- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-22
- Bylos Nr.
- 2A-1020-265/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-01770-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Irma Čuchraj, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- UAB „Šilo Pavėžupis“, UAB „Taurų žuvys“
- Ieškovas
- BUAB „Lignesa“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų UAB „Šilo Pavėžupis“ ir UAB „Taurų žuvys“ apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Lignesa“ ieškinį atsakovėms UAB „Šilo Pavėžupis“, UAB „Taurų žuvys“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. D., Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro notarė S. B.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis: 2013-10-30 žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo UAB „Šilo Pavėžupis“ ab initio; 2014-01-08 sutartį, sudarytą tarp UAB „Šilo Pavėžupis“ ir atsakovės UAB „Taurų žuvys“ ab initio; taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovei nuosavybės teisę į 5256/10560 dalis (52 arus, 56 kv. m.) 1,0560 ha kitos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas 7760/0001:212, pastatą – pirtį, kurio bendras plotas 108,88 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – tvenkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad UAB „Lignesa“ ir UAB „Šilo Pavėžupis“ 2013-10-30 sudarė žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Šilo Pavėžupis“ iš UAB „Lignesa“ už 117 000 Lt nuosavybėn įsigijo 5256/10560 dalį 1,0560 ha kitos paskirties žemės sklypo, pastatą - pirtį, bei kitus statinius (inžinerinius) - tvenkinį, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 10.1.10 punkte nurodyta, kad turtas parduodamas už kainą, kuri yra žymiai mažesnė už Registrų centro nustatytą kainą. Su UAB „Lignesa“ pagal 2013-10-30 pirkimo – pardavimo sutartį atsiskaityta nebuvo, buvo atlikta užskaita tarp sąskaitų 117 000 Lt sumai. UAB „Šilo Pavėžupis“ 2014-01-08 įsigytą turtą pardavė UAB „Taurų žuvys“. UAB „Taurų žuvys“ steigėja bei vienintele akcininke iki 2013-10-07 buvo L. D. – B., o direktore buvo iki 2013-11-05, t. y. UAB „Lignesa“ vienintelio akcininko ir direktoriaus J. D. dukra, kuri dirbo ir bendrovėje „Lignesa“. Nuo 2013-11-05 iki 2014-04-02 UAB „Taurų žuvys“ direktoriumi buvo S. J., kuris taipogi dirbo bendrovėje UAB „Lignesa“.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino ieškovės prašomus sandorius negaliojančiais ab initio ir taikė restituciją - grąžino ieškovei BUAB „Lignesa“ nuosavybės teisę į 5256/10560 dalį 1,0560 ha kitos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas 7760/0001:212, pastatą – pirtį, kurio bendras plotas 108,88 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus statinius (inžinerinius) – tvenkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); nustatė, kad BUAB „Lignesa“ yra skolinga UAB „Šilo Pavėžupis“ 33 885,54 Eur (117 000 Lt); priteisė iš UAB „Šilo Pavėžupis“ UAB „Taurų žuvys“ 34 059,31 Eur (117 600 Lt). Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2013-10-30) buvo nemoki. Teismas nustatė, kad ieškovė, būdamas nemoki ir turėdama daug pradelstų įsiskolinimų, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei UAB “Šilo Pavėžupis”, jai perleido įmonės nekilnojamąjį turtą už 117 000 Lt, todėl atsakovė atliko užskaitą tarp sąskaitų ir taip pirmiau už kitus kreditorius susigrąžino iš nemokios įmonės skolą. Be to, teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad UAB „Lignesa“ 2013-10-30 sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė už mažesnę nei rinkos kainą. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeisti kreditorių interesai. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu konstatavo, jog UAB „Šilo Pavėžupis“ žinojo, kad UAB “Lignesa” laiku neatsiskaitydavo su atsakove už tiekiamą žuvį. Dėl to teismas laikė ją nesąžininga. Teismas taip pat nesąžininga įgijėja pripažino ir atsakovę UAB „Taurų žuvys“, kadangi UAB „Taurų žuvys“ direktore nuo 2009-11-29 iki 2013-11-05 bei šios įmonės akcininke buvo UAB „Lignesa“ direktoriaus dukra L. D. – B. Be to, nuo 2013-11-05 iki 2014-04-02 įmonės direktoriumi dirbo S. J., kuris nuo 2001-11-21 iki 2013-11-04 dirbo UAB “Lignesa” komercijos direktoriaus pareigose, jis taip pat buvo ir UAB “Taurų žuvys” akcininkas.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Šilo Pavėžupis“ su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują, – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog turtas ieškovės jai buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiu individualiu turto vertinimu, o turto vertę nustatė vadovaudamasis VĮ „Registrų centras“ pažyma, kuri atspindi masinį, o ne individualų turto vertinimą. Šių argumentu pagrindu apeliantė nurodė, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnio ir LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Taip pat apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog perleidžiant turtą ir padarius užskaitą buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Apeliantė nurodo, kad tokių veiksmų ieškovė turėjo imtis dėl susidariusios gamybinės situacijos, kuri neleido ieškovei pardavinėti turto ilgą laiką. Dėl to, siekiant gauti žaliavos prekybai, ieškovė turėjo perleisti turtą už skolas. Be to, ieškovė 2013 m. spalio mėnesį vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, šiems pervesdama 1 085 760,15 Lt. Apeliantės nuomone, pažeidimą sudarytų aplinkybė, jeigu būtų atsiskaityta tik su ja, neatsiskaitant su kitais kreditoriais. Dėl to apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamu sandoriu išimtinai buvo atsiskaityta tik su ja, ir taip buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, yra teisiškai nepagrįsta. Apeliantė taip pat nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria ji buvo pripažinta nesąžiningu įgijėju. Apeliantė nurodo, kad atsiskaitymai su ieškove vyko barterinių mainų pagrindu, todėl ji apie realią įmonės finansinę būklę nežinojo. Taip pat apie sunkią ieškovės finansinę padėtį duomenų viešoje erdvėje nebuvo. Nurodo, kad jai nebuvo ir negalėjo būti žinomi ieškovės kreditoriai ir jų reikalavimų pobūdis. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti sandorio negaliojančiu ieškovei nepareiškus reikalavimo pripažinti negaliojančiu užskaitymo sandorio.
Atsakovė UAB „Taurų žuvys“ su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują, – ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neištyrė ir nevertino pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“. Pasak apeliantės, ieškovės ir atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ sandorio sudarymo aplinkybės buvo nulemtos ieškovės poreikio gauti žaliavą gamybai. Dėl to, esant šiai aplinkybei, konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo nebuvo pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė juridinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių ir rašytinių įrodymų, kuriuos ji teikė į bylą. Teismas nevertino ir nepasisakė, kad 2014-01-08 sandorį dėl Turtinio komplekso įsigijimo pasirašė UAB „Taurų žuvys" direktorius S. N., atsakovas UAB „Taurų žuvys" pateikė į bylą 2013-12-03 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuris patvirtina, kad S. N. paskirtas į UAB „Taurų žuvys" direktoriaus pareigas nuo 2013-12-03. Esminė aplinkybė, kad nuo 2013 m. spalio 23 d. pasikeitė UAB „Taurų žuvys" kontrolinio akcijų paketo savininkai, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.
Šalies argumentai
Ieškovė BUAB „Lignesa“ su atsakovų apeliaciniais skundais nesutiko, prašė atmesti juos kaip nepagrįstus, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas ir pagrįstai pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais, kadangi jais buvo pažeisti kreditorių interesai ir šalys buvo nesąžiningos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Šilo Pavėžupis“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog sudarant sutartį su ieškove buvo pažeisti pastarosios kreditorių interesai. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šios teisės normos turinys suponuoja išvadą, jog kreditoriaus teisės pažeidžiamos, kai sudarytas sandoris buvo priežastis, sukėlusi skolininko nemokumą, arba skolininkas jau buvo nemokus, kai sudarė ginčijamą sandorį. Taip pat kreditorių teisės gali būti pažeidžiamos kitais būdais. Pirmasis ir pastarasis atvejis nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, 2013-10-30 sudarydama ginčijamą žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutartį su atsakove UAB „Šilo Pavėžupis“, buvo nemoki. Dėl to apeliantės UAB „Šilo Pavėžupis“ nurodomos aplinkybės, jog sudarytas sandoris nesukėlė bendrojo įmonės nemokumo, ir tai, kad ieškovė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, neturi teisinės reikšmės. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės kreditorių teisių pažeidimo, turėjo paneigti teismo nustatytą aplinkybę, jog sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki. Šios aplinkybės apeliantė nepaneigė. Pagal kasacinio teismo praktiką nemokumas, kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju, suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo sandorio sudarymo metu įmonės balanso duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad įmonė buvo nemoki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Konstatavus įmonės nemokumą ir kreditorių teisių pažeidimą neturi teisinės reikšmės aplinkybė, už kokią kainą atsakovė įsigijo turtą iš ieškovės. Dėl to teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su pardavimo kainos nustatymu. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su UAB „Šilo Pavėžupis“ apeliacinio skundo argumentais, kuriais ji grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą dėl jos sąžiningumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės, kurios turi nuolatinius tarpusavio verslo santykius, negali nežinoti apie viena kitos mokumą. Ilgalaikiai neatsiskaitymai, nuolatinis apmokėjimų vėlavimas suponuoja išvadą, jog įmonė turi finansinių sunkumų ir galimai yra nemoki, nors bankroto byla jai dar ir nėra iškelta. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalims vykdant barterinius mainus žuvimi nebuvo teisinio pagrindo kaip atsiskaitymą paimti įmonės nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė sandorio sudarymo metu negalėjo už gautą produkciją atsikaityti įprastu barterinius mainus sudarančiu objektu – atitinkamos rūšies žuvimi. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ argumentą dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neprivalėjo ginčyti užskaitymo sandorio, šis užskaitymas buvo atsiskaitymo už žemės sklypą su pastatais forma, o ne atskiras sandoris. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Šiuo atveju nustačius, kad atsakovė UAB „Šilo Pavėžupis“ ieškovei pinigų už įgytą daiktą nesumokėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės skolą atsakovei UAB „Šilo Pavėžupis“.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atsakovės UAB „Taurų žuvys“ apeliaciniu skundu. Apeliantė didžiąją dalį apeliacinio skundo grindžia aplinkybėmis, kurios reikšmingos nustatant sandorio, sudaryto 2013-10-30 dėl žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo, aplinkybių. Šios aplinkybės nėra susijusios su apeliante ir jos teisių pažeidimu, todėl teismas nagrinėjamu atveju analizuoja tik tas aplinkybes, kurios susijusios su apeliantės UAB „Taurų žuvys“ galimu teisių pažeidimu. Viena iš esminių sąlygų, kurios pagrindu būtų galima panaikinti 2014-01-08 sutartį, sudarytą tarp UAB „Šilo Pavėžupis“ ir atsakovės UAB „Taurų žuvys“ dėl žemės sklypo dalies su pastatais, yra pastarosios nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas atsakovės UAB „Taurų žuvys“ dėl sandorio nesąžiningumo grindė giminystės ir asmeniniais vadovų santykiais su ieškove. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka, ir jų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai dėl valdymo organų pasikeitimo. Šis valdymo organų pasikeitimas įvyko jau po ginčijamų sandorių sudarymo, tuo tarpu tiek sudarant pirminį sandorį tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“, tiek ir vėlesnį, kuris buvo sudarytas tarp UAB „Šilo Pavėžupis“ ir UAB „Tauro žuvys“, valdymo organo nariais buvo asmenys, kurie susiję giminystės ir asmeniniais santykiais su ieškovės valdymo organais. Atsakovės argumentai ir teikiamas vadovo įsakymas, visuotinis akcininkų susirinkimas apie ankstesnį vadovo pasikeitimą nei sudarytas ginčijamas sandoris, neturi teisinės reikšmės, kadangi prioritetas teikiamas VĮ „Registrų centras“ duomenims, kurie pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį turi didesnę įrodomąją galią. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai pritaikė materialinius teisinius santykius reglamentuojančias normas. Dėl to keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju apeliantai už apeliacinius skundus sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 konstatavo, kad actio Pauliana reikalavimas yra turtinis ir nėra siejamas su tuo, kam grąžinamas iš atsakovo priteistinas išreikalaujamas turtas. CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Šiuo atveju atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ taikytinos restitucijos suma 170 000 Lt (33 885,54 Eur), o UAB „Tauro žuvys“ - 117 600 Lt (34 059,31 Eur). Esant šių aplinkybių visetui konstatuotina, kad atsakovė turėjo sumokėti 966 Eurus, o sumokėjo 41,70 Eur. Dėl to iš atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ priteistini valstybės naudai 924,30 Eur. Atsakovė UAB „Tauro žuvys“ turėjo sumokėti 970 Eur, o sumokėjo tik 41,70 Eur. Dėl to iš atsakovės priteistini 928,30 Eur valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Šilo Pavėžupis“ 924,30 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.
Priteisti iš atsakovės UAB „Tauro žuvys“ 928,30 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.