Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjus įtariamojo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 11 d. nutarties, kuria trims mėnesiams pratęstas laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas į įtariamojo turtą bei pinigines lėšas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ojoje valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla, neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone, neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo ir nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo pagal nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 202 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 216 str. 1 d., požymius.

Ikiteisminio tyrimo metu A. R. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 2 d., 202 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 216 str. 1 d., t. y. jis įtariamas tuo, kad siekdamas gauti pajamų, Vilniaus apskrityje, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., versliškai ir stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos - mokslinių darbų, baigiamųjų magistro ar bakalauro, kursinių darbų, referatų, mokslinių straipsnių, tyrimo ataskaitų (jų projektų) ar kitų studento žinių vertinimo rašto darbų rašymu ir jų realizavimu, bei gavo ne mažiau 600 000,00 Lt pajamų.

Taip pat jis įtariamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., Vilniaus apskrityje, siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai įgijo ir laikė H. A. ir M. T. elektronines mokėjimo priemones - AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S. Lietuvos filialas“ mokėjimo korteles ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis - PIN kodus, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.

Taip pat jis įtariamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., Vilniaus apskrityje, siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai panaudojo H. A. ir M. T. elektronines mokėjimo priemones - AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S Lietuvos filialas“ mokėjimo korteles ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis - PIN kodus, bankomatuose nuimdamas ne mažiau 600 000,00 Lt.

Taip pat jis įtariamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., Vilniaus apskrityje, siekdamas nuslėpti ir įteisinti jo lėšas gautas, už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla - mokslinių darbų, baigiamųjų magistro ar bakalauro, kursinių darbų, referatų, mokslinių straipsnių, tyrimo ataskaitų (jų projektų) ar kitų studento žinių vertinimo rašto darbų rašymą ir jų realizavimą, nurodė H. A. ir M. T. įgyti verslo liudijimus, ir mokėjimo pavedimais į H. A. ir M. T. sąskaitas, esančias AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S Lietuvos filialas“, ir kurių administravimo duomenimis (prisijungimo prie sąskaitos per internetinės bankininkystės sistemą kodais ir slaptažodžiais, su šia sąskaita susietomis mokėjimo kortelėmis ir jos „PIN“ kodu) A. R. disponavo, gavo ne mažiau 600 000,00 Lt, su kuriais atliko bankomatuose finansines operacijas, nuimdamas juos grynais. Tęsdamas savo nusikalstamą veiklą ir siekdamas įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus, tai yra ne mažiau 226 000,00 Lt, H. A., A. R. nurodymu, pateikė 2007 - 2009 metais valstybinei mokesčių inspekcijai metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje melagingai nurodė, jog 2007 - 2009 metais iš individualios veiklos jis teisėtai gavo ne mažiau 226 000,00 Lt pajamų.

Siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius, galimą tvirto konfiskavimą, 2011 m. balandžio 12 d. prokuroro nutarimais buvo laikinai apribotos A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamą turtą bei jo vardu įvairiose kredito įstaigose atidarytose sąskaitose esančias lėšas. Taip pat 2011 m. balandžio 18 d. prokuroro nutarimu buvo laikinai apribotos A. R. nuosavybės teisės į lėšas, esančias dar keliose jo vardu atidarytose banko sąskaitose, nenurodytose ankstesniame prokuroro nutarime. Šios procesinės prievartos priemonės terminai buvo tęsiami ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis.

Skunde taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. 2 d., Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 16 d. išaiškinimu Reg. Nr. KD-899, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 16 d. išaiškinimu Reg. Nr.KD-899, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 6 d. išaiškinimu Nr. KD-906, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 27 d. raštu Nr. (29.1.1 )-46-24915, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Dėl Metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM305 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių patvirtinimo (2007 11 19 Nr. VA-72, Žin., 2007 11 29, Nr. 123-5058).

Antra, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą atsiranda tik už įstatymo pažeidimą (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d. numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik, jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 2013 m. sausio 9 d. pranešime apie įtarimą inkriminuojamos taisyklės yra poįstatyminiai aktai. Tai techninės normos, numatančios mokesčių administratoriaus pareigas dėl mokesčių mokėtojų įtraukimo į mokesčių mokėtojų registrą, ir kaip poįstatyminis aktas, kuris numato pareigas tiek mokesčių administratoriui, tiek mokesčių mokėtojui, negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Todėl 2013 m. sausio 9 d. pranešime apie įtarime nurodytas „kitoks neteisėtas būdas“ baudžiamąja prasme nėra paremtas jokiais pranešime apie įtarimą nurodytais „įstatymus atitinkančio elgesio“ pažeidimo faktais.

Trečia, nagrinėjamu atveju, pranešimas apie įtarimą paremtas tuo, kad „kitoks neteisėtas būdas“ laikomas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymo pažeidimas. Tuo bandoma pridengti Baudžiamojo kodekso normų galiojimo išplėtimą ir tikslų pritempimą.

Skunde teigiama, kad pranešime apie įtarimą minimos taisyklės taikomos mokestiniams teisiniams santykiams ir numato pareigas VMI, kaip mokesčių administratoriui, įrašyti mokesčių mokėtojo duomenis į mokesčių mokėtojų registrą pagal jo pateiktas deklaracijas, atlikus mokestinį patikrinimą ir nustačius Lietuvos Respublikos ATPK 172⁹ str. pažeidimą. Todėl pranešime apie įtarimą nurodytas teiginys, kad įtariamasis galėjęs pažeisti „Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 255 „Dėl prašymų įregistruoti Mokesčių mokėtojų registre formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ bei 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-53 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ (su pakeitimais 2007 m. liepos 10 d. Nr. VA-53, 2008 m. liepos 25 d. VA38) nustatytą tvarką, yra nepagrįstas. Įtariamasis nurodo, kad minėtų teisės aktų nepažeidė, nes, vadovaujantis 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-53 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veikią, įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ (su pakeitimais 2007 m. liepos 10 d. Nr. VA53, 2008 m. liepos 25 d. VA38) taisyklių 55 punktu, Registro tvarkytojas gali pats inicijuoti gyventojo įregistravimą Registre, taip pat Registre esančių jo duomenų ir/ar pakeitimą Taisyklių 57 punkto, 58 punkto 59 punkto nustatyta tvarka.

Skunde taip pat nurodoma, kad VMI, yra pateiktos įtariamojo 2003-2011 metų deklaracijos, kurios 2012 m. sausio 11 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Nr. (23.17-08)-320-2417 sprendimu yra pripažintos tinkamomis, minėto sprendimo 1 priede nurodomi deklaracijų numeriai ir metai. Skunde taip pat remiamasis 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos švietimo ir konsultavimo skyriaus Tarnybiniu pranešimu Nr. (13.4)-39-1530.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos BK 72³ str. nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 6 d. nuosavybės teisių apribojimo maksimali trukmė – šeši mėnesiai, tačiau minėtoje Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 6 d. taip pat numatyta, kad šešių mėnesių terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas (Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 7 d.).

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su įtariamojo skundo nagrinėjimui pateikta ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga bei įtariamojo skundo argumentais pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju yra sprendžiamas įtariamajam paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės apribojimo termino pratęsimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartimi teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, o ne įtariamojo kaltės, ar jam pateikto įtarimo pagrįstumo klausimas. Pažymėtina ir tai, kad nesutikdamas su jam pareikštu įtarimu bei manydamas, kad jo veiksmuose, dėl kurių yra pareikštas įtarimas, nėra nusikalstamos veikos sudėties, įtariamasis turi teisę pateikti prašymą ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą bei ten išdėstyti tokio savo manymo motyvus. Taip pat įtariamasis, nesutikdamas su tam tikrais prokuroro sprendimais, pavyzdžiui su įtariamąjį teisinančios informacijos jam grąžinimu, taip pat turi teisę apskųsti tokius prokuroro veiksmus įstatymo numatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant laikino nuosavybės apribojimo pagrįstumo klausimą, nėra sprendžiamas įtariamojo kaltės ar pareikštų įtarimų pagrįstumo klausimas, taip pat tam tikrų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nesusijusių su nuosavybės teisių apribojimu, teisėtumo klausimas, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neanalizuojami ir teismas nevertina jų pakankamumo kaltei pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismas nepasisakys dėl su šiais klausimais susijusių skundo motyvų.

Akcentuotina, kad sprendžiant laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti ar yra laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai – siekis užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį arba siekis užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Be to, laikinam nuosavybės teisės apribojimo taikymui nebūtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenis, ar asmuo ruošiasi išeikvoti, paslėpti turtą, perleisti teisę į jį kitiems asmenims.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2011 m. balandžio 12 d. ir 2011 m. balandžio 18 d. nutarimais, siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius, galimą turto konfiskavimą, buvo laikinai apribotos A. R. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias iš viso 148-ose bankų sąskaitose. Paskutinis pranešimas apie įtarimą įtariamajam buvo įteiktas 2013 m. sausio 9 d., jame nurodyta, jog A. R. įtariamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 216 str. 1 d., 300 str. 1 d. Dėl to sutiktina su skunde nurodytais motyvais, kad skundžiamoje nutartyje nebuvo nurodytas naujausio įtariamajam pateikto įtarimo tekstas. Vis dėlto, ši aplinkybė nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pranešimas apie įtarimą, o ne nutartis pratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia konkrečius asmeniui pateiktus įtarimus. Taigi, ne naujausio įtariamajam pareikšto įtarimo teksto perkėlimas į nutartį dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, nėra laikytinas pagrindu ją naikinti. Juo labiau, kad naujasis pranešimas apie įtarimą įtariamajam buvo pateiktas tą pačią dieną, kai Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės prašymas priimti nutartį pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir naujausiame pranešime apie įtarimą, ir ankstesniame pranešime apie įtarimą A. R. įtarimai pareikšti ne tik dėl Lietuvos Respublikos BK 202 str. l d., 214 str. l d., 215 str. l d., numatytų nusikalstamų veikų padarymo, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 216 str. 1 d., padarymo. Tokiu būdu, įtariamojo atžvilgiu gali būti taikomos Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 7 d. nuostatos.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. 2011 m. balandžio 12 d. ir 2011 m. balandžio 18 d. prokuroro nutarimais įtariamajam procesinė prievartos priemonė paskirta esant dviem pagrindams - siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, šie laikino įtariamojo A. R. nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrindai vis dar nėra išnykę. Tai, kad iki šiol dar nėra pareikštas civilinis ieškinys, nėra pagrindas konstatuoti šio pagrindo laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymui nebuvimą, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios (Lietuvos respublikos BPK 112 str. 1 d.). Dėl to, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas į įtariamajam priklausantį turtą ir pinigines lėšas skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartimi trims mėnesiams buvo pratęstas teisėtai ir pagrįstai.

Pažymėtina, kad įtariamasis skunde nurodo, neva skundžiama nutartimi buvo apribotos ir tos įtariamojo sąskaitos, kurioms laikinas nuosavybės apribojimas buvo panaikintas prokurorės nutarimu, tačiau konkrečių sąskaitų numerių bei bankų, kuriose jos atidarytos, nenurodė. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės 2013 m. sausio 7 d. nutarimu panaikinti nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises iš dalies bei skundžiamos nutarties turiniu daro išvadą, kad šis įtariamojo skundo argumentas yra nepagrįstas, nenustatyta, kad skundžiama nutartimi būtų buvusi apribota įtariamojo nuosavybės teisė į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės 2013 m. sausio 7 d. nutarime nurodytas sąskaitas, kurioms šiuo nutarimu buvo panaikintas nuosavybės teisių apribojimas.

Taip pat nepagrįsti yra ir įtariamojo skundo argumentai, susiję su taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumu. Šiuo metu ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, nors ir yra nustatytas terminas jam užbaigti iki 2013 m. kovo 11 d. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 215 str. 5 d. numato galimybę prokuroro prašymu pratęsti teismo nutartimi nustatytą terminą ikiteisminiam tyrimui užbaigti, taigi termino ikiteisminio tyrimo užbaigimui nustatymas neleidžia daryti išvados, kad ikiteisminis tyrimas bus baigtas būtent teismo nutartyje nustatytu laiku. Tuo atveju, jeigu ikiteisminis tyrimas nebus užbaigtas iki teismo nutartyje nurodyto termino ir šis terminas prokuroro prašymu nebus pratęstas, ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras turės jį nutraukti, o tuo pačiu išspręsti ir laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo klausimą, nes bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra galimas tik tuomet, kai vyksta ikiteisminis tyrimas arba baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami Lietuvos Respublikos BK ir Lietuvos Respublikos BPK nuostatuose ir yra galimi. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimams iš esmės būdingas laikinas pobūdis. Taigi, esant visoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį, įtariamojo skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

įtariamojo A. R. (A. R.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.