- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-30
- Bylos Nr.
- A-261-416-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- Egidijaus Klumbio, Juliaus Veselkos, Lietuvos Respublikos Seimo nariai Egidijus Klumbys, Julius Veselka
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atstovams Tatjanai Leus ir Rimantui Kregždei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir Juozui Mockevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Egidijaus Klumbio ir Juliaus Veselkos skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir UAB „Vilniaus energija“, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Egidijus Klumbys ir Julius Veselka kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ ir įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki skundžiamo sprendimo galiojusia šilumos paskirstymo (išdalijimo) tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusias dėl šio sprendimo taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotuose už 2006 m. lapkričio – gruodžio mėnesius (b. l. 2-6, t. 1).
Pareiškėjai prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog visos pastate suvartotos šilumos paskirstymo (išdalijimo) metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pareiškėjai mano, šiuo sprendimu pažeista daugelio Vilniaus miesto šilumos vartotojų teisė pasirinkti patiems šilumos paskirstymo metodą. Pažymėjo, kad nei valstybės, nei savivaldybės institucijos neturi teisės nuspręsti už kitus šilumos vartotojus ir parinkti/nustatyti jiems metodą, išskyrus atvejus, kai jos pačios kvalifikuojamos kaip šilumos vartotojai, t. y. pasirenkant šilumos paskirstymo (išdalijimo) metodą patiems priklausančiuose pastatuose. Pradėjus taikyti šį sprendimą nuo 2006 m. liepos 1 d. vartotojai kreipėsi su skundais, kad šilumos tiekėjo apskaičiuotas šilumos kiekis, perduotas per karšto vandens sistemą, labai keitėsi. Ginčijamas sprendimas daro žalą sąžiningiems gyventojams, kadangi jie negauna palūkanų sumokėdami šilumos tiekėjui už nesąžiningų kaimynų suvartotą, bet nedeklaruotą karštą vandenį. Ginčijamas savivaldybės sprendimas leidžia šilumos tiekėjui – UAB „Vilniaus energija“ išvengti įstatymu nustatytos prievolės rūpintis butuose įrengtais karšto vandens skaitikliais (b. l. 2 – 6, t.1).
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba su prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip neapgrįstą. Atsiliepime nurodė, kad būtų suderinti vartotojų ir tiekėjų interesai, Šilumos ūkio įstatymas suteikė teisę šilumos vartotojams patiems pasirinkti jiems tenkančių šilumos kiekio dalių nustatymo metodiką, tačiau šilumos vartotojai tokio metodo nepasirinko, todėl mokesčiai buvo apskaičiuojami pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintą Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką, kuri neatitiko Šilumos ūkio įstatymo nuostatų. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 nustatyta, kad nuo 2006 m. liepos 1 d. mokestis už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ne šildymo sezono metu apskaičiuojamas iš įvadinio šilumos skaitiklio rodmenų atėmus šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti ir likusią šilumos dalį išdalinant butams, t. y. neapskaitytas šilumos kiekis nėra perkeliamas į šildymo sezoną. Todėl vasaros mėnesiais padidėjo mokėjimai už šilumos kiekį, suvartotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai). Atsakovės tvirtinimu, šiame sprendime taikomas metodas atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamą taikyti Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Šilumos vartotojams nepasirenkant suvartoto šilumos kiekio dalių nustatymo metodo, už dalį suvartotos šilumos energijos lieka neatsiskaityta, todėl siekiant ištaisyti šią situaciją buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pažymėjo, jog už atsiskaitomuosius karšto vandens skaitiklius butuose yra atsakinga ne UAB „Vilniaus energija“, o patys šilumos vartotojai. Be to, šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui tiekti paskirstymo tvarka buvo patvirtinta ne ginčijamu sprendimu, o Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V. Ginčijamas sprendimas ne pakeitė pačią tvarką, o suvienodino suvartoto šilumos kiekio dalių nustatymo tvarką daugiabučiuose namuose, kuriuose įkurta daugiabučių namų savininkų bendrija, ir daugiabučiuose namuose, kuriuose tokios bendrijos nėra. Buvusi tvarka neatitiko Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų rekomenduotinų šilumos kiekių paskirstymo metodų bei paskirstant šilumos kiekį cirkuliacijai. Be to, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymu visi šilumos ūkio ir jo valdymo klausimai buvo perduoti savivaldybėms (b. l. 13 – 16, t.1).
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ su prašymu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad įsigaliojus Civiliniam kodeksui (toliau – ir CK)(nuo 2001 m. liepos 1 d.), Šilumos ūkio įstatymui (nuo 2003 m. liepos 1 d.) atsirado prieštaravimų tarp Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintos Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarkos (toliau – ir Tvarka) 11 punkto, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 14 punkto ir CK 6.383, 6.161, 6.188 straipsnių, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad vartotojams vienoda tvarka turi būti paskirstomas visas daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis. Priimdama ginčijamą sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba pakeitė Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos tvarkos 14 punkto 2 pastraipą, t. y. nuo 2006 m. liepos 1 d. panaikino ribinę sąlygą visiems vartotojams. Taip buvo suvienodintas šilumos, perduodamos per daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemą, paskirstymas ne šildymo metu daugiabučių namų gyventojams, kur yra įsteigtos bendrijos, ir daugiabučių namų gyventojams, kur bendrijos neįsteigtos. Tuo pačiu šis sprendimas panaikino anksčiau galiojusios Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos tvarkos prieštaravimus CK 6.383, 6.161, 6.188 straipsniams ir Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniui. Pažymėjo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 – 2006 m. nutarimais patvirtino šešis rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus: Nr. 1, Nr. 2 (2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-122), Nr. 3, Nr. 4 (2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19), Nr. 5 (2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41), Nr. 6 (2005 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. O3-86). Visuose rekomenduojamuose metoduose numatytas visos name suvartotos šilumos paskirstymo (išdalijimo) vartotojams principas, netaikoma ribinė sąlyga. Skundžiamas sprendimas pakeitė paminėtos tvarkos 14 punktą taip, kad nuo 2006 m. liepos 1 d. šilumos tiekėjo taikomas šilumos kiekio paskirstymo metodas visiškai atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto rekomenduojamo Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 reikalavimus. Ginčijamas sprendimas traktuotinas ne kaip naujai sukurta metodika, o kaip Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos pakeitimas ir patobulinimas, kurio tikslas – pašalinti šios tvarkos 14 punkto prieštaravimus CK ir Šilumos ūkio įstatyme nustatytiems principams (b. l. 56 – 63, t.1).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 91 – 94) pareiškėjų prašymą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 ir įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki šio sprendimo galiojusia šilumos paskirstymo tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusias dėl šio sprendimo taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotuose už 2006 m. lapkričio – gruodžio mėnesius.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai, gindami šilumos vartotojų interesus, pagrįstai nurodė, jog šilumos paskirstymo metodo pasirinkimas yra šilumos vartotojo teisė. Savivaldybės institucijos neturi teisės nuspręsti už kitus šilumos vartotojus ir parinkti (nustatyti) jiems metodą, išskyrus atvejus, kuriuose jos pačios kvalifikuojamos kaip šilumos vartotojai. Pareiškėjų pateiktuose pavyzdžiuose mokestis už šilumą, sunaudotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) namo vidaus sistemoje, nešildymo sezono metu 2006 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais buvo 17,78 Lt, 26,82 Lt, 34 Lt, 54,10 Lt. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės įrodo, jog ginčijamu sprendimu (3.14 p.) Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 14 punkto pakeitimas neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, nes mokesčio už šilumą, sunaudotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) namo vidaus sistemoje, nešildymo sezono metu taikymas ir priėmimas neapsvarstytas su šilumos vartotojais ir tokio mokesčio taikymas nesuderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tokių klausimų viešas svarstymas buvo būtinas su šilumos vartotojais, o derinimas – su komisija iki priimant ginčijamą sprendimą ir pakeičiant paminėtos tvarkos 14 punktą. Nagrinėjamuoju atveju kilusio ginčo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalėjo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o, be to, atsakovams tokia pareiga atsiranda ir iš Šilumos ūkio įstatymo 12, 15 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis. Šilumos vartotojų sąskaitose nurodyta informacija apie ginčijamą mokesčio pasikeitimą akivaizdžiai patvirtina įstatymo nuostatų neįvykdymo faktą. Teismas pabrėžė, kad sprendimu vienašališkai, be šilumos vartotojų išreikštos valios, negalėjo būti pakeistas paminėtos tvarkos 14 punktas ir padidintas mokestis. Šiuo atveju atsakovams nėra numatyta teisė ir pareiga, jei šilumos vartotojai dar ir nėra išreiškę valios dėl šilumos paskirstymo tvarkos ir atsiskaitymų (pasirenkant metodą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų ar savo siūlomų ir suderintų su komisija), be svarstymo su pastaraisiais keisti ginčijamo mokesčio apskaičiavimą. Šilumos kiekis turi būti sumokėtas ir toks kiekis turi būti nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje nurodytu būdu (Šilumos ūkio statymo 12, 15 str.). Teismas nurodė, kad patenkinus pareiškėjų reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo ginčijami mokesčiai, atsiradę vykdant šį sprendimą, šilumos vartotojams perskaičiuotini.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti.
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (b. l. 106 – 112) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (b. l. 138 – 140) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (b. l. 135 – 136) prašo apeliacinį skundą patenkinti.
UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.
IV.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą patenkino, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas tenkintino iš dalies - panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamą ginčą inicijavę pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurie tokiu būdu gina ne savo, o kitų asmenų - šilumos energijos vartotojų - teises. Todėl, ABTĮ taikymo požiūriu sprendžiant pareiškėjų tinkamumo klausimą, yra būtina teisingai nustatyti nagrinėjamos administracinės bylos kategoriją ir, tai padarius, taikyti šiai kategorijai atitinkamas ABTĮ nuostatas.
Teismas iš pareiškėjų pareiškimo nustatė, kad jame keliamas skundžiamo teisės akto nuostatų atitikimo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai klausimas. Pats pareiškėjų prašomas ištirti aktas - atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207, kuriuo iš dalies buvo pakeista savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka, atitinka norminio teisės akto apibūdinimą, pateiktą ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje. Todėl nagrinėjama byla priskirtina administracinių bylų kategorijai, nurodytai ir reglamentuojamai ABTĮ 16 skirsnyje (110 – 117 str.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai, kaip Seimo nariai, yra tinkami tokio kreipimosi į administracinį teismą subjektai (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir kad ši administracinė byla yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 18 str. 2 d. 1 p.). Tai taip pat reiškia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjų prašomas panaikinti teisės aktas yra galiojantis, t. y. ar jis (juo pakeista minėta tvarka) buvo įsigaliojęs Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (šiai bylai aktuali 2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija) nustatyta tvarka, ir tik po to nagrinėti bylą iš esmės. Išnagrinėjus bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti tik vieną iš ABTĮ 115 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nurodytas atsakovo (2006 m. birželio 7 d.) sprendimas (tariamai) prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, galėjo priimti sprendimą skundžiamą aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu šiam įstatymui ir laikyti jį (jo atitinkamą dalį) panaikintu, bet neturėjo teisės nustatyti atsakovams kokius nors įpareigojimus, kaip tai šiuo atveju teismo buvo padaryta atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamuoju atveju priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakė dėl viso pareiškėjų skundžiamo sprendimo, nors (kaip matyti iš pareiškėjų pareiškimo) pareiškėjai pateikė argumentus tik dėl šio atsakovo sprendimo 3 punkto (kuriuo buvo pakeistas minėtos tvarkos 14 p.). Todėl teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies prasme išėjo iš pareiškėjų pateikto prašymo nagrinėjimo ribų.
Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiamas teisės aktas yra galiojantis pagal aukščiau nurodytą teisės aktų įsigaliojimo tvarką, nagrinėdamas bylą iš esmės, turėjo patikrinti (išsiaiškinti) atsakovų pateiktus argumentus dėl skundžiamu sprendimu pakeistos minėtos tvarkos atitikimo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 rekomenduotam taikyti metodui Nr. 4. Šiai Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu bylai reikšmingai aplinkybei nustatyti teismas galėjo (o, reikalui esant, turėjo) spręsti klausimą dėl specialių žinių panaudojimo ar išsiaiškinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos poziciją šiuo klausimu.
V.
Nagrinėjant administracinę bylą iš naujo, pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Veselkos atstovas teismui pateikė patikslintą prašymą pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“, nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, bei prašė įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų, kuriems buvo taikomas ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207, mokėjimų perskaičiavimus už 2006 m. liepos-rugsėjo mėnesius ir 2007 m. gegužės-rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki ginčijamo tarybos sprendimo galiojusia šilumos paskirstymo (išdalijimo) tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusias dėl ginčijamo tarybos sprendimo taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotuose už 2008/2009 m. šildymo sezono mėnesius (b. l. 110-111, t.2).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėjant administracinę bylą iš naujo, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje Komisijai nustatytos šios funkcijos: tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą ir atlikti kitas funkcijas. Vykdydama Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio nuostatas, Komisija yra patvirtinusi 8 rekomenduojamus bei suderinusi 9 vartotojų siūlomus šilumos paskirstymo metodus. Komisija ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, informuodama apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 pakeista Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtinta šilumos paskirstymo tvarka su Komisija nesuderinta bei teikė siūlymus padėčiai taisyti (b.l.40, t.2).
VI.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų Juliaus Veselkos ir Egidijaus Klumbio prašymus patenkino iš dalies – pripažino Vilniaus miesto tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai; Vilniaus miesto tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ nutarė laikyti panaikintu nuo jo priėmimo dienos; nutarė įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjų Juliaus Veselkos ir Egidijaus Klumbio prašymus įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 metų liepos–rugsėjo mėnesius, 2007 metų gegužės–rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 galiojusia šilumos paskirstymo tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusius dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotas už 2006 lapkričio-gruodžio mėnesius, 2008/2009 m. šildymo sezono mėnesius, paliko nenagrinėtus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 535V „Dėl Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“, kuriuo patvirtino Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką (toliau – ir Tvarka).
Tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad už suvartotą šilumos energiją patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti mokesčiai apskaičiuojami įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis padauginus iš nustatytos šilumos kainos pagal Tvarkos tame pačiame punkte nurodytą formulę. Tvarkos 6 punktas nustatė mokėjimų už buto (patalpos) šildymą apskaičiavimo formulę vartotojams gyvenamuosiuose namuose, kai karštas vanduo tiekiamas iš individualių šilumokaičių. Tvarkos 14 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamųjų namų gyventojams, kai name įrengtas vietinis šilumokaitis karštam vandeniui ruošti ir įvadinis šilumos skaitiklis, ne šildymo sezono metu, gegužės-rugsėjo mėn., šilumos energijos kiekis, suvartotas karštam vandeniui ruošti, nustatomas pagal skaitiklių rodmenis ir apskaičiuojamas pagal Tvarkos 14 punkte nurodytą formulę (b. l. 28, t.1; b.l. 29-38, t.1).
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr.1-1207 „Dėl Valdybos 2001-03-29 sprendimo Nr. 535V „Dėl Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Tvarkos 3 punktą, nustatydama, kad už suvartotą šilumos energiją patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti mokesčiai apskaičiuojami įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis padauginus iš nustatytos šilumos kainos pagal nurodytą formulę, bei 14 punktą, nustatydama, kad gyvenamųjų namų vartotojams, kai name įrengtas vietinis šilumokaitis karštam vandeniui ruošti ir įvadinis šilumos skaitiklis, ne šildymo sezono metu, gegužės-rugsėjo mėnesiais, šilumos energijos kiekis, suvartotas karštam vandeniui ruošti bei jo temperatūrai palaikyti, nustatomas pagal įvadinių šilumos skaitiklių rodmenis. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 pakeitė ir Tvarkos 6 punktą nustatydama naują mokėjimų už buto (patalpos) šildymą apskaičiavimo formulę vartotojams gyvenamuosiuose namuose, kai karštas vanduo tiekiamas iš individualių šilumokaičių (b. l. 17-18, t.1).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 nustatė šilumos kiekio, perduoto per karšto vandens tiekimo sistemą, paskirstymo daugiabučių namų savininkų bendrijų ir uždarųjų akcinių bendrovių administruojamų gyvenamųjų namų gyventojams, tvarką.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2002 m. gegužės 16 d. įstatymas Nr. IX-884) šiluma yra viena iš energijos rūšių, o energija pagal šio įstatymo nuostatas laikoma preke. Energetikos įstatymo 4 straipsnis nustato energetikos valdymo institucijas. Šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir valymo organizavimas yra priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 16 punktas (1994 m. liepos 7 d. įstatymas Nr. I-533)). Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 punktas nustato, kad savivaldybė savo teritorijoje pagal įstatymų nustatytą kompetenciją reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 7 ir 9 straipsnių nuostatas, savivaldybės, tvarkydamos šilumos ūkį, tvirtina šilumos ūkio specialiuosius planus ir, vadovaudamosi šilumos ūkio specialiaisiais planais, organizuoja šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti. Savivaldybių kompetencija šilumos kainų ir tarifų, sąnaudų apskaitos srityse reglamentuota Šilumos ūkio įstatymo devintame skirsnyje. Pagal Šilumos įstatymo 30 straipsnio 5 dalį savivaldybių tarybos nustato savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamų šilumos ir (ar karšto vandens kainas kiekvienam šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui bei vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatyto metodika – nustato daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalius tarifus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad atsiskaitymo su šilumos tiekėju tvarką bei suvartotos šilumos kiekio nustatymo ir paskirstymo kiekvienam vartotojui tvarką reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio nuostatos. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aiškindamas nurodytas teisės normas teismas padarė išvadą, kad visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio, tenkančio kiekvienam tos šilumos vartotojui, dalies matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodo pasirinkimas yra išimtinė šilumos vartotojo teisė. O rekomenduojamus metodus nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kaip Vyriausybės įgaliota institucija, vykdanti valstybinį energetikos valdymą ( Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatais (Žin.,2002, Nr.109-4819; 2003, Nr.84-3833), 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtino Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisykles (toliau – ir Taisykles). Taisyklių bendrosios nuostatos nustato, kad šilumos paskirstymo vartotojams metodų (toliau – ir Paskirstymo metodų) rengimo ir taikymo taisyklės taikomos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamiems paskirstymo metodams ir vartotojų siūlomiems ar teikiamiems su Komisija suderintiems Paskirstymo metodams. Komisijos rekomenduojami paskirstymo metodai galioja visoje respublikoje. Jie reglamentuoja šilumos paskirstymą tipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai tiekimo –vartojimo riba bei šilumos apskaita yra pastato įvade ar butuose (Taisyklių 3 punktas).
Taisyklių 3 punktas taip pat nustato, kad kiti vartotojų siūlomi ar teikiami su Komisija suderinti Paskirstymo metodai gali būti taikomi netipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai sutartimi nustatytos kitos tiekimo – vartojimo ribos ar šilumos apskaitos schemos ir kai Komisijos rekomenduojamų paskirstymo metodų taikyti negalima.
Pagal Taisyklių 13 punktą vartotojų siūlomi ar teikiami Paskirstymo metodai turi būti parengti taikant šioje paskirstymo metodų rengimo ir taikymo tvarkoje priimtus terminus, žymėjimus, nurodant: kam taikomas Paskirstymo metodas, šilumos ir karšto vandens tiekimo būdą, tiekimo – vartojimo ribą, apskaitos prietaisų schemą, o taip pat papildomus terminus, žymėjimus, literatūrą, teisės aktus, normatyvus, mokslinius darbus, stebėjimų duomenis, ekspertų išvadas ir kita. Būtini paskirstymo metodų papildymai ir pakeitimai nustatyta tvarka turi būti suderinti Komisijoje (Taisyklių 14 punktas).
Ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 priėmimo dienai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. liepos 22 d., 2005 m. gruodžio 30 d. nutarimais Nr. 03-122, Nr. 03-19, Nr. 03-41, Nr. 03-86 buvo patvirtinusi 6 (šešis) Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr.1-1207 pakeista Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka neatitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti šilumos paskirstymo metodų. Šią aplinkybę patvirtina ne tik Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovės paaiškinimai duoti teismo posėdyje, bet ir byloje esantys Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos raštai (b. l. 40, 41, 42-43, 44, 45, 46-47, 48-50, 51-53, 54-56, 57 ). Teismas pabrėžė, kad atsakovai neįrodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 nustatytas Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo metodas atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinus ir visoje respublikoje galiojančius rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad byloje ginčo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr.1-1207 nustatytas Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo metodas nesuderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, nėra. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija sprendimo patvirtinti šį metodą ir jį pripažinti rekomenduojamu nėra priėmusi.
Pagal Taisyklių 16 punktą iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo šilumos tiekėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ privalėjo taikyti iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 priėmimo nustatytą ir ginčijamo sprendimo priėmimo dieną galiojančią šilumos paskirstymo tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 pakeisdama Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką ne tik viršijo įstatymu jai priskirtos kompetencijos ribas, bet ir priėmė norminį administracinį aktą, prieštaraujantį Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.
Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 šilumos kiekį, sunaudotą patalpoms šildyti ir karštam vandeniui, skaičiavo visiems Vilniaus miesto šilumos energijos vartotojams. Todėl atsižvelgiant į šilumos energijos vartotojų interesus bei įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, teismas konstatavo, jog yra pagrindas nustatyti, jog panaikintinas norminis aktas – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nuostatas prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai tik įstatymų nustatytais atvejais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnis numato Seimo narių teisę kreiptis administracinį teismą su pareiškimu prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.
Seimo narių reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti mokėjimų perskaičiavimus išplaukia iš santykių, susiklosčiusių tarp šilumos energijos vartotojų ir šilumos energijos tiekėjo. Tokie santykiai yra sutartinio pobūdžio ir yra reguliuojami Civilinio kodekso normomis. Administracinių bylų teisenos įstatymas nesuteikia procesinės teisės Seimo nariams kreiptis į teismą ginant šilumos energijos vartotojų sutartinius interesus. Seimo narių reikalavimas atlikti mokėjimų perskaičiavimus yra abstraktaus pobūdžio ir nėra susijęs su konkrečiu šilumos energijos vartotoju. Teismas pažymėjo, kad Seimo nariai atstovauti šilumos energijos vartotojų interesams teisme bei jų vardu kreiptis į teismą su reikalavimu atlikti mokėjimų perskaičiavimus, įgaliojimų neturi. Todėl pareiškėjų Juliaus Veselkos ir Egidijaus Klumbio prašymai įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 metų liepos–rugsėjo mėnesius, 2007 metų gegužės–rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 galiojusia šilumos paskirstymo tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusius dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotas už 2006 lapkričio-gruodžio mėnesius, 2008/2009 m. šildymo sezono mėnesius, paliko nenagrinėtus, kadangi Seimo nariai šį prašymą pareiškė būdami neįgalioti vesti bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punktas).
VII.
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Teismas visapusiškai neištyrė, nepalygino Tvarkos ir ginčijamo Sprendimo Nr.1-1207 turinio, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad visi Sprendimu Nr.1-1207 pakeisti Tvarkos punktai (3, 6 ir 14) prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.
2. Tvarkos 3 punktas nustatė, kad už suvartotą šilumos energiją patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti mokesčiai apskaičiuojami įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis padauginus iš nustatytos šilumos kainos pagal formulę, kad šilumos tiekėjas turi taikyti Grigiškių vartotojams didesnę šilumos kainą, negu vilniečiams (jeigu vilniečiams ji buvo 10,88ct/kWh ir 10,34ct/kWh, tai Grigiškių vartotojams - 12,76ct/kWh ir 12,12ct/kWh). Sprendimu Nr.1-1207 padaryto Tvarkos 3 punkto pakeitimo esmė yra tik ta, kad šilumos energijos kaina yra vienoda visiems Vilniaus vartotojams (t.y. „kur T- centralizuotai tiekiamos šilumos kaina, nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos komisijos“), gi mokesčių apskaičiavimo formulė nepakito.
3. Tvarkos 6 punktas nustatė mokėjimų už buto šildymą apskaičiavimo formulę vartotojams namuose, kai karštas vanduo tiekiamas iš grupinių ir iš vietinių šilumokaičių, vėlgi diferencijuojant kainą Grigiškių ir Vilniaus vartotojams, įrašant Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 nustatytą šalto vandens pašildymo šilumos energijos normą 51,17 kWh/m ir išskiriant šilumos energijos normą, perduodamą per daugiabučio namo karšto vandens sistemą priklausomai nuo to, ar karštas vanduo tiekiamas iš grupinės boilerinės, ar iš individualios. Sprendimu Nr.1-1207 padaryto Tvarkos 6 punkto pakeitimo turinys: buvo panaikintas kainų diferencijavimas Grigiškių ir Vilniaus vartotojams, tiksliai pagal Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 03-116 nustatyta šalto vandens pašildymo šilumos energijos norma 51 kWh/m3 bei šilumos energijos normos, įvertinančios atskiram butui per mėnesį priskirtiną šilumos kiekį kWh, perduodamą per daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemą - 160 kWh, 80 kWh, 10 kWh, nebeliko paskirstymo į grupines ir individualias boilerines (atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje visos grupinės boilerinės jau likviduotos).
4. Teismo sprendimas pripažinti visą Sprendimą Nr.1-1207, o ne tik tą jo dalį, kuria buvo pakeistas Tvarkos 14 punktas, yra nepagrįstas, jis prieštarauja faktinei situacijai Vilniaus mieste (grupinių boilerinių likvidavimas), šilumos ūkį reglamentuojantiems įstatymams (pvz. griaunamas kompensacijų už šildymą skaičiavimas) ir Komisijos nutarimams (dėl šilumos energijos normos ir kainų), 2007 m. lapkričio 20 d. LVAT nutarčiai Nr. A11-1061/2007, šilumos vartotojų interesams, protingumo ir sąžiningumo principams.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjo J. Veselkos atstovas teismo posėdyje prašė panaikinti Sprendimą Nr.1-1207 pilna apimtimi, bet prašymas nebuvo pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais ar žodiniais paaiškinimais.
6. Pareiškėjai iš esmės ginčijo būtent Tvarkos 14 punkto pakeitimą (atitinkamai Sprendimo Nr.1-1207 3 punktas).
7. Vertindamas Sprendimo Nr. 1-1207 atitikimą ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatoms, teismas nepagrįstai nagrinėjo tik šios dalies 2 ir 3 sakinius, kuriuose reglamentuojama šilumos kiekio paskirstymo metodikos pasirinkimo procedūra, bet ne apmokėtino šilumos kiekio nustatymo principas. Iš esmės ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 sakiniai ištraukiami iš konteksto, o Sprendimo Nr.1-1207 turinio atitikimas įstatymui teismo be pagrindo vertinamas ir lyginamas ne su visa ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalimi, o tik su jos 2 ir 3 sakiniais.
8. Ginčijamas Sprendimas Nr.1-1207 buvo priimtas 2006 m. birželio 7 d., t. y. po trijų metų nuo ŠŪĮ įsigaliojimo (2003 m. liepos 1 d.), per tą laiką vartotojų elgesys šilumos kiekio paskirstymo metodo pasirinkimo klausimu buvo visiškai pasyvus.
9. Nei ŠŪĮ (2003 m. liepos 1 d. redakcija), nei kitas teisės aktas nenustatė, kokią šilumos kiekio paskirstymo tvarką turi taikyti šilumos tiekėjas, jeigu vartotojai nepasirenka nei vieno iš Komisijos rekomenduojamų ar nesuderina su šia institucija kitų metodų. Šis klausimas iš dalies reglamentuojamas Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punktu, nustatant, jog „iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka“. Tai yra, Vilniuje centralizuotos šilumos tiekėjas UAB „Vilniaus energija“ šilumos kiekį vartotojams teisėtai skirstė pagal Tvarką, kadangi dauguma vartotojų nepasirinko ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje numatytų Komisijos rekomenduotų ar su ja suderintų kitų metodų. Šilumos tiekėjas privalo vadovautis ir visais Tvarkos vėlesniais pakeitimais (tame tarpe Sprendimu Nr. 1-1207).
10. Teismas nepagrįstai įvertino ginčijamo Sprendimo Nr. 1-1207 priėmimą kaip vienašališkai sukurtos, visiškai naujos, su Komisija nesuderintos, metodikos patvirtinimą.
Ginčijamas Sprendimas Nr. 1-1207 traktuotinas ne kaip naujai sukurta metodika, o kaip galiojančios Tvarkos pakeitimas ir patobulinimas, kurio tikslas - pašalinti Tvarkos prieštaravimus pasikeitusiam šilumos ūkio teisiniam reglamentavimui.
11. Nepagrįsta teismo išvada, kad Sprendimas Nr. 1-1207 turėjo būti patvirtintas Komisijos arba suderintas su ja kaip numatyta Taisyklių 14 punkte. Teismui pateikti dokumentai (2 t., b. 1. 24-36), patvirtinantys, kad Komisijos nuomone, vartotojų vardu kreiptis į Komisiją dėl metodų pasirinkimo turėtų daugiabučių namų administratoriai, tačiau pastarieji tai daryti atsisakė.
12. Iki ŠŪĮ įsigaliojimo 2008 m. sausio 1 d., joks teisės aktas nenumatė, kokiu būdu/procedūra turi būti įgyvendinta išimtinė vartotojų teisė pasirinkti šilumos kiekio paskirstymo metodą. Bylos nagrinėjimo metu į klausimą apie tai, koks gi teisės aktas reglamentuoja šią procedūrą, negalėjo atsakyti nei pareiškėjai, nei Komisija.
13. Vilniaus miesto savivaldybė, veikdama kaip viešosios paslaugos (šilumos tiekimo) organizatorė, protingai ir sąžiningai, priėmė Sprendimą Nr. 1-1207 savo įgaliojimų ribose.
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartyje Nr. A11-1061/2007 nurodė, kad šios bylos išsprendimui svarbu išsiaiškinti ar Sprendimu Nr. 1-1207 (jo 3 punktu) įteisinti šilumos kiekio paskirstymo pakeitimai atitinka Komisijos patvirtintų metodų reikalavimų. Teismo sprendime toks atitikimo faktas neigiamas ir nurodoma, kad šią aplinkybę patvirtina byloje esantys Komisijos raštai, trečiojo asmens atsiliepimas, teismo posėdyje Komisijos atstovės duoti paaiškinimai.
Atsiliepimas
Tačiau teismas neobjektyviai įvertino įrodymus, kadangi savo raštais bei atsiliepimu (2 t. b. 1. 40-57) Komisija tik informavo įvairias institucijas ir vartotojus, kad Sprendimas Nr. 1-1207 su Komisija nebuvo suderintas, tačiau juose neminima tai, kad Sprendimu Nr. 1-1207 įteisinti Tvarkos pakeitimai neatitinka Komisijos patvirtintų metodų; teismo posėdyje Komisijos įgaliota atstovė taip pat to nepatvirtino, ji paaiškino, kad į klausimą apie Sprendimo Nr. 1-1207 atitikimą metodams, taip pat ar patvirtintuose metoduose išlaikyta ribinė sąlyga, ji „...negali atsakyti...“.
15. Teismo posėdžio, įvykusio 2008 m. gegužės 19 d., protokole netiksliai įrašyta Komisijos atstovės išsakyta pozicija dėl pareiškėjų prašymo (2 t., b.l.116-117), ji pareiškė, kad susilaiko nuo nuomonės išreiškimo. Šiomis aplinkybėmis teismas nepagrįstai įvertino trečiojo asmens raštus bei jo atstovės pasisakymus kaip Sprendimu Nr. 1-1207 įteisinto šilumos kiekio paskirstymo pakeitimo neatitikimo Komisijos metodams patvirtinimą/įrodymą.
16. Visuose Komisijos rekomenduojamuose metoduose išlaikytas ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas visos name suvartotos šilumos paskirstymo (išdalijimo) vartotojams principas, panaikinta ribinė sąlyga, kad Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 taikomas, kai šiluma ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais ir pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, kad Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 punktų 3.2.2, 5 ir 6.2 turinys atitinka Sprendimo Nr. 1-1207 punkto 3, kuriuo buvo pakeistas Tvarkos 14 punktas, turinio.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartyje Nr. A11-1061/2007 nustatė, kad šioje byloje teismas gali, o reikalui esant, turi, spręsti klausimą dėl specialių žinių panaudojimo ar išsiaiškinti Komisijos poziciją dėl Sprendimo Nr. 1-1207 atitikimo Komisijos metodams.
Komisijos pozicija visiškai neaiški. Todėl byloje buvo reikalinga skirti ekspertizę arba teisme apklausti specialistą.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjai prašė vadovaujantis ŠŪĮ 12 straipsniu ir 15 straipsniu pripažinti neteisėtu Sprendimą Nr. 1-1207 ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Tačiau apie tai, ar ginčijamas Sprendimas Nr. 1-1207 prieštarauja ŠŪĮ 15 straipsniui, teismo sprendime nepasisakyta.
19. Ūkio ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymais Nr. Nr. 4-238 ir 4-239 nuo 2007 m. liepos 1 d. buvo pakeista šilumos paskirstymo metodų pasirinkimo procedūra, todėl buvo panaikintas Sprendimas Nr.1-1207. Faktiškai UAB „Vilniaus energija“ taikė Sprendimą Nr. 1-1207 laikotarpyje nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., taigi, nuo 2007 m. liepos 1 d. šilumos tiekėjas vykdė tik minėtus Ūkio ministro įsakymus.
Sprendimas Nr.1-1207 buvo finansiškai naudingas daliai vartotojų: teismui pateikta 2006 m. liepos-rugsėjo „gyvatuko“ mokesčio (mažesnio, negu normatyvinis) priskaičiavimo suvestinė (2 t. b. 1. 14-22) patvirtino, kad 32 290 vartotojų mokėjo už šilumą cirkuliacijai mažiau, negu normatyvas (skirtumas vartotojų naudai sudarė nuo 0,01 Lt iki 19,54 Lt per vieną 2006 m. ne šildymo sezono mėnesį). Todėl teismo sprendimas Sprendimą Nr.1-1207 laikyti panaikintu nuo jo priėmimo dienos, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.
20. Teismo išvada, kad pareiškėjai neįgalioti vesti bylą šilumos vartotojų vardu yra nepagrįsta, kadangi pareiškėjų prašymas nepareikštas kokio nors suinteresuoto asmens vardu, tai abstraktus prašymas dėl normatyvinio akto teisėtumo. Pareiškėjai, kaip Seimo nariai, negalės pašalinti trūkumų ir pakartotinai kreiptis su reikalavimu dėl perskaičiavimo, nes jie neturi tokios teisės pagal įstatymą, todėl šiuo atveju nebus ir ABTĮ 104 straipsnyje numatytų pasekmių.
21. Reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti perskaičiavimus turi būti atmestas, kadangi įmonė yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o nuo 2007 m. liepos 1 d. nebetaikomas ir ginčijamas Sprendimas Nr. 1-1207.
Atsiliepimas
Pareiškėjai su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad tiek Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 535V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“, tiek ir ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207 turėtų būti skirti vienam pagrindiniam tikslui - nustatyti kaip yra išdalinamas pastato įvadiniu šilumos skaitikliu išmatuotas suvartotos šilumos kiekis butų (patalpų) savininkams. Visi kiti klausimai šio pobūdžio teisės aktuose neturi būti liečiami kaip nesusiję su teisės akto paskirtimi.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse (Žin., 2004, Nr. 168-6214) 3 punkte nustatyta, kad „Komisijos rekomenduojami paskirstymo metodai galioja visoje Respublikoje. Jie reglamentuoja šilumos paskirstymą tipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai tiekimo-vartojimo riba bei šilumos apskaita yra pastato įvade ar butuose.“ Nutarimo 6 punkte tarp nustatomų fizikinių dydžių (šilumos kiekis, laikas, galia ir kt.) žymėjimų nėra nei šilumos kainų, nei kokių kitokių pinigais išreiškiamų dydžių, kadangi šios paskirties teisės aktai privalo spręsti vien tik siauros specializacijos uždavinį - protingai ir sąžiningai išdalinti visą pastate suvartotą šilumą daugiau kaip vienam vartotojui. Jokie kiti klausimai šilumos paskirstymo metoduose neturi būti reglamentuojami.
Tačiau Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendime Nr. 1-1207 yra ir kitų klausimų, nesusijusių su šilumos išdalijimu. Ginčijamo teisės akto nuostatos apima 1 ir 2 punktuose - iš Komisijos nutarimų atkeltos šilumos kainos ir šilumos suvartojimo normos. Ginčijamo teisės akto panaikinimas niekaip nepaveiks minėtų kainų ar normų galiojimo teisėtumo; 3 punkte - esminį šilumos išdalijimo tvarkos pakeitimą (panaikinta ribinė sąlyga, galiojusi Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535V 14 punkte), įvestą neinformavus vartotojų, nepaaiškinus jiems apie pasekmes ir neatsižvelgus į jų valią, kaip tai nustatė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis. Šis sprendimas ne tik pažeidė vartotojų apsisprendimo principą, įtvirtintą įstatyme ir suteikusį vartotojams galimybę patiems gintis nuo įvairių valdžios institucijų ir verslo subjektų, bet ir pablogino daugelio vartotojų padėtį. 2006 m liepos- rugsėjo mėnesiais ir 2007 m gegužės-rugsėjo mėnesiais daugeliui šilumos vartotojų labai padidėjo šilumos kiekiai, perduoti per cirkuliacinę sistemą.
Pažymėjo, kad atsakovo atstovė negalėjo atsakyti į klausimą kaip paaiškinti dvigubai - trigubai padidėjantį šilumos suvartojimą „gyvatukuose“ vasaros metu, lyginant su žiemos laikotarpiu, kada šis suvartojimas sugrįžta į normą 160 kWh/butui per mėnesį. Iš to darytina išvada, kad „šokinėjantis“ šilumos suvartojimas „gyvatukuose“ yra neteisingos apskaitos pasekmė.
Mano, kad vartotojai neturėjo pakankamai informacijos apie jiems suteiktas galimybes ir gal net nežinojo, kad jie gali pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Suteikti šią informaciją jiems galėjo pati Kainų komisija, Ūkio ministerija arba pats šilumos tiekėjas. Vartotojų informavimas yra ne tik energijos tiekėjų teisė, bet ir jų prievolė. Energetikos įstatymas (Žinios, 2002 m. birželio 7 d., Nr. 56-2224) nustato energetikos įmonių prievolę informuoti vartotojus (19 str. 4 d.).
Pareiškėjai sutinka su atsakovo nuomone, kad iki vartotojo apsisprendimo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka. Tą nustato ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (Žin., 2004, Nr. 168-6214) 16 punktas. Todėl nieko nepasirinkusiems vartotojams ir toliau reikėjo taikyti Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 535V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ ir kartu informuoti juos apie naujų metodų paskirstymo galimybes.
Šilumos paskirstymo (išdalijimo) tvarkos „patobulinimas“ pakeitė ją iš esmės: ne šildymo sezono metu (gegužės-rugsėjo mėn.) pašalino apribojimus maksimaliam šilumos kiekiui perduotam per cirkuliacinę karšto vandens sistemą; daugumai gyventojų padidino apmokėjimus už šilumą perduotą per cirkuliacinę karšto vandens sistemą ne šildymo sezono metu, kai kuriems smarkiai; daugiabučiuose namuose įvedė „solidarios atsakomybės“ už viso suvartotos šilumos kiekio apmokėjimą principą; panaikino motyvaciją karšto vandens tiekėjui rūpintis karšto vandens skaitikliais, jų tikslumu ir tinkamumu, sekti karšto vandens suvartojimą. Sukeliantis tokius esminius pokyčius teisės aktas negali būti vadinamas „tvarkos patobulinimu“.
Bet kokį šilumos paskirstymo metodą galima įteisinti ir pradėti taikyti tik po to, kai jį patvirtina arba suderina Komisija. Komisijos nepatvirtinti ar nesuderinti su ja metodai yra nelegalūs - taikyti jų negalima. Būtent toks yra ginčijamu Sprendimu Nr. 1-1207 nustatytas naujas šilumos paskirstymo metodas. Tačiau Komisijos patvirtinimas yra tik būtina, bet nepakankama metodo taikymo sąlyga, išskyrus atvejus, kai patys vartotojai prašo Komisijos derinti jų pasiūlytus metodus tik jų pačių namuose, nes tuo pačiu vartotojų pasirinkimas jau yra automatiškai išreikštas. Kad metodą pradėti realiai taikyti, būtina, kad taip nuspręstų vartotojai. Kol vartotojai nenusprendė, komisijos patvirtintas metodas yra tik pasirinkimo galimybė.
Kiekvienas juridinis ar fizinis asmuo gali siūlyti Komisijai šilumos paskirstymo metodų projektus. Jei atsakovas nori taikyti kokį nors jam patinkanti šilumos paskirstymo metodą, jis privalo: parengti projektą; pateikti Komisijai su prašymu pritarti; jei Komisija pritaria ir rekomenduoja vartotojams, informuoti vartotojus apie naują metodą ir paskatinti juos apsispręsti irt pasirinkti naują metodą taikymui; jei vartotojai priima sprendimą dėl naujo metodo taikymo, naujas metodas pradedamas taikyti.
Sprendimu Nr. 1-1207 nustatytas šilumos paskirstymo metodas yra naujas, tačiau jo nėra nei patvirtinusi Komisija, nei pasirinkę gyventojai. Todėl jis buvo taikomas neteisėtai.
Dėl atsakovo motyvų, kad nemažam skaičiui vartotojų dėl ginčijamo teisės akto mokėjimai už cirkuliacinę šilumą („gyvatuko“ mokestis) sumažėjo, pareiškėjai prieštaravimų neturi. Tačiau pabrėžė, kad daug atvejų kai „gyvatuko“ mokesčio sumažėjimas buvo užregistruotas vieną 2006 m. mėnesį, tuo tarpu kai ginčijamas Sprendimas Nr. 1-1207 buvo taikomas tris 2006 m mėnesius - liepą-rugsėjį. Tam pačiam vartotojui kitus du mėnesius „gyvatuko“ mokestis galėjo padidėti, todėl objektyviam vartotojo laimėjimų - nuostolių balansui būtina sumuoti per visus 3 mėnesius. Byloje nepateiktas skaičius vartotojų, kuriems „gyvatuko mokestis“ padidėjo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovai paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai su apeliacinio skundu nesutiko ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VIII.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjai prašė ištirti norminio akto, Vilniaus miesto tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“, atitikimą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniui ir 15 straipsniui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Taip pat nusprendė Vilniaus miesto tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ laikyti panaikintu nuo jo priėmimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas tyrė norminio administracinio akto atitikimą tik Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniui, bet netyrė jo atitikimo šio įstatymo 15 straipsniui, kaip to prašė pareiškėjai.
ABTĮ 86 straipsniu nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Reikalavimas ištirti normino akto atitikimą konkrečiam teisės aktui yra pagrindinis reikalavimas, todėl sprendime turi būti pasisakyta dėl jo atitikimo kiekvienam teisės aktui kuriuos nurodo pareiškėjas. Teismo sprendimas priimtas neišsprendus pareiškėjo visų reikalavimų , neatitinka jam keliamų ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, todėl nėra teisėtas ir tai yra pagrindas jį panaikinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikinęs šioje byloje pirmos instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtina pasinaudoti specialisto išvada, kadangi bylos ginčo vertinimui būtinos specialios žinios, taip pat išsiaiškinti pareiškėjų poziciją, ar jie prašo ištirti viso sprendimo teisėtumą ar tik atskirų punktų, nes prašyme nurodyti argumentai tik dėl trečio sprendimo punkto neatitikimo įstatymui. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė įvertinti ar sprendimo 3 punkte pateikta skaičiavimo formulė atitinka VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą 4 metodą. Šių nurodymų pirmosios instancijos teismas neįvykdė ir tai sąlygojo, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai. Aplinkybė ar priimtas sprendimas atitinka rekomenduotiną metodą yra reikšminga siekiant nustatyti ar atsakovas priimtą sprendimą privalėjo derinti su Komisija, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Teismo sprendimas turi būti pagrįstas argumentais. Tokia nuostata kyla ir ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kuria nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas privalo pagrįsti priimtą sprendimą išvadomis, bei nurodyti kokioje apimtyje ginčijamas sprendimas prieštarauja įstatymui. Šiuo atveju teismo sprendime nėra vertinimo pagrįsto įrodymais kuo pasireiškia sprendimo prieštaravimas įstatymui.
Taip pat byloje būtina nustatyti pareiškėjų poziciją dėl UAB „Vilniaus energija“ procesinės padėties, ar ji gali dalyvauti atsakovu šioje byloje, nes tiriamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas. Pareiškėjams būtina išaiškinti jų teisę pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl sprendimo neteisėtumo, nes argumentai apie šildymo kainų pokyčius po ginčijamo sprendimo priėmimo nėra pakankami pripažinti, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja įstatymui.
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija,
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.