Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-13 · Administracinė byla Nr. P-492-186-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-10-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-492-186-13Nutartis · 2013-11-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
P-492-186-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01884-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-186/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01884-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 80.11. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-572/2013 pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. K. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (1.16)-7R-4486, kuriuo atsisakyta grąžinti ją į notarės pareigas ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo.

Pareiškėja nurodė, kad iki 2010 m. spalio 26 d. vykdė Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės funkcijas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 9P-13 nuo 2010 m. spalio 26 d. buvo atleista iš notaro pareigų, sulaukusi 65 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003-01-23 redakcija), nustatanti, kad „notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėja, vadovaudamasi Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 19¹ straipsniu įstatymo normomis, 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl notaro įgaliojimų atnaujinimo.

Pabrėžė, kad 2012 m. balandžio 19 d. buvo pakeistas Notariato įstatymo 23 straipsnis, nustatantis notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Pagal nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantį Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Notaro įgaliojimų pratęsimas naujojoje įstatymo redakcijoje iš viso nenustatytas. Atkreipė dėmesį, kad 65 metai pareiškėjai sukako 2010 m. spalio 26 d., kuomet Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1311 redakcija) nuostatos dėl notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantys Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto pakeitimai yra jai palankūs ir gali būti taikomi jos atžvilgiu, kadangi ji yra 66 metų amžiaus ir gali eiti notaro pareigas. Pažymėjo, kad iš notaro pareigų ji atleista vieninteliu pagrindu (sulaukusi 65 metų), jokių kitų Notariato įstatyme numatytų aplinkybių, dėl kurių jai negalėtų būti grąžinti notaro įgaliojimai, nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-371/2012, pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Notariato įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1979 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 22 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio 8 punkto nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės principą. Šiuo atveju ji atsidūrė blogesnėje padėtyje už tos pačios grupės ir labai artimo jai amžiaus asmenis - notarus, kurių įgaliojimai buvo pratęsti iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, taip pat už tuos, kuriems 65 metai suėjo įsigaliojus 2012 m. balandžio 19 d. padarytiems Notariato įstatymo pakeitimams, numatantiems, jog fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos reikalavimas dėl teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo“ panaikinimo buvo atmestas. Taigi, pareiškėja nagrinėjamoje byloje antrą kartą kelia klausimą dėl tų pačių aplinkybių, papildydama tik savo reikalavimo teisinį pagrindą.

Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-371/2012 negali būti laikoma precedentu, taikytinu ir kitose bylose, kadangi teismas sprendė ne visiškai analogišką pagal faktines aplinkybes ginčą (nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja jau antrą kartą kreipiasi dėl tų pačių teisių gynimo). Atsakovo įsitikinimu, nepaisant to, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo iki 2012 m. balandžio 19 d., kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 19¹ straipsniu įstatymą, nebuvo galiojančių teisės normų apsprendžiančių notaro įgaliojimų pratęsimą, įstatymo taikymas atgal galimas tik išimtiniais atvejais, kai tokia galimybė numatyta pačiame teisės akte. Ginčo atveju tokia aplinkybė nenumatyta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų, o 3 dalis numatė, jog notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami Teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sueis 70 metų. Pažymėjo, jog toks reglamentavimas negarantavo besąlygiškos pareiškėjos teisės užimti notaro pareigas ilgiau nei iki 65 m., nes tam reikėjo Notarų rūmų teikimo bei teisingumo ministro sprendimo. Taigi, notarų įgaliojimų pratęsimas iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo buvo išimtis iš bendros taisyklės, todėl, atsakovo manymu, negalėjo pažeisti pareiškėjos teisėtų lūkesčių. Vien ta aplinkybė, jog po ginčo baigties pasikeitė teisinis reguliavimas, nesuteikia pareiškėjai besąlyginių teisių į įgaliojimų, nustatytų nauju teisės aktu, pratęsimą.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pateiktu Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo nuostatų interpretavimu. Mano, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino ne notarų teisę į įgaliojimų pratęsimą iki jiems sukaks 70 metų, bet įstatymo leidėjo teisę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų, sukakusių 65 metų amžių, įgaliojimai galėtų būti pratęsiami, jeigu nebūtų galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, tai yra užtikrinti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 19¹ straipsniu įstatymu yra nustatomas naujas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgaliojimai baigiasi jam suėjus 70 metų, tačiau visiškai nebelieka notaro įgaliojimų pratęsimo instituto, todėl minėtos teisės normos negali keisti teisinio statuso tų asmenų, kurie iki įstatymo įsigaliojimo ėjo notaro pareigas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 55-61) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja nesutikimą su Teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (1.16)7R-4486 iš esmės grindžia tuo, kad negrąžinus jos į notaro pareigas būtų pažeisti teisėtų lūkesčių bei asmenų lygybės principai, nes dėl tokio sprendimo ji atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei tie panašaus jai amžiaus notarai, kuriems įgaliojimai iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo teisingumo ministro įsakymais buvo pratęsti iki jie sulauks 70 metų.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146-371/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi, padarė išvadą, kad šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo ir negali būti precedentu šioje byloje.

Teismas pabrėžė, kad naujoje ir šiam ginčui aktualioje Notariato įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas notaro įgaliojimų pratęsimo instituto nenumato, o nustato, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Be to, prašymo padavimo dieną pareiškėja nėjo notaro pareigų, kadangi teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo“ pagrindu jos įgaliojimai buvo pasibaigę.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė konstitucinių teisėtų lūkesčių ir asmenų lygybės principų pareiškėjos atžvilgiu, o teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo grąžinti ją į notaro pareigas, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo pareiškėjai nėra.

III.

Pareiškėja J. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 29-33) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėja nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 negali būti precedentu šioje byloje. Nurodė, jog pirmosios instancijos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą nevertino, ar šiuo atveju nebus pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas apeliantės negrąžinus į notaro pareigas iki ji sulauks 70 metų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantei 65 metai suėjo 2010 m. spalio 26 d., kai Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX- 1311 redakcija) nuostatos dėl notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad J. K. iš notaro pareigų buvo atleista tuo metu, kai buvo susidariusi teisinio reguliavimo spraga, pareiškėjos atžvilgiu taip pat taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146 - 371/2012, pateiktas aktualių nagrinėjamai administracinei bylai teisės normų išaiškinimas. Teigė, jog teismas visiškai nevertino apeliantės pateiktų argumentų, kad nagrinėjamoje byloje teismui tenkinus jos skundą, nebūtų teisinių kliūčių teismo sprendimo įvykdymui. Druskininkų savivaldybėje buvo įsteigti 2 notarų biurai, kuriuose notarinę veiklą vykdė 3 notarai, o atleidus apeliantę, trečiasis notaras Druskininkų savivaldybėje priimtas nebuvo.

Pažymėjo, jog priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas Teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 teisėtumas ir pagrįstumas, negali būti pagrindu apeliantę traktuoti skirtingai negu tos pačios grupės ir labai artimo pareiškėjai amžiui asmenis – notarus. Pabrėžė, kad administracinė byla dėl pareiškėjos atžvilgiu 2010 m. rugsėjo 28 d. priimto įsakymo Nr. 9P-13 teisėtumo ir pagrįstumo buvo išnagrinėta Lietuvos Respublikos Seimui dar nepriėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 19¹ straipsniu įstatymo, kuris nustatė, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Atkreipė dėmesį, kad ši administracinė byla yra nagrinėjama iš esmės pasikeitus faktinei ir teisinei situacijai, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui jau priėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 19¹ straipsniu įstatymą, kuriuo buvo pašalinta teisinio reguliavimo spraga bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 suformavus teismų praktiką analogiškose bylose. Pareiškėja tvirtino, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teisingumo ministro teisė priimti sprendimą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo nenustatyta. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 būtent ir įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo N. I. K.. Taigi šiuo atveju pirmos instancijos administracinio teismo motyvai prieštarauja suformuotai aukštesnio administracinio teismo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad priešingai nei nurodo apeliantė, ginčo atveju reikšminga nustatyti ne tik tai, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-371 laikytina precedentu ir turėtų būti taikoma nagrinėjamoje byloje, tačiau aktualios Notariato įstatymo redakcijos (23 straipsnio 1 dalies 8 punkto) galiojimą laiko atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime nėra pateikta išaiškinimo, įpareigojančio nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai turėtų būti pratęsiami visais atvejais, kai to prašo notaras. Aktualios redakcijos Notariato įstatymas nustatė visiškai naują elgesio taisyklę, o neįgyvendino Konstitucinio Teismo nutarimo.

IV.

Išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė (b. l. 57-63).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog apeliantės nurodytoje administracinėje byloje pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir vėliau į administracinį teismą, dar tebeegzistuojant teisės spragai, kurią įstatymų leidėjas užpildė 2012 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. XI-1979. LVAT nagrinėjant administracinę bylą Nr. A146-371/2012 apeliacine tvarka, ginčas tarp šalių dėl atleidimo iš notaro pareigų dar nebuvo pasibaigęs. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėja į atsakovą kreipėsi jau antrą kartą, esant užpildytai teisės spragai ir jau pasibaigus pirmajam teisminiam ginčui dėl jos atleidimo iš notarės pareigų. Teisėjų kolegija vertino, jog tai rodo, kad bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Be to, šioje byloje pareiškėja kreipimosi į atsakovą metu jau 19 mėnesių buvo atleista iš notarės pareigų, o cituojamoje byloje pareiškėja į atsakovą kreipėsi per mėnesį laiko nuo jos atleidimo ir ginčijo patį atsakovo įsakymą dėl jos atleidimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis LVAT 2012 m. liepos 2 d.nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. Al46-371/2012 kaip teisminiu precedentu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėja, dirbdama notare, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus pritaikyta išimtis iš bendros taisyklės ir jos įgaliojimai bus pratęsti iki 70 metų. Pareiškėja įgijo teisę pagal Notariato įstatymą eiti notaro pareigas iki 65 metų ir ši teisė jai buvo tinkamai garantuota, apsaugant jos teisėtus lūkesčius. Nurodė, jog galimybė išimties tvarka pratęsti notaro įgaliojimus nelaikytina teisės aktais garantuota teise, nes kiekvienu konkrečiu atveju tai priklausė ne nuo objektyvių kriterijų, o nuo paties notaro, Notarų rūmų ir Teisingumo ministro valios. Teisėjų kolegija vertino, jog kiti asmenys, kuriems iki Konstitucinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, buvo išimties tvarka pratęsti notaro įgaliojimai, arba kurie buvo ne mažiau nei pusantrų metų jaunesni nei pareiškėja ir įgijo teisę dirbti notarais iki 70 metų dėl įsigaliojusio naujo teisinio reguliavimo, įvertinus amžiaus skirtumus, nagrinėjamos bylos kontekste nelaikyti itin artimo amžiaus asmenimis, patenkančiais į tą pačią asmenų grupę, kaip ir pareiškėja. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir minėtų kitų asmenų ne visiškai vienodas traktavimas yra objektyviai pateisinamas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsakovui nėra teisės aktais suteikta teisė pratęsti notaro įgaliojimus ar kitaip nei konkurso būdu priimti asmenį į notaro pareigas. Kolegija vertino, jog atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti teisės aktą, kuriuo pareiškėjai būtų suteikta teisė vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų.

V.

Pareiškėja 2013 m. liepos 17 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 67-71), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-572/2013 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Išnagrinėjus bylą panaikinti Lietuvos vyriausiajo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A552-572/2013 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą, priimtą adminstracinėje byloje Nr. I-3811-484/2012, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsagos konvencijos 14 straipsnį, kadangi pripažino, jog pareiškėjos skirtingas traktavimas su kitais tos pačios grupės asmenimis yra objektyviai pateisinamas. Teigia, jog pareiškėja visiškai nepagrįstai nesant objektyvių aplinkybių buvo išskirta iš grupės notarų, kuriems sulaukus 65 metų, įgaliojimai buvo pratęsti pagal Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija). Mano, jog pareiškėja negali būti skirtingai traktuojama lyginant su kitais tos pačios grupės asmenimis – notarais, sulaukusiais 65 metų, kuriems įgaliojimai nebuvo nutraukti galiojant teisinio reguliavimo spragai nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2012 m. balandžio 28 d. Remiasi LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. Al46-371/2012. Teigia, jog pareiškėja negali būti skirtingai traktuojama lyginant su kitais tos pačios grupės asmenimis – notarais, kuriems įgaliojimai nenutrūko, kadangi jie 65 metų sulaukė įsigaliojus Notariato įstatymo pakeitimams, numatantiems, kad fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesas neatnaujintinas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas siejamas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymima, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, pareiškėjos nurodytų motyvų nevertina kaip įrodančių byloje padarytą esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Pareiškėjos įvardijamo nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, kurio rezultatas jai buvo nepalankus, argumentai nelaikytini paneigiančiais apeliacinės instancijos teismo pateiktą byloje taikytinų materialinės teisės normų aiškinimą.

Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2013 m. balandžio 18 d. nutartį, neturėjo pagrindo išvadai, kad buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymas dėl Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo buvo priimtas remiantis tuo metu galiojusio Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto, numačiusio, jog notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų, nuostatomis (b. l. 5). Minėto įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą (LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-55/2012). Nauja Notarioto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto redakcija, numatanti, kad notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 70 metų, buvo priimta 2012 m. balandžio 19 d., o įsigaliojo 2012 m. balandžio 28 d. Įstatyme nenumatyta galimybė minėtą nuostatą taikyti atgal, todėl remiantis bendruoju teisės principu, draudžiančiu įstatymo galiojimą atgal, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjos notarės įgaliojimai yra pasibaigę, darytina išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu naujai įsigaliojusi nuostata negalėjo būti taikoma. Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos Nr. A146-371/2012 faktinės aplinkybės, kaip teisingai pažymėta 2013 m. balandžio 18 d. nutartyje, skiriasi nuo aptariamos bylos aplinkybių. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjos atleidimo iš notarės pareigų ir teismas taikė jos nagrinėjamo metu įsigaliojusias naujas 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto Notariato įstatymo nuostatas. Apžvelgiamoje byloje, kaip jau minėta, 2012 m. balandžio 28 d. įsigaliojusios Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, taikyti nebuvo teisinio pagrindo, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas administracinėje byloje Nr. A552-572/2013, todėl atnaujinti procesą šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-572/2013 neatnaujinti

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasVirginija Volskienė