Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IĮ „Aujama – credit“ atstovo advokato Viliaus Masiulio atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IĮ „Aujama – credit“ ieškinį atsakovui R. C. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 868,86 Eur skolą, 1 878,41 Eur palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanos) už laikotarpį nuo 2016-07-10 (taip nurodyta ieškinyje) iki 2016-05-13, 9,4% mėnesines palūkanas už naudojimąsi 868,86 Eur negražintos paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2016-05-13, kai buvo pateiktas ieškinys teisme, iki visiško prievolės pagal 2014-01-10 vartojimo paskolos sutartį Nr. 2115 įvykdymo; 304,64 Eur delspinigių už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino nepratęsimą už laikotarpį nuo 2016-08-10 (taip nurodyta ieškinyje) iki 2016-05-13; visas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės IĮ „Aujama – credit“ ieškinį atsakovui R. C. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.Teismas nurodė, ieškinyje atsakovo R. C. gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), o sutartyje nurodytas teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme vertintinas kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, todėl turi būti vadovaujamasi bendrąją teismingumo taisykle – ieškovės ieškinys reiškiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui (CK 6.228⁴ str. 2 d. 18 p., CPK 29, 30, 32 str.).Teismas pažymėjo, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme nesąžiningumą net ir nesant vartotojo pateikto prieštaravimo, o įrodyti, kad minėta sąlyga nėra nesąžininga privalo verslininkas (CK 6.228⁴ str. 3 d.). Šiuo atveju ieškovė nėra pateikusi teismui įrodymų, jog sutartinis teismingumas pagal verslininko buveinės vietą nėra nesąžiningas (CPK 177, 178, 185 str.). Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys neteismingas Kauno apylinkės teismui.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovės IĮ „Aujama – credit“ atstovas advokatas Vilius Masiulis prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį IĮ „Aujama – credit“ priimti. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Taigi konkrečios sutarties sąlygos galiojimo klausimas gali būti nustatytas tik teismui išsprendus šį klausimą iš esmės pagal atitinkamą vartotojo ieškinį, o ieškinio priėmimo metu įvertinti sutarties sąlygos sąžiningumą, dar neišsiaiškinus visų faktinių bylos aplinkybių, nėra įmanoma (CK 6.228⁴ str. 5 d.). Šioje byloje šalių sutarta sąlyga dėl teismingumo nėra niekinė, neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo normoms, o priešingai – atitinka CPK 32 straipsnio nuostatas. Šalių valia keisti bylos teritorinį priklausymą teismams yra ribojama tik tiek, kiek jis pažeidžia imperatyvias rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo taisykles (CPK 32 str. 2 d.). Iš teismui pateiktos vartojimo paskolos sutarties 16.5 punkto matyti, kad šalys susitarė ir sutiko, jog visi ginčai, kylantys iš sutarties, bus nagrinėjami Kauno apylinkės teisme arba Kauno apygardos teisme. Imperatyvo nekeisti rūšinio ir išimtinio teismingumo šalys nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šalių pasirašytos sutarties nuostatas ir atsisakė priimti ieškinį, konstatuodamas, kad sutarties sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga.Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nėra pateikęs teismui įrodymų, jog sutartinis teismingumas pagal verslininko buveinės vietą nėra nesąžiningas, yra absurdiška. Visų pirma, ieškovas, žinodamas, kad su atsakovu sutartyje yra aptaręs teismingumo klausimą, net negalėjo numatyti, jog teismas ieškinio priėmimo stadijoje, net neišklausęs šalių ir net nevertinęs faktinių aplinkybių, vienašališkai savo iniciatyva konstatuos, jog sutarties sąlyga dėl teisimingumo yra nesąžininga. Vartojimo kredito įstatymo priede 1 „Standartinė informacija apie vartojimo kreditą“ yra numatyta, jog vartotojui turi būti pateikiama informaciją apie kompetentingą teismą. Taigi, vartojimo kredito šalys gali susitarti dėl bylos teismingumo, tačiau kredito gavėjas apie tai turi būti tinkamai informuojamas. Iš sutarties turinio aiškiai matyti, jog sutarties sąlyga dėl teismingumo buvo individualiai aptarta (suderinta) su skolininku. Sutarties antrojo lapo apačioje yra skolininko ranka padarytas įrašas „Aš, R. C., sutartį perskaičiau, su sąlygomis sutinku“. Taigi skolininkas individualiai patvirtino, kad jam visos sutarties sąlygos tikrai žinomos, jis jas perskaitė, su jomis sutinka, jokių pastabų neturi. Todėl nesuprantama teismo išvada, jog ieškovas nėra pateikęs teismui įrodymų, jog ši sutarties sąlyga nėra nesąžininga. Be to, teismas išvada, jog šalių aptarta sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga, visiškai paneigia sutarties laisvės principą.Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, ką kasacinis teismas yra konstatavęs, tačiau konkrečios kasacinio teismo praktikos pirmosios instancijos teismas nenurodė, todėl apeliantas negali pateikti išsamių argumentų dėl šių teiginių, nes jie nemotyvuoti. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo Europos Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu. Europos Teisingumo Teismas 2009-06-04 sprendime byloje Nr. C-243/08 dėl 2008-05-22 Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. v. Erzsébet Sustikné Gy?rfi suformavo taisyklę, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, teismas jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Tačiau nurodytoje byloje Europos Teisingumo Teismas išaiškino dar ir tai, jog nacionalinis teismas pagal direktyvą neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ex officio įvertinęs tarp šalių sudarytos 2014-01-10 Vartojimo paskolos sutarties Nr. 2115 (toliau – sutartis) 16 punkto sąlygos, nustatančios ginčų, kylančių iš šios sutarties teismingumą Kauno apylinkės arba Kauno apygardos teismams atitiktį sąžiningumo kriterijams, bei aplinkybę, kad vartotojo – atsakovo, gyvenamoji vieta nėra Kauno apylinkės teismo veiklos teritorijoje, sprendė, jog šis ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui – Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vartojimo sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtį reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.) (CK 6.228⁴ str. 2 d. 18 p.).Taigi, šio įstatymo prasme nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, taip iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje pateikiamas pavyzdinis esminio šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojo nenaudai požymių sąrašas. Pagal CK 6.288⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. Pagal byloje esančios ginčo sutarties turinį spręstina, kad tai yra ieškovės parengta standartinė sutartis, kurios sąlygos, nustatančios ginčų, kylančių iš šios sutarties teismingumą, parengimui vartotojas negalėjo daryti įtakos. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiga įrodyti, jog tam tikrą sutarties sąlygą galėjo įtakoti ir vartotojas, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui (CK 6. 228⁴ straipsnio 4 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nei kartu su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo sutarties 16 punkto sąlyga buvo aptarta tarp sutarties šalių individualiai (CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, pažymi, kad vartojimo sutarties 16 punkto sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, abiejų šalių susitarimu ir sutikimu sprendžiami Kauno apylinkės arba Kauno apygardos teismuose, yra standartinė, individualiai šalių neaptarta, apribojanti vartotojo pasirinkimą ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nes gali lemti neprotingus kreipimosi į teismą kaštus. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6. 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentas, kad tokia teismo išvada, jog šalių aptarta sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga, visiškai paneigia sutarties laisvės principą, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas nesutinka su teismo nurodyta teise ex officio vertinti ginčo sutarties sąlygą nesąžiningumo aspektu. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial ir S. E., C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08) savo sprendimuose dėl direktyvos (93/13) 6 straipsnio 1 dalies taikymo yra nurodęs, kad direktyvos 6 straipsnio tikslas negalėtų būti pasiektas, jei patys vartotojai turėtų pareigą iškelti sutarties sąlygos nesąžiningumo klausimą, ir kad veiksminga vartotojų apsauga gali būti užtikrinta, tik jei nacionaliniam teismui pripažįstama teisė ex officio įvertinti tokią sąlygą. EBTT išaiškino, kad direktyvos (93/13) 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog nesąžininga sutarties sąlyga neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nebūtina, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs. Taip pat EBTT išaiškino, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškinio priėmimo procesinėje stadijoje tarp bylos šalių nekilo ginčo dėl šios sąlygos sąžiningumo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad ginčo sutartis yra vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti šios sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams.Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.