paskolinti papildomas sumas ir tada ankstesni vekseliai būdavo sunaikinami pasirašant naują vekselį. Tokiu būdu iki 2010-06-22 paskolinta suma išaugo iki 25.000 ir šiai sumai ieškovė neprieštaraudama pasirašė vekselį. Teismo posėdyje ieškovė pripažino, kad gavusi pinigus 2010-03-25 ji pasirašė kažkokį lapelį, kuris vėliau atsakovo buvo suplėšytas. Tolimesni šalių veiksmai rodo, kad ieškovė toliau tvarkė dokumentus turto įkeitimui, t.y. po 2010-06-22 vekselio pasirašymo, atsakovo darbuotojos pagalba rašė prašymą teismui, pati rinko dokumentus, dėjo visas pastangas dėl leidimo savo turto įkeitimo sandoriui sudaryti. Kad ieškovė skolinosi tik 8.000 Lt, išskyrus jos pačios paaiškinimus, nepatvirtina jokie įrodymai. Be to ginčijamas vekselis pasirašytas praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai ieškovė iš atsakovo realiai gavo 8.000 Lt ir tą pačią dieną padengė įsiskolinimus, t.y. anot jos, nebeesant jokio poreikio paskolai. Tokie ieškovės argumentai neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus elgesio. Ieškovė taip pat neįrodė, kad vekselį pasirašė dėl atsakovo apgaulės. Ieškovės paaiškinimą, jog ji nesuprato vekselio esmės, teismo nuomone, paneigia tai, kad ji pati savo ranka parašė vekselį, jį pasirašė. Ieškovė įgijusi vidurinį išsilavinimą, todėl pajėgi suprasti trumpą, aiškų ir konkretų tekstą. Ieškovė turėjo patirties paskoliniuose santykiuose (pati skolino ir buvo skolinga), šių santykių pasekoje žinojo kas yra skolos priteisimas teismo tvarka, priverstinis išieškojimas, papildomų išlaidų ir palūkanų mokėjimas, turto arešto nuėmimas. Teismas nenustatė atsakovo, kaip vekselio turėtojo, kokius nors konkrečius nesąžiningus veiksmus, įgyjant vekselį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 106-109) ieškovė L. J. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Kauno miesto apylinkės teismas pripažino, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesnių vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovo elgesiu, bei kurios neginčijamai patvirtina šio asmens nesąžiningumą, kurių neginčija iš dalies ir pats atsakovas. Atsakovas yra įmonės „Aujama“ darbuotojas. Ieškovė kreipėsi į šią įmonę, kadangi ši įmonė užsiima tarpininkavimu suteikiant paskolas. Ieškovė nepažinojo atsakovo ir jis nepažinojo ieškovės. Nors ieškovė kreipėsi į įmonę, su ieškove ėmė bendrauti pats atsakovas, kaip fizinis asmuo, kuris nurodė, kad suteiks prašomą 8.000 Lt paskolą. Aplinkybę, kad ieškovė skolinosi tik 8.000 Lt, o ne 25.000 Lt, patvirtina paties atsakovo duoti paaiškinimai, užfiksuoti 2011 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokole. Atsakovas aiškiai nurodė, kada ieškovė buvo atėjusi, ir kada pasiskolino iš jo 8.000 Lt. Pats pripažįsta, kad ieškovei perdavė konkrečią šią pinigų sumą. Atsakovas negalėjo nurodyti kiek kartų neva ieškovė buvo atėjusi skolintis pinigų, kokiomis sumomis skolinosi, ir kada skolinosi. Atsakovas negalėjo paaiškinti, kuriam laikui ieškovė skolinosi 8.000 Lt. Atsakovas negalėjo nurodyti aplinkybių, kaip ieškovė neva pasiskolino 25.000 Lt, todėl pripažintina, kad atsakovas yra nesąžiningas asmuo. Atsakovas, aiškindamas apie skolinimo sąlygas buvo nesąžiningas, kadangi patvirtino, kad ieškovė turėjo mokėti 2 proc. dydžio mėnesines palūkanas. Tačiau vekselyje jokios 2 proc. dydžio mėnesinės palūkanos neatsispindi. Būtent ieškovei buvo aiškinama, kad reikia pasirašyti tokio dydžio vekselį, kadangi nesant teismo leidimo, nebuvo galima pasirašyti notarinės formos paskolos nutarties 8.000 Lt su 2 proc. dydžio mėnesinėms palūkanoms. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir paties vekselio turinį, kuris akivaizdžiai parodo, kad vekselis neatspindi tikrųjų santykių, susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovo. Vekselis išrašytas 25.000 Lt sumai, tiek, kiek apytiksliai vertas ieškovei priklausantis nekilnojamas turtas, o skolos grąžinimo data yra įrašyta 2010 m. liepos 18 d. Tačiau akivaizdu, kad ieškovė nebuvo pajėgi grąžinti tokios sumos su savo gaunamomis pajamomis. Priešingai, vekselyje nurodytą grąžinimo datą reiktų vertinti su kitais byloje esančiais dokumentais, kurie liudija, kad iki vekselyje nurodytos datos ieškovė turėjo atlikti kitą veiksmą. Atsakovas neginčija, kad iki 2010 m. liepos 18 d. ieškovė turėjo pasirašyti paskolos sutartį ir įkeisti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Būtent dėl įkeitimo R. T. ėmėsi aktyvių veiksmų, nurodinėjo kokius dokumentus ieškovė turi atnešti dėl teismo leidimo gavimo, užpildė prašymą teismo leidimui, surašė 2010-07-09 sutartį dėl 8.000 Lt paskolos, kurią liepė ieškovei pasirašyti. Ieškovė niekada nebūtų pasirašiusi sutarties dėl kitokio dydžio paskolos sumos, kadangi didesnė paskola jai nebuvo suteikta. Tai reiškia, kad atsakovas nebuvo sąžiningas, reikalaudamas surašyti vekselį jo naudai. Teismas visiškai nenagrinėjo šalių sudarytų kelių sandorių tarpusavio ryšio su atsakovo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kodėl atsakovas reikalavo ieškovės surašyti vekselį, kurio vertė lygi ieškovei priklausančio turto vertei, jeigu jis paskolino 8.000 Lt ir šią skolą buvo nutarta įforminti notarine paskolos sutartimi su 2 proc. dydžio mėnesinėmis palūkanomis, įkeičiant ieškovei priklausantį turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 123-125) atsakovo J. H. atstovas advokatas Saulius Dambrauskas prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia faktiškai tais pačiais argumentais, kaip ir grindė ieškinį. Visi byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai ištirti, o ieškovės motyvai teismo pagrįstai įvertini ir atmesti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimų teisinį pagrįstumą bei atsakovo nesąžiningumą. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip neįrodo atsakovo nesąžiningumo ir nepaneigia įvykusio paskolinio santykio ginčo sumos. Ginčijamas vekselis buvo išrašytas 2010-06-22, vykdomoji byla užvesta 2010-07-20, turto vertinimas atliktas 2010-08-20, o ieškovė į teismą kreipėsi tik 2010-10-12, siekdama sustabdyti turto pardavimo iš varžytynių procedūrą. Iki to laiko ieškovė L. J. yra buvusi skolininke ir anksčiau, o jos skolos buvo išieškomos teismine tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacinės isnatncijos teisme atsakovas ir jo atstovas iieškovės apeliacinį skundą prašė atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Ieškovė, nurodydama, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, teigia, jog jos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Pagal susiformavusią teismų praktiką Įsakomųjų ir parastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui. Pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, jis žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus), todėl vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio išdavus vekselį , laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Taigi, būtent vekselio davėjas turi pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal ginčo vekselį. Paminėtame įstatyme nurodytą sąvoką „asmeniniai santykiai“ reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo-įgijimo metu ir kurie galėtų turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, o vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir pareiškė reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, remdamasi jos pačios valios ydingumu išrašant vekselį bei atsakovo veikimu jos nenaudai, nurodydama, kad vekselis turi būti naikinamas CK 1.91 ir 1.81 straipsnių, susijusių su Įsakomųjų ir paparastųjų vekselių PVĮ 19 straipsnio turiniu, pagrindais. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad šiais pagrindais ieškovės pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog šis teismas netinkamai įvertino atsakovo veiksmus, atsakovo elgesys ir nesugebėjimas nurodyti aplinkybių, kaip ieškovė neva pasiskolino 25000 Lt, leidžia pripažinti, kad atsakovas nesąžiningas asmuo. Apeliaciniame skunde ieškovė pareiškė nuomonę, kad vekselis turėtų būti pripažintinas negaliojančiu tik CK 1.91 str. pagrindu.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo veiksmus. Atsakovas paaiškino, kad ieškovė skolinosi įvairias sumas per kelis kartus, po kiekvieno pasiskolinimo pati surašydavo atitinkamai sumai vekselį. Paskutinį kartą pasiskolinusi pinigų , ieškovė išdavė vekselį 25000 Lt sumai. Tokiais atsakovo paaiškinimais nėra pagrindo netikėti, nes ieškovės pačios atsakovui išduotas vekselis 25000 Lt sumai pilnai patvirtina, kad tikrai galėjo taip būti, kaip aiškina apie pinigų skolinimą atsakovas. Įrodyti, kad taip nebuvo, privalėjo ieškovė.
Ieškovė, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepateikė įrodymų, kad ji vekselį išdavė dėl atsakovo apgaulės, nesupratusi vekselio esmės. Teismas taip įvertino atsižvelgdamas į tai, kad vekselį savo ranka surašė ir pasirašė pati ieškovė, ji buvo pajėgi suvokti trumpą, aiškų ir konkretų tekstą. Be to teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ieškovė ilgą laiko tarpą (beveik tris mėnesius pradėjus skolos pagal pagal vekselį išieškojimą) neginčijo vekselio. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie ieškovės veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgsenos, todėl ir vertina, kad jokių objektyvių įrodymų, jog vekselis buvo išrašytas prieš ieškovės valią nepateikta.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas apie ieškovės reikalavimų nepagrįstumą, o todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Toks sprendimas nenaikintinas, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 236 str. 1d 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui priteistinos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 1500 Lt (b.l. 128) advokato teisinei pagalbai apmokėti turėtos išlaidos (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui J. H. (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.