Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dairistida“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dairistida“ ieškinį atsakovei D. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Dairistida“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujamas bankroto administratoriaus, nurodė, kad 2010 m. sausio 28 d. buvo iškelta bendrovės bankroto byla. Bendrovės vadove nuo pats jos įsteigimo 2006 m. kovo 23 d. buvo atsakovė D. P. , ji nuo 2007 m. spalio 3 d. buvo ir vienintele bendrovės akcininke. Pagal 2008 m. balanso duomenis, bendrovė 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo trumpalaikio turto už 169 006 Lt, o mokėtinos sumos siekė 310 946 Lt. Taigi tuo metu bendrovė buvo nemoki ir jos vadovė D. P. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 1 d.). Ieškovo teigimu, paaiškėjus įmonės nemokumui, įmonė paprastai dar turi turto ir gali atsiskaityti su kreditoriais, o bet kokia įmonės veikla, esant jai nemokiai ir nevykdant restruktūrizavimo, tik didina įmonės įsiskolinimus, taip mažinant turto masę, iš kurios galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Įmonės vadovo, akcininkų nevykdymas pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra nesąžiningas ir neteisėtas, todėl šie asmenys turi atlyginti tokiu neveikimu kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju tokia žala laikytinas skolų kreditoriams padidėjimas nuo 310 946 Lt (2008 m. gruodžio 31 d.) iki 327 356 Lt (2009 m. gruodžio 31 d.) – 16 410 Lt, taip pat bendrovės kreditorių susirinkimo patvirtintos 15 000 Lt dydžio administravimo išlaidos. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 31 410 Lt žalai atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė D. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Byloje keliamas klausimas dėl tinkamo ĮBĮ 8 straipsnio, reglamentuojančio įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo aiškinimo ir taikymo.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. .y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad aptariama pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui, savininkui (savininkams) nustatyta todėl, kad šie subjektai geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tuo metu, kuomet, apelianto teigimu, atsakovei atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, – 2009 m. balandžio 16 d., kai atsakovė sudarė 2008 m. bendrovės balansą (b. l. 17-18), atsakovė buvo tiek bendrovės vadovė, tiek vienintelė bendrovės akcininkė (bendrovės savininkė ĮBĮ 2 str. 9 d. prasme) (b. l. 10-11). Atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus, kad pirminė pareiga atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 str. 8, 10 d.), šioje byloje nagrinėtina atsakovės, kaip bendrovės vadovės, o ne kaip bendrovės savininkės, civilinė atsakomybė.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors tokia nuostata įsigaliojo tik nuo 2008 m. liepos 1 d., įvertinus minėtą atsakovės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą, ji šioje byloje taikytina. Kita vertus, pagal teismų praktiką net iki aptariamos specialios normos atsiradimo įmonės vadovo civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą buvo pripažįstama remiantis bendromis normomis (CK 2.87 str.).

Tam, kad aptariamu atveju būtų galima taikyti atsakovei, kaip bendrovės vadovei, civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės kaltė preziumuojama, todėl apeliantas neprivalėjo ir neprivalo jos įrodinėti (CK 6.248 str. 1 d.).

Apeliantas atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo atsiradimą, minėta, sieja su momentu, kada atsakovė sudarė 2008 m. bendrovės balansą – 2009 m. balandžio 16 d. Susipažinus su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais (b. l. 14-19), matyti, kad: 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas siekė 84 698 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 171 094 Lt, nuostoliai sudarė 96 396 Lt, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas; 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas siekė 169 006 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo iki 310 946 Lt, nuostoliai išaugo iki 151 940 Lt, nuosavas kapitalas išliko neigiamas; 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 11 947 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo iki 327 356 Lt, nuostoliai išaugo iki 325 409, o nuosavas kapitalas ir toliau išliko neigiamas. Taigi nuo pat 2007 m. sausio 1 d. bendrovės įsipareigojimai ir nuostoliai ženkliai didėjo, o turtas mažėjo. Nurodyti finansiniai duomenys leidžia pritarti apeliantui, kad atsakovė, sudariusi 2008 m. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, nes buvo aišku, kad bendrovė negali ir negalės atsiskaityti su savo kreditoriais. Pažymėtina, kad įmonės kreditoriai, skirtingai nei įmonės vadovas, savininkas (savininkai), turi teisę, o ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Net kai įmonė yra akivaizdžiai nemoki, kiekvienas kreditorius pats įvertina įmonės bankroto privalumus ir trūkumus, galimybę atgauti skolą ir nusprendžia dėl kreipimosi į teismą tikslingumo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai be reikalavo akcentavo aplinkybę, kad vienas bendrovės kreditorių dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2010 m. sausio 13 d. Skundžiamo sprendimo išvada, kad bendrovė 2008 m. nebuvo viešai paskelbusi ar kitaip pranešusi kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, savaime nepanaikina aptariamos įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes aptariama aplinkybė yra viena iš dviejų alternatyvų, su kurių egzistavimu ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis sieja minėtą įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareigą.

Apeliantas dalį prašomos atlyginti žalos – 16 410 Lt – apskaičiuoja kaip skirtumą tarp įmonės įsipareigojimų kreditoriams, buvusių 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. žala iš esmės prašoma pripažinti skolų apimties išaugimą, kuris atsirado dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo ir kurio bendrovė bankroto procese negali padengti kreditoriams. Toks žalos apskaičiavimo principas yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai siekia 324 798,27 Lt (b. l. 5), o bendrovė turi tik 11 947 Lt vertės turto (b. l. 14), konstatuotina, jog nurodyta žala yra reali. Tarp šios žalos ir atsakovės pareigos nevykdymo yra priežastinis ryšys, nes, atsakovei laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtų užkirstas kelias skolų didėjimui. Kitą dalį prašomos atlyginti žalos – 15 000 Lt – apeliantas sieja su patvirtintomis bendrovės administravimo išlaidos. Tačiau tokio išlaidos nėra susijusios su neteisėtu atsakovės neveikimu, nes jos būtų atsiradusios ir tuo atveju, jei atsakovė būtų laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p., 23 str. 5 p., 36 str.). Dėl šios priežasties ši reikalavimo dalis negali būti tenkinama.

Remiantis išdėstytu, spręstina, kad apeliantas įrodė visas būtinas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas dėl 16 410 Lt žalos. Kadangi atsakovė nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (procesiniai dokumentai įteikti atsakovei viešo paskelbimo būdu), jos kaltės prezumpcija nebuvo paneigta.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 8 straipsnį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.). Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 16 410 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už šią sumą (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas, jei nebūtų atleistas nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), už ieškinį ir apeliacinį skundą būtų turėjęs sumokėti 1 884,60 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Kadangi ieškinys ir apeliacinis skundas tenkinti tik iš dalies (iš esmės 1/2 viso reikalavimo atlyginti žalą), iš atsakovės valstybei priteistina 942 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlygint (CPK 96 str. 1 d.).

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 31 410 Lt vertės atsakovės turto areštas. Kadangi pagrįsta pripažinta tik reikalavimo dalis dėl 16 410 Lt žalos atlyginimo, turto arešto mastas mažintinas iki šios sumos. Laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dairistida“ iš atsakovės D. P. 16 410 Lt (šešiolika tūkstančių keturis šimtus dešimt litų) žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 16 410 Lt sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. spalio 21 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės D. P. 942 Lt (devynis šimtus keturiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi pritaikytą atsakovės D. P. turto arešto mastą sumažinti iki 16 410 Lt (šešiolikos tūkstančių keturių šimtų dešimties litų). Turto areštas lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.