- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- I-444-8-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos administracinio teismo
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 „Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktas (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal asmens skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Skundu teismo buvo prašoma panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 660 bei įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą pakeisti 2007 m. rugsėjo 5 d. išduotą darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0218078, skiltyje „darbingumo lygis“ nurodant „dvidešimt penki proc. (25 %)“, o skiltyje „darbingumas“ – „nedarbinga“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 5 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministras) 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 „Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktas neprieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. 2004 m. gegužės 11 d. įstatymu Nr. IX-2228 priėmus naują Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo redakciją pasikeitė neįgalumo įvertinimo tvarka – vietoje anksčiau taikytų I, II ir III invalidumo grupių pereita prie darbingumo lygio įvertinimo procentais (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis). Įstatymo šeštajame skirsnyje buvo numatytos nuostatos, kaip bus pereinama prie naujai nustatytos tvarkos: asmenims, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d.; per šį terminą visiems asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis (32 straipsnio 2 dalis); šie asmenys iki to laiko, kol jiems bus nustatytas darbingumo lygis, prilyginami neįgaliesiems, remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais ir jiems mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis, negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios (32 straipsnio 3-4 dalys). Pagal Įstatymo 32 straipsnio 5 dalį darbingumo lygis nustatomas remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, išskyrus atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo.
2. Darbingumo lygio nustatymui pereinamuoju laikotarpiu Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 buvo patvirtintos Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės (toliau – ir Taisyklės), pakeistos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. A1-89. Taisyklės taikomos nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta I, II ir III invalidumo grupė neterminuotai arba terminuotai. Minėtu Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. A1-89 buvo pakeistas Taisyklių 3 punktas, kurį pritaikius buvo priimtas individualioje byloje skundžiamas administracinis aktas. Šis punktas supaprastina Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymą, numatydamas alternatyvų darbingumo lygio nustatymo būdą – asmenų turima invalidumo grupė, iki jie sukaks senatvės pensijos amžių, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais: I invalidumo grupė prilyginama 15 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu); II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu); III invalidumo grupė prilyginama 50 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu). Taigi tai, kad iki tol II invalidumo grupę turėjęs ir nedarbingu pripažintas asmuo gali būti pripažįstamas iš dalies darbingu, leidžia manyti, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 3 punkte numatytų invalidumo grupių prilyginimo nedarbingumo lygiams taikymas nesilaikiusiems įpareigojimo nusistatyti darbingumo lygį asmenims, nesukakusiems senatvės pensijos, gali būti suprantamas kaip asmens padėties pabloginimas ir dėl to prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, kadangi Įstatymo 29 straipsnis numato, kad Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties. Šiame Įstatyme nėra nustatyta, kad jo 29 straipsnis yra taikomas tik pereinamuoju laikotarpiu, o pereinamasis laikotarpis yra nustatytas tik nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims pagal Įstatymo 32 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai individualioje byloje nesikreipus į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl nedarbingumo lygio nustatymo kilo neigiamos pasekmės – ji neteko nedarbingo asmens socialinio statuso, taigi bet kurios teisės aktais suteiktos ar ateityje suteikiamos lengvatos, skirtos nedarbingiems asmenims, jai negali būti taikomos arba negali būti taikomos be specialių nuorodų į Įstatymo 29 straipsnį, tai yra be ginčo.
3. Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. A1-98 yra skirtas darbingumo lygio nustatymui pereinamuoju laikotarpiu, tačiau realiai yra taikomas ir praėjus pereinamajam laikotarpiui asmenų, kurie nesikreipė į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio įvertinimo, atžvilgiu.
II.
Rengiant norminę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimas į prašymą, kuriuo prašoma pripažinti, kad Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 „Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ 3.2 punktas neprieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka iki 2007 m. birželio 30 d. visiems nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis. Vykdydamas šį įstatymų leidėjo nustatytą pavedimą ir neviršydamas suteiktų įgaliojimų, Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtino Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisykles. Šių Taisyklių 3 punkte (2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) numatyta, kad asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Taisyklėse taip pat nurodyta, kad tokių asmenų turimos invalidumo grupės prilyginamos darbingumo lygiui iki jie sukaks senatvės pensijos amžių: I invalidumo grupė prilyginama 20 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu); II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu); III invalidumo grupė prilyginama 50 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu). Tokiu prilyginimu buvo siekiama išsaugoti visas neįgalių asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo invalidumas buvo nustatytas neterminuotai, turėtas teises ir garantijas. Be to, Taisyklių 5 punkte buvo numatyta, kad kai asmenys nesutinka su invalidumo grupės prilyginimu darbingumo lygiui, jie teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. Taigi Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata, kad iki 2007 m. birželio 30 d. visiems nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis, galėjo būti įgyvendinamas dviem būdais – arba asmuo sutinka su nustatytu invalidumo grupės prilyginimu darbingumo lygiui, arba asmuo kreipiasi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. Tai, kad pareiškėja individualioje byloje nesikreipė į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo, reiškia, kad ji išreiškė sutikimą su nustatytu invalidumo grupės prilyginimu darbingumo lygiui, o teismo pateiktas argumentas, jog jai nesikreipus į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl nedarbingumo lygio nustatymo, jai kilo neigiamos pasekmės, yra nepagrįstas.
2. Pareiškėjos individualioje byloje įgytas socialinis statusas ir su juo susijusios teisės, įgytos iki Įstatymo įsigaliojimo, išliko. Įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus nustatytas darbingumo lygis, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos. Įstatymo 29 straipsnyje taip pat kalbama apie tų teisių ir garantijų išsaugojimą, kurias asmenys įgijo iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Taigi asmenys, kuriems invalidumo grupė buvo prilyginta darbingumo lygiui, naudojasi visomis teisėmis, lengvatomis ir garantijomis, kurios priklausė I, II ar III invalidumo grupę turėjusiems asmenims.
3. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 buvo supaprastintas dėl to, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymui, nustatant asmens darbingumo lygį, svarbu buvo ne pats sveikatos sutrikimas, kiek dėl to sutrikimo pakitusios asmens funkcijos, lemiančios jo gebėjimą dirbti, įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti darbus, kuriems reikalinga mažesnė profesinė kompetencija. Todėl jeigu asmenims būtų naujai nustatytas darbingumo lygis pagal šio Įstatymo pagrindu priimtus poįstatyminius teisės aktus (Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. A1-78/V-179 „Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“), dalis iš jų būtų praradę bet kokias socialines garantijas, įgytas iki Įstatymo įsigaliojimo.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartyje, be kita ko, nurodė, kad neigiamos pasekmės pareiškėjai individualioje byloje kilo realiai, tačiau toks teiginys atmestinas kaip neatitinkantis tikrovės (b.l. 17-20).
Taip pat atsakovas papildomai paaiškino, kad iki Įstatymo įsigaliojimo invalidumo nustatymą reglamentavusio Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustatė, kad asmenų iki 18 metų, kurie buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenų nuo 18 metų invalidumas pagal pasireiškimo mastą buvo skirstomas į tris grupes: I, II ir III grupių invalidumą, o bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais. Invalidumo grupės (o ne asmens statuso – darbingo ar ribotai darbingo ar nedarbingo) nustatymas suteikė teisę į valstybinio socialinio draudimo ir kitas pensijas, pašalpas, lengvatas bei socialines paslaugas. Vadovaujantis iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49, 3 punktu, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos atskirai nustatydavo invalidumą ir darbingumo netekimo laipsnį. Remiantis šios tvarkos 26 punktu tik dėl I grupės invalidų buvo individualiai sprendžiamas klausimas dėl jų darbingumo, t. y. sprendžiama, ar yra galimybė įdarbinti I grupės invalidą specialiomis darbo sąlygomis pritaikant darbo vietą, aprūpinant kompensacine technika, skiriant pagalbininką ir kt., arba taikant įvairias užimtumo ir darbo terapijos priemones, o jeigu tokios galimybės nėra – tik tokiu atveju I grupės invalidas buvo pripažįstamas nedarbingu. Pagal šią tvarką dėl II ir III grupės invalidų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl darbingumo. Taigi pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, invalidumas ir asmens darbingumo netekimo laipsnis kartu buvo nustatinėjamas tik I grupės invalidams, be to, minėtoje tvarkoje apskritai nebuvo nuostatų, kuriose būtų buvęs įtvirtintas reikalavimas nustatant invalidumo grupę, kai invalidumo priežastis yra bendrosios ligos (ne profesinė liga), nustatyti darbingumo netekimo laipsnį; nebuvo nustatyta, kad darbingumo netekimo laipsnis (dydis) turi būti derinamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo nustatytas minimalus darbingumo netekimo laipsnis, kuriam esant asmuo įgydavo teisę gauti invalidumo grupę (išskyrus išimtį dėl profesinės kvalifikacijos sumažėjimo (ne mažiau kaip 1/3 sumažėja darbingumas). Be to, atsakovas pažymėjo, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, tik dėl invalidumo buvo išduodamas invalidumo pažymėjimas, kuris suteikė galimybę jos savininkui naudotis įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose įtvirtintomis teisėmis. Sąvoka „darbingumo netekimo laipsnis“, kuri buvo vartojama iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiuose teisės aktuose, nėra tapati šiuo metu vartojamai sąvokai „darbingumo lygis“. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, darbingumo lygis – asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Tuo tarpu sąvoka „darbingumo netekimo laipsnis“ iki tol buvo vartojama tik siejant ją su profesinio darbingumo laipsnio nustatymu ir suprantama kaip profesinio darbingumo netekimas, tačiau nebuvo siejama su asmens darbingumo lygiu, t. y. su jo pajėgumu įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Kita vertus, tiriant Taisyklių 3.2 punkto atitiktį Įstatymo 29 straipsniui, nuostatas sistemiškai ir logiškai reikėtų aiškinti su minėto įstatymo 32 straipsniu, kuris reguliuoja nesukakusių senatvės pensijos amžiaus asmenų teisių išsaugojimą, t. y. išsaugojimą teisių tų asmenų, kuriems buvo nustatyta invalidumo grupė (bet ne įrašas invalidumo pažymėjime, kad asmuo darbingas, ribotai darbingas ar nedarbingas). Įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo neterminuotai buvo nustatytas invalidumas, darbingumo lygis nustatomas remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais, bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, išskyrus atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. Taigi visumos minėtų teisės normų turinys leidžia daryti išvadą, kad asmenų turėtos teisės nebuvo apribotos ar panaikintos.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3 punktas (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) nustato:
Aprašomoji dalis
3. Asmenims, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Šių asmenų turima invalidumo grupė, iki jie sukaks senatvės pensijos amžių, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais Invalidumo pažymėjimais:
3.1. I invalidumo grupė prilyginama 15 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu) (pagal šiuo metu galiojančios Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. A1-174 Taisyklių redakcijos 3.1 punktą I invalidumo grupė prilyginama 20 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu);
3.2. II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu);
3.3. III invalidumo grupė prilyginama 50 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu).
Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės buvo patvirtintos įgyvendinant Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 32 straipsnį, skirtą nuostatoms dėl nesukakusių senatvės pensijos amžiaus asmenų teisių išsaugojimo. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka iki 2007 m. birželio 30 d. visiems nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis, o 5 dalis numato, jog nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo neterminuotai buvo nustatytas invalidumas, darbingumo lygis nustatomas remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, išskyrus atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. Taigi Įstatymo 32 straipsnio 5 dalis asmenų, nesukakusių senatvės pensijos amžiaus, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo invalidumas buvo nustatytas neterminuotai, atžvilgiu numatė tam tikrą išimtį iš bendros taisyklės (numatytos Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje) – jų darbingumo lygis turi būti nustatomas remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo išduotais invalidumo pažymėjimais, išskyrus atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą –
tokiu atveju darbingumo lygis nustatomas bendrąja darbingumo lygio nustatymo tvarka. Taisyklių 3 punktas, inter alia 3.2 punktas, kurio teisėtumu abejoja pareiškėjas, ir skirtas šios nuostatos realizavimui – nustatant, kaip atitinkama iki 2004 m. gegužės 11 d. redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. liepos 1 d.) asmeniui neterminuotai nustatyta invalidumo grupė prilyginama darbingumo lygiui.
Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonės dėl Taisyklių 3.2 punkto nuostatos teisėtumo kilo nagrinėjant individualią administracinę bylą, iš kurios aplinkybių matyti, jog asmeniui, kuriam iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. liepos 1 d.) buvo neterminuotai nustatyta II invalidumo grupė ir jis buvo pripažintas nedarbingas, minėto Taisyklių 3.2 punkto pagrindu buvo nustatytas darbingumo lygis – 35 procentai, t. y. asmuo buvo pripažintas iš dalies darbingu Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo ir šių Taisyklių taikymo prasme. Tai, kaip teigia pareiškėjas, gali būti suprantama kaip asmens padėties pabloginimas, nes asmeniui kilo neigiamos pasekmės – jis neteko nedarbingo asmens socialinio statuso ir bet kokios teisės aktais suteiktos ar ateityje suteikiamos lengvatos, skirtos nedarbingiems asmenims, jam negalėtų būti taikomos, todėl minėta nuostata, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui.
IV.
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija) 29 straipsnis nustato, jog šis Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties.
Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog vertinant Taisyklių 3.2 punkto atitiktį Įstatymo 29 straipsniui bei atsižvelgiant į tai, jog ginčijama nuostata skirta nustatyti, kaip iki 2004 m. gegužės 11 d. redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d. asmenims neterminuotai nustatyta II invalidumo grupė prilyginama darbingumo lygiui, akivaizdu, jog pirmiausia būtina išsiaiškinti, koks invalidumo nustatymo modelis egzistavo iki 2005 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo nauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo redakcija, iš esmės pertvarkiusi iki tol egzistavusią invalidų socialinės integracijos sistemą, inter alia kaip buvo reglamentuojamas nedarbingumo nustatymas, bei koks darbingumo lygio nustatymo modelis buvo įtvirtintas 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme.
V.
1991 m. lapkričio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija, taip pat kiti pakeitimai bei papildymai iki 2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228) (toliau – Invalidų socialinės integracijos įstatymas) 1 straipsnis nustatė, jog įstatymas skirtas reguliuoti invalidumo nustatymą, invalidumo medicininę, profesinę ir socialinę reabilitaciją, aplinkos pritaikymą invalidams, invalidų ugdymą, mokymą, invalidų integracijos į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą teisines, ekonomines ir organizacines garantijas (1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustatė, jog invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir pareigų, o 2 dalis numatė, jog asmenų nuo 18 metų invalidumas pagal pasireiškimo mastą skirstomas į tris grupes: I, II ir III grupės invalidumą; bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais (%). Taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis įtvirtino invalido sąvoką – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų, o 5 dalis numatė, jog invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija su vėlesniais pakeitimais bei papildymais iki 2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, jog asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 metų invalidumą nustato valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijos, kurios pagal šio straipsnio 3 dalį priima sprendimus dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės (lygio), termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo masto, invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių, invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų, nuolatinės slaugos būtinumo, specialių kompensacinių priemonių invalidams ir visiškos negalios pripažinimo. Taigi Invalidų socialinės integracijos įstatyme buvo nurodyta, jog invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl, be kita ko, darbingumo netekimo masto. Tačiau pastebėtina, jog daugiau jokių nuostatų, reglamentuojančių darbingumo (nedarbingumo) nustatymą – kokiais atvejais jis nustatomas, kokiais kriterijais vadovaujantis ir pan., kaip kad ir pati darbingumo (nedarbingumo) samprata, Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija su vėlesniais pakeitimais bei papildymais iki 2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228) nebuvo įtvirtinta.
Invalidumo nustatymą iki 2005 m. liepos 1 d. detalizavo Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka, kurioje buvo įtvirtinta ir darbingumo samprata: darbingumas – žmogaus gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių (15 punktas). Šios Tvarkos 10 punktas taip pat nustatė, jog valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija asmens darbingumą sprendžia individualiai, atsižvelgdama į ligos eigą, darbingumo prognozę, įdarbinimo galimybes ir kitus socialinius veiksnius. Tačiau jokių kitų konkrečių ir aiškių kriterijų, pagal kuriuos buvo sprendžiama dėl bendrojo (ne profesinio) darbingumo masto netekimo, taip pat kaip ir tai, kiek netekus darbingumo procentais asmuo galėjo būti pripažįstamas nedarbingu, šioje tvarkoje nebuvo įtvirtinta. Tvarkos 28 punkte buvo pateiktas sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma I invalidumo grupė, 31 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma II invalidumo grupė, o 33 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė. Tuo tarpu jokių nuostatų, kurios būtų įtvirtinusios reikalavimą nustatant invalidumo grupę nustatyti ir bendrojo darbingumo netekimo laipsnį, kai invalidumo priežastis yra bendrosios ligos, o ne profesinė liga, taip pat kaip bendrojo darbingumo netekimo laipsnis derinamas su atitinkama invalidumo grupe ir pan. šioje tvarkoje nebuvo įtvirtinta.
Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, invalidumo nustatymo modelis buvo pakeistas iš esmės, vietoj invalidumo nustatymo įtvirtinus darbingumo lygio nustatymo modelį. Pagal įsigaliojusio naujos redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį darbingumo lygis – tai asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Darbingumo lygio nustatymo principai įtvirtinti Įstatymo 20 straipsnyje: darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės (4 dalis); kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis medicininiais kriterijais (5 dalis); darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y. jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu (7 dalis); darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija (8 dalis). Taigi pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nedarbingas asmuo – tai asmuo, kuriam nustatytas 0-25 procentų darbingumas.
Detaliai darbingumo lygio nustatymą – nustatymo kriterijus bei tvarką – reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/v-179 patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas.
Taigi įvertinus pasikeitusio neįgaliųjų (invalidų) socialinės integracijos modelio reguliavimą įstatyme, akivaizdu, jog darbingumo samprata iki 2004 m. gegužės 11 d. redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., įtvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkoje, ir darbingumo samprata, pateikta Įstatyme, skiriasi, todėl vienareikšmiškai teigtina, jog terminas „darbingumo mastas“, vartotas Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija su vėlesniais pakeitimais bei papildymais iki 2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228), ir terminas „darbingumo lygis“, vartojamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija) nėra tapatūs, atitinkamai negalima teigti, jog nedarbingo asmens samprata, įtvirtinta iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiuose teisės aktuose, atitinka 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija) įtvirtintą nedarbingo asmens sampratą. Dėl to vien tik aplinkybė, jog asmuo iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas nedarbingu, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog asmuo ir po minėtos reformos įvykdymo, t. y. nuo invalidumo grupių nustatymo perėjus prie darbingumo lygio nustatymo, turi (gali) būti pripažintas nedarbingu, kadangi, kaip minėta, iš esmės buvo pakeista nedarbingumo samprata bei turinys. Atitinkamai vien tik aplinkybė, jog iki 2005 m. liepos 1 d. nedarbingu pripažintas asmuo dėl pasikeitusio neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos teisinio reglamentavimo, taip pat ir dėl ginčijamos Taisyklių 3.2 punkto nuostatos taikymo, šiuo metu yra pripažįstamas iš dalies darbingu Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Taisyklių bei kitų teisės aktų, susijusių su Įstatymu ir jo įgyvendinimu, taikymo prasme, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, jog buvo iš esmės pakeista (pabloginta) šio asmens, kaip neįgalaus asmens, teisinė padėtis (teisinis statusas). Tuo tarpu nagrinėjamo klausimo aspektu, atsižvelgus į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsnio turinį, esmine aplinkybe laikytina tai, ar dėl tokio Taisyklių 3.2 punkte įtvirtinto reglamentavimo, pagal kurį darbingumo lygis buvo nustatomas pagal invalidumo pažymėjimus – juose nustatytą invalidumo grupę, t. y. konkrečiu nagrinėjamu atveju II invalidumo grupę prilyginus 35 procentams darbingumo (asmuo laikomas iš dalies darbingu) ir neatsižvelgiant į tai, jog asmuo iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas nedarbingu, pablogėja tokio asmens materialinė ir socialinė padėtis.
Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija su vėlesniais pakeitimais, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.), kaip minėta, nebuvo įtvirtinta darbingumo (nedarbingumo) samprata, taip pat nebuvo aiškiai apibrėžta nedarbingumo pripažinimo teisinė reikšmė teisių, materialinių ir socialinių garantijų bei lengvatų suteikimo aspektu. Tuo tarpu sistemiškai vertinant iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Invalidų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, inter alia ir šio įstatymo 6 straipsnį, nustačiusį, jog invalido pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis invalidumą ir suteikiantis galimybę jo savininkui naudotis šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose įtvirtintomis teisėmis, socialinėmis garantijomis ir lengvatomis, taip pat atsižvelgiant ir į kituose įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose (pvz., iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas ir kt. teisės aktai) įtvirtintą reguliavimą, akivaizdu, jog konkrečias teises, materialines ir socialines garantijas bei jų apimtį invalidams apsprendė jiems nustatyta konkreti invalidumo grupė, o ne nedarbingumo pripažinimas.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, pagrįsdamas savo abejonę dėl ginčijamos Taisyklių nuostatos atitikties Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui, t. y. jog ginčijama nuostata pabloginama asmenų, kuriems iki Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinė bei socialinė padėtis, nurodė, jog konkrečiu atveju asmeniui dėl tokio reguliavimo kilo neigiamos pasekmės – kadangi asmuo buvo pripažintas iš dalies darbingu, jam buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą kaip nedarbingam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti šio pareiškėjo prašymo argumento pagrįstumą.
Šiuo metu galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) numato, jog teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą turi asmenys, kurie yra pripažinti nedarbingais. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nurodyta teisė gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas buvo įtvirtinta tik priėmus 2005 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema buvo iš esmės reformuota. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2005 m. gegužės 1 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (2005 m. sausio 20 d. įstatymas Nr. X-79), kurio 4 straipsnis nustatė, jog naujos redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punktas bei 13 straipsnio 6 dalis įsigalioja nuo 2005 m. liepos 1 d.; iki šios datos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus asmens turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal naujos redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą turi asmenys su visiška negalia ir asmenys, kuriems nustatytas I grupės invalidumas, taip pat šių asmenų globėjai, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti ir ginti; šių asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų konsultacinės komisijos arba Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas atitinkamas pažymėjimas.
Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog iki 2005 m. liepos 1 d. įstatymuose nebuvo įtvirtinta nedarbingais pagal iki 2005 m. liepos 1 d. buvusią tvarką pripažintų asmenų teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į turtą ir pajamas – tokia teisė buvo įtvirtinta I grupės invalidams (laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d.). Tuo tarpu naujos redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkto nuostata, jog teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi ir asmenys, pripažinti nedarbingais, įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d., taip pat ir šio įstatymo 13 straipsnis 6 dalis, numačiusi, jog nedarbingais pripažintų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatytą asmeniui neįgalumo arba darbingumo lygį, įsigaliojo, kaip minėta, nuo 2005 m. liepos 1 d., kas leidžia vienareikšmiškai teigti, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas garantuojama nedarbingiems asmenims, tokiais pripažintiems pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad iki 2005 m. liepos 1 d. nedarbingais pripažintų asmenų, dėl šioje norminėje byloje ginčijamos Taisyklių 3.2 punkto nuostatos taikymo nuo 2005 m. liepos 1 d. pripažintų iš dalies darbingais, padėtis pablogėjo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo srityje.
Kitokių teisinių argumentų, pagrindžiančių savo abejones dėl ginčijamos Taisyklių 3.2 punkto nuostatos atitikties Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui, pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu atsižvelgdama į tai, jog, kaip minėta, iki 2005 m. liepos 1 d. neįgaliųjų (invalidų) teisę gauti materialines bei socialines garantijas lėmė jiems nustatyta invalidumo grupė, o ne jiems pripažintas nedarbingumas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Darbingumo nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punkte pasirinkus tokį reguliavimą, pagal kurį remiantis iki 2005 m. liepos 1 d. išduotais invalidumo pažymėjimais asmenų turėta II invalidumo grupė buvo prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu), asmenų, kuriems pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusią tvarką neterminuotai buvo nustatyta II invalidumo grupė ir jie buvo pripažinti nedarbingais, materialinė bei socialinė padėtis nebuvo pabloginta. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad dėl iš esmės pasikeitusio teisinio reguliavimo nedarbingumo sąvoka gali turėti nevienodą reikšmę skirtingų teisės aktų (atitinkamai ir materialinių bei socialinių garantijų) taikymo požiūriu. Todėl vien tik nedarbingumo sąvokos atitinkamuose teisės aktuose, kurie galioja šiuo metu, paminėjimas pats savaime nereiškia neįgaliojo teisinio statuso pabloginimo (materialinių bei socialinių garantijų sumažinimo), kadangi teisės nuostatų turinys atskleidžiamas jas aiškinant ne tik lingvistiniu, bet ir sisteminiu, istoriniu, teleologiniu, bendrųjų teisės principų bei kitais metodais. Taigi konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktas (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) neprieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 „Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktas (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui.
Sprendimas neskundžiamas.