Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai T. N. ir D. R. kreipėsi į teismą prašydami:

Šalies argumentai

Pareiškėjai paaiškino, kad Kauno miesto valdyba 1994 m. gruodžio 6 d. potvarkiu jų motinai V. N. atkūrė nuosavybės teises į butą Nr. 4, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. 1996 m. lapkričio 19 d. sprendimu atsakovas atkūrė nuosavybės teises V. N. į likusią 1/2 dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, nusprendžiant pastato negrąžinti natūra, o išmokėti 26398 Lt dalinę kompensaciją. Likusią piniginės kompensacijos dalį nutarta išmokėti vėliau, kai bus apskaičiuota negrąžintinų butų vertė rinkos vertė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. A-1811 1 punktu pakeitė Kauno miesto valdybos 1996 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir nusprendė išmokėti V. N. įpėdiniams likusią kompensacijos, apskaičiuotos 1996 metų rinkos kainomis, dalį – 31 601,83 Lt (už natūra negrąžinamus butus Nr. 1, 2, 3, esančius gyvenamajame name 1A2 m (duomenys neskelbtini), Kaune. Ginčijamas įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi turto vertė turėjo būti nustatyta remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo normomis. Ginčijamo įsakymo dalis, numatanti 2008 metais kompensavimą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą 1996 metų kainomis, neatitinka teisingo kompensavimo principo, įtvirtinto Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. UAB ,,Robinta“ nepriklausomas turto vertintojas 2008 m. spalio 17 d. nustatė ginčo butų rinkos vertę – 297100 Lt. Pareiškėjams dalis kompensacijos – 26 398 Lt jau išmokėta, todėl likusi neišmokėta kompensacijos dalis – 270702 Lt. VĮ Registrų centro Kauno filialo 2008 m. kovo 21 d. turto vertintojų pažymos išvada nėra savarankiška išvada, nes priimta vykdant atsakovo pavedimą. Šia išvada ginčo statinių rinkos kaina nustatyta 1996 metų rinkos kainomis, todėl ji taip pat neatitinka teisingo kompensavimo principo ir taip pat yra neteisėta bei naikintina.

Pareiškėjai T. N. ir D. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą – sprendimo dalį, kuria nepatenkintas reikalavimas dėl kompensacijos dydžio panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją priimti įsakymą dėl išmokėjimo likusios kompensacijos už negražintus 1,2 ir 3 butus, esančius (duomenys neskelbtini), 270 702 Lt. Vyriausybės nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjų skundo patenkinimo ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų skundą šioje dalyje atmesti.

1. Teismas nepasisakė ir neargumentavo dėl atsakovo pateiktų motyvų, kodėl skundas negali būti tenkinamas.

2. Teismas neatsižvelgė į ginčo teisimus santykius reguliuojančius visus teisės aktus, Konstitucinio teismo nutarimus ir išaiškinimus, neatsižvelgta į tikslus ir tuometę valstybės padėtį ir jos galimybes, dėl kurių buvo priimti teisės aktai, kuriais buvo vykdoma ribota restitucija.

3. Sprendimu siūloma kompensavimo apskaičiavimo tvarka (nustačius rinkos kainos perskaičiavimą paskutinės kompensacijos dalies mokėjimo metu) neparemta ir nepaaiškinama jokiais teisės aktais patvirtinta metodika.

4. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tinkamai vadovavosi įstatymų leidėjo priimtais teisės aktais, todėl ginčijamu įsakymu nustatyta likusi kompensacijos dalis yra teisėta ir pagrįsta, o kompensacijos suma yra teisinga.

5. Nuosavybė į natūra negrąžintą turtą pareiškėjams buvo atkurta 1996 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 1163 (toliau – ir 1996 metų sprendimas), todėl nuo to momento, valstybė pareiškėjams yra skolinga tik piniginę kompensaciją, kuri mokama išsimokėtinai.

6. Kompensacijos dydis rinkos kainomis nustatomas nuosavybės atstatymo dienai, bet jokiu būdu neperskaičiuojamas įvertinus rinkos pokyčius kiekvieną kartą kai mokama dalis kompensacijos. Nei viename teisės akte nenumatyta kompensacijos perskaičiavimas dėl rinkos kainų pasikeitimo, o perskaičiavimas indeksacijos būdu. Taigi, kompensaciją išmokant dalimis, turto pervertinimo kiekvieną kartą naujai atlikti nereikalaujama.

7. Piniginės kompensacijos išsimokėjimo terminas yra nustatytas iki 2011 m. sausio 1 d. (1998 m. birželio 16 d. LR įstatymo Nr. VIII-792 Dėl kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1456 patvirtintos tvarkos 4 punkte.

8. Pirminis teisės aktais nustatytas piniginių kompensacijų sumokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo nuosavybės atstatymo, buvo 10 metų, vėliau jis pakeistas iki konkrečios datos (iki 2010 m. sausio 1 d. Šis terminas iki šiol nėra praleistas, todėl atsakovas nėra pažeidęs kompensavimo tvarkos. Tai, kad įstatymų leidėjas numatė gan ilgą terminą reiškė, kad nors išsimokant ir pakistų rinkos kainos, kompensacija neperskaičiuojama, o indeksuojama infliacijos indeksu, kuris ir atlieka kompensacinę funkciją dėl išsimokėjimo termino.

9. Kompensavimas dėl išsimokėjimo termino už natūra negrąžintą turtą yra paremtas indeksavimu, kai išmokama kompensacijos suma yra indeksuojama atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją (Kompensacijų įstatymo 8 str. 2d. ir 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1456 patvirtintos tvarkos 12 p.). Kompensacijos indeksavimas pagal infliaciją, atitinka valstybės pasirinktą ir teisės aktais nustatytą ribotos restitucijos taikymą ir teisingą atlyginimą. Išsimokėjimas reiškia sprendimo priėmimo metu buvusios turto vertės kompensavimą pinigais per nustatytą terminą, o ne turto vertės sumokėjimą pagal vertę, esančią prievolės įvykdymo metu. Pradinis kompensavimas buvo paremtas ne indeksavimu, bet 2 % metinių palūkanų mokėjimu (1995 m. kovo 8 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 336 patvirtintos tvarkos „Dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus (arba jų dalis) mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ 11 punktas). Pareiškėjams už ne iš karto išmokamą kompensaciją yra kompensuojama, atliekant įstatymo nustatytą indeksavimą pagal infliaciją, bet ne naujai nustatant natūra negrąžinamo turto rinkos kainą kompensacijos dalies išmokėjimo momentui.

10. Atstačius nuosavybės teises, pareiškėjams dalis kompensacijos buvo išmokėta iš karto, pagal tuo metu įvertintą natūra negrąžinto turto kainą. 1996 metų sprendimo priėmimo metu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo galima nustatyti ir tiksliai įvykdyti priimto sprendimo, nes pati valstybė, reikalaudama kad kompensacija būtų išmokama rinkos kaina ir pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, nebuvo priėmusi atitinkamų teisės aktų (1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. 1-1454 Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1996 m. balandžio 2 d. redakcija 8 straipsnis buvo patikslintas konkrečiu reikalavimu, kuris beveik pažodžiui atkartotas ir 1996 metų sprendime, tai „pinigai sumokami, o vertybiniai popieriai išduodami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atlyginant už nuosavybę rinkos kaina, bet ne vėliau kaip per 10 metų“). Dėl šios priežasties likusios kompensacijos dalies nebuvo galima išmokėti tol, kol nebuvo nustatyta rinkos kaina ir nebuvo patvirtinta Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisinė bazė, leidžianti vykdyti 1996 metų sprendimą atsirado po kelerių metų, 1998 m. gruodžio 21 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1456, kuriuo nustatyta būtent piniginių kompensacijų mokėjimo tvarka ir sąlygos.

11. 2008 metais nustačius natūra negrąžinto turto kainą 1996 metų kainomis, paaiškėjo, kad 1996 metais išmokėta dalinė kompensacijos dalis sudaro beveik 50 % visos natūra negrąžintos turto rinkos kainos. Tai reiškia, kad už beveik 50 % natūra negrąžinto turto su pareiškėjais yra atsiskaityta visiškai ir pilna apimtimi.

12. Pareiškėjai neginčija rinkos kainos dydžio, nustatyto 1996 metų kainomis. O tai reiškia, kad jie pripažįsta, kad už pusę rinkos kainos jiems jau yra kompensuota. Ginčo objektas yra likusi kompensacijos dalis, kuri šiandien yra paskaičiuota, nes yra nustatyta rinkos kaina, kuri nebuvo nustatyta 1996 metų sprendimo priėmimo metu. Ši kompensacijos dalis bus išmokėta mokėjimo metu taikant indeksavimą pagal infliaciją, ir tai bus tinkama (nes taip nustatyta šia sritį reguliuojančiuose teisės aktuose) kompensacija už valstybės ilgą laiką neišmokėtą kompensacijos dalį.

13. Turint omenyje, kad beveik 50 % viso Natūra negrąžinto turto rinkos kainos dalies yra išmokėta nuosavybės atstatymo metu, teismo sprendimas, reikalaujant įvertinti visą natūra negrąžinto turto vertę 2008 metų kainomis, yra visiškai nesuprantamas, nepagrįstas ir neparemtas ne tik jokia teisės norma, bet ir neatitinka nei įstatymų leidėjo valios, nei teisingumo, nei sąžiningumo principų. Toks reikalavimas neparemtas ir nepaaiškinamas jokia teisės aktais nustatyta kompensacijos apskaičiavimo metodika ar tvarka. Be to, reikalavimas perskaičiuoti kainą, iš principo, yra naujos kompensavimo tvarkos nustatymas, kai, tuo tarpu, tai yra išskirtinai įstatymų leidėjo kompetencijoje.

14. Vykdant tokį teismo sprendimą, pareiškėjai nepagrįstai praturtėtų, nes rinkos kainą (jei pasikeistų) už tą patį turtą gautų kelis kartus. Pirmą kartą pusę rinkos kainos gavo 1996 metais, antrą kartą rinkos kainą nori gauti išmokant paskutinę kompensacijos dalį. Be to, atsakovas vis dar privalėtų išmokamą kainą dar ir indeksuoti, o tai būtų dar vienas, papildomas, pareiškėjų nepagrįsto ir neteisėto praturtėjimo šaltinis.

15. Rinkos kainos nustatymas ir kompensacijos išmokėjimas 2008 metų kainomis pareikalautų didelių neplanuotų biudžeto lėšų, kurių ir taip iki šiol nebuvo pakankamai, toks precedentas sukeltų didelį nepasitenkinimą ir įtampą visuomenėje ir ne tik tarp asmenų, kuriems kompensacijos už natūra negrąžinama turtą jau buvo dalinai išmokėtos.

16. LR Finansų ministerija 2007 m. liepos 31 d. raštu Nr. (2.39-07)-5K-0720483-6K-0710004, išnagrinėjus J. C. skundą analogišku klausimu pateikė LR Valstybės poziciją ir išaiškinimą dėl teisingo atlyginimo ir kompensavimo piliečiams už atstatytą nuosavybę. LR Finansų ministerijos išaiškinimu, valstybė negali būti laikoma neįvykdžiusi kompensavimo visa apimtimi tik tuo atveju, jei savivaldybė, priimdama sprendimą dėl nuosavybės atstatymo, kompensaciją apskaičiavo pagal Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimą Nr. 336, bet vėliau šios kompensacijos neperskaičiavo.

17. Pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti. LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pareiškėjams nuosavybės į natūra negrąžinimą turtą atstatymo metu buvo aišku, kad kompensacija galutinai bus išmokėta per 10 metų, skaičiuojant 2 % metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos (Atstatymo įstatymo 8 str.; 1995 m. kovo 8 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 336 „Dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus (arba jų dalis) mokėjimo tvarkos patvirtinimo“), todėl pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų ir pagrįstų lūkesčių, kad kompensacija tikrai bus grąžinta anksčiau, nei nustatyta įstatyme.

18. Lietuvoje yra vykdoma ribota restitucija, o tai reiškia, kad ne visiems asmenims ir ne visa žala yra atlyginama, o tik ta, kuri atitinka teisės aktuose nustatytus kriterijus ir sąlygas. Kompensacijų išmokėjimą pinigais reglamentuoja 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1456 Dėl atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos aprašo patvirtinimo. Tai, kad vykdoma ribota restitucija, patvirtina LR Konstitucinio Teismo nutarimai dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1994 m. gegužės 27 d., byla Nr. 12/93; 1994 m. birželio 15 d., byla Nr. 11/1993-9/1994; 1994-07-15, byla Nr. 1/94; 1994-10-19, byla Nr. 10/94; 1995-06-01, byla Nr. 4/95) nuostatų atitikimo Konstitucijai.

19. Taigi, atsakovas nepažeidė pareiškėjų natūra negrąžinto turto įvertinimo, nes nustatė jo rinkos kainą nuosavybės atstatymo dienai. Nustatyta rinkos kaina yra teisinga, ir teisėta, nes paskaičiuota vadovaujantis įstatymo leidėjo nustatyta konkrečia tvarka. Tai, kad per kompensacijos išsimokėjimo laikotarpį, kuris tikrai yra ilgas, gerokai pasikeitė rinkos kaina, pareiškėjų interesai ir teisėti lūkesčiai tikrai nėra pažeisti, nes išmokant kompensaciją ji yra indeksuojama pagal infliaciją (nuo nuosavybės atstatymo dienos iki kompensacijos išmokėjimo). Pareiškėjai sutiko gauti dalinę kompensaciją už natūra negrąžinamą turtą, žinojo apie terminą per kurį gaus kompensaciją, todėl prisiėmė ir galimas tokio apsisprendimo pasekmes ir riziką. Nesąžiningai ir nepagrįstai vadovaudamiesi rinkos kainų pokyčiais ir ignoruodami savo priimtus sprendimus gauti kompensaciją išsimokėtinai, pareiškėjai visiškai ignoruoja valstybės nustatytą ribotos restitucijos tvarką.

20. Atsakovas nepažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisingo atlyginimo principo, nes Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Šioje dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė. Tuo tarpu byloje teisinis klausimas yra dėl nuosavybės teisių atstatymo į okupacinės valdžios 1940 m. ir vėliau nusavintą turtą. Atsakovas nevykdė ir nevykdo nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, todėl šis tariamas konstitucinis teisingo atlyginimo principas negali būti pažeistas. Kadangi pats LR Konstitucinis teismas konstatavo įstatymo leidėjo neabejotiną ir neginčytiną diskreciją nustatyti konkrečias nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką net vieniems blogesnes nei kitiems, jokie teisingumo ir teisėtų lūkesčių principai negali būti pažeisti, nebent tik tiek, kiek būtų neįvykdyti konkretūs teisės aktuose nustatyti įsipareigojimai.

21. Teismo sprendime nurodomi LR Konstitucinio Teismo nutarimai (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.) patvirtina ne sprendime išdėstytus motyvus, bet atsakovo poziciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šie nutarimai paaiškina aplinkybes, dėl kurių valstybė nustatė būtent tokias kompensacijų išsimokėjimo sąlygas už natūra negrąžinamą turtą bei nurodo, kodėl galimas nevienodas kompensavimo sąlygų nustatymas, kuris yra išskirtinė įstatymų leidėjo prerogatyva.

22. Nepagrįstas teismo motyvas, kad ginčo situacijai pagal analogiją gali būti taikomi teisės aktai, reglamentuojantys panašias teisines situacijas. LR Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintoje tvarkoje nurodyta, kad savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose gyvenantiems nuomininkams valstybės garantijos dydis paskaičiuojamas ne anksčiau kaip prieš 3 mėnesius iki garantinio dokumento išdavimo dienos (valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės aprašo 3 p.). Ginčijamame sprendime teismas vadovavosi šia nuostata, kaip analogija ginčo teisinei situacijai spręsti ir jei pagrįsti.

23. Tik įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką bei turi teisę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas, t. y. kiekvienai subjektų grupei įstatymų leidėjas nustato skirtingas sąlygas, ir tai yra išskirtinė jo teisė (1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir kiti LR Konstitucinio teismo nutarimai).

24. Teisės analogija taikoma tada, kai ginčo dalyko nereglamentuoja jokie kiti teisės aktai. Šioje byloje yra sprendžiamas piniginės kompensacijos išmokėjimas už išlikusį natūra negrąžintą turtą ir šio turto įvertinimą. Šio klausimo sprendimui ir detalizavimui 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1456, kuriuo patvirtinto Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarką.

25. Teismo nurodomi Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis, LR Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr.793 šių santykių nereglamentuoja, nes taikomi tik tiems santykiams, kuriais valstybė suteikia garantijas sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, nustato kitus su šių įsipareigojimų vykdymu susijusias teises ir pareigas.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A248-660/2008, 2008 m. kovo 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-180/2008, 2005 m. gegužės 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-597/2005) nagrinėjamo ginčo vertinimui nėra reikšminga, nes nagrinėja skirtingus teisinius klausimus, nors nurodytose bylose nagrinėti klausimai ir susiję su turto verte.

27. Teismas, aiškindamas 1998 m. gruodžio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1456, kuriuo buvo patvirtinta atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos, nuostatas, klaidingai nurodė, kad šios tvarkos 2.3 punkte yra nustatyta, kad piliečiams, kuriems dar neišmokėtas visas atlyginimas pinigais už Valstybes išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, šio turto vertė perskaičiuojama. Tokios nuostatos, nei šioje tvarkoje, nei kituose teisės aktuose nėra. Sprendime taip pat neteisingai nurodoma šios tvarkos 2.4 punktas, cituojant 2.3 punktą.

28. Teismas įpareigojo atsakovą priimti įsakymą dėl kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui už natūra negražintus gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. Šio teismo sprendimo vykdymas yra neįmanomas, nes atsakovas pareiškėjo atžvilgiu jau yra priėmęs sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo – tai yra 1996 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr. l 163.

29. Pareiškėjas teismui skundė tik dalį 2008 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. A-1811, t. y. pirmą punktą, kuriuo buvo pakeista 1996 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 1163 antro punkto antra pastraipa. Šis ginčijamas įsakymas formaliai nelaikytinas savarankišku sprendimu dėl kompensacijos pareiškėjams išmokėjimo Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio nuostatų prasme. Pagal 18 straipsnio 5 dalį sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta ir valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė. Taigi, kompensuojant savininkui už natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė yra būtinoji sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo sąlyga, suponuojanti tokio sprendimo teisėtumą. Priimant 1996 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1163 tokia turto vertė nebuvo žinoma, todėl sprendimu buvo įsipareigota išmokėti likusią kompensacijos dalį kai bus aiški sprendimo priėmimo metu buvusi rinkos vertė. Nustačius rinkos vertę ir atsiradus valstybės skirtų pinigų, 2008 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. A-1811 buvo pakeista Kauno miesto valdybos 1996 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1163 2 punkto 2 pastraipa nustatant konkrečią apskaičiuotą likusios kompensacijos sumą.

30. 2008 m. gegužės 19 d. įsakymo 1 punktas iš esmės yra 1996 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalis, todėl 1996 m. sprendime ir nebūtų galima nurodyti 2008 m. rinkos kainomis paskaičiuotą vertę arba priimti atskirą (savarankišką) sprendimą dėl likusios kompensacijos išmokėjimo, nes tai neatitinka nei 18 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nei teisingumo ir protingumo kriterijų.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.