Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Daiva Jankauskienė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi D. Š. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties, D. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato įgalioto pareigūno S. J. 2014-03-21 nutarimu administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. 56N-9274550-14 D. Š. buvo pripažintas kaltu dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124² str. 2 d., ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų) bauda su specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu 12 mėnesių.

Administracinė nuobauda D. Š. paskirta už tai, kad jis 2014-01-22, 22.40 val. Vilkaviškio m. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje aikštelėje vairuodamas automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš chuliganiškų paskatų pavojingai juo manevravo – be jokio reikalo tyčia iš eilės keletą kartų staiga užtraukdamas automobilio stovėjimo rankinį stabdį, privertė automobilį slysti šonu važiuojant ratais, tuo keldamas pavojų tiek eismo, tiek ir savo, savojo automobilio keleivio ir aikštelėje stovėjusioje kitoje transporto priemonėje buvusių asmenų saugumui.

Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog ATPK 124² str. 2 d. įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, o iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių pareiškėjui surašytų protokolo ir nutarimo nėra aišku kokius kelių eismo taisyklių pažeidimus ir būtent kokiais veiksmais jis padarė. Administracinio teisės pažeidimo, kurio padarymu pareiškėjas kaltinamas, jis nepadarė. Tokios pozicijos pareiškėjas laikėsi nuo tada, kai jam buvo surašytas pirmas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Surašius protokolą jis iš pat pradžių aiškino, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo vairavimo, apgailestauja dėl tokio elgesio kelyje. Kad dėl savo elgesio kelyje gailisi paaiškinime parašė todėl, kadangi išvažiuojant iš greta Medžiotojų gatvės esančios teritorijos, kurios negalima laikyti automobilių stovėjimo aikštele, nes ji nėra pažymėta kelio ženklu Nr. 528 ir joje viešasis eismas nevyksta, į medžiotojų gatvę esant slidžiai kelio dangai jo vairuojamą automobilį sumetė ir jis buvo įsitikinęs, kad pareigūnai tai traktuoja kaip kelių eismo taisyklių pažeidimą. Pareiškėjas teigia, jog jo parodymai yra nuoseklūs nuo protokolo surašymo momento, tačiau policijos pareigūno E. R. parodymai iš esmės skiriasi nuo policijos pareigūno D. G. parodymų, jie negalėjo suprantamai ir logiškai paaiškinti, kodėl nenustatė ir neapklausė liudytojo, kuris buvo pareiškėjo automobilyje ir nenustatė bei neapklausė liudytojų, kurie sėdėjo automobilyje, stovėjusiame aikštelėje.

Apeliacinis D. Š. skundas netenkinamas.

Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą bei savo kaltę dėl pažeidimo numatyto ATPK 124² str. 2 d. padarymo, tačiau aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, o įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame D. Š. skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų neatkartoja.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių pareiškėjui surašytų protokolo ir nutarimo nėra aišku kokius kelių eismo taisyklių pažeidimus ir būtent kokiais veiksmais jis padarė. Pareiškėjas ginčija savo kaltę bei nurodo, jog policijos pareigūnų parodymai iš esmės skiriasi, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi ir neabejojo jų parodymais. Šie pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini, juos paneigia surinkta byloje medžiaga. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pareigūnų D. G. ir E. R. parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes bei aplinkybes, nurodytas iš karto po įvykio surašytame D. G. tarnybiniame pranešime, jie yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, sudarantys vientisą įrodomąją medžiagą, atskleidžiantys išsamų pažeidimo vaizdą, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Byloje jokių duomenų apie tai, jog jie asmeniškai pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Jiems be jokios priežasties apkaltinti D. Š. tariamai nesamo administracinio teisės pažeidimo padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir savo apeliaciniame skunde, todėl netikėti ir nesivadovauti policijos pareigūnų parodymais nėra pagrindo. Pareiškėjo skunde nurodyti neesminiai neatitikimai pareigūnų parodymuose, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nesudaro pagrindo juos vertinti neatitinkančiais tikrovės bei nepaneigia paties administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto ir jokia apimtimi nedaro skundžiamos nutarties nepagrįsta ir neteisėta.

Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors administracinio teisės pažeidimo protokolas ir turi formalų trūkumą, jog neįrašyti įvykio liudininkų duomenys, tačiau šis trūkumas nėra esminis ir jis nedaro viso dokumento niekiniu ar negaliojančiu, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole teisės pažeidimo esmė atskleista tinkamai, aiškiai ir išsamiai. Be to, teismo posėdžio metu apklausti pareigūnai D. G. ir E. R. (30-31 b. l.) patvirtino aplinkybę, jog liudininkų sąmoningai nefiksavo surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, kadangi pažeidėjas prisipažino padaręs pažeidimą ir paaiškinime nurodė, jog nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio.

Pareiškėjas skunde taip pat kelia klausimą, kad iš 2014-03-21 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje neaišku koks policijos laipsnis suteiktas pareigūnui S. J. ir ar jis yra įgaliotas nagrinėti šias administracinių teisės pažeidimų bylas. Aukštesnysis teismas pažymi, jog iš Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą yra gauta Marijampolės AVPK viršininko įsakymo kopija, kuri patvirtina, kad Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulio būrio specialistas S. J. turėjo įgaliojimus nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas.

Atmestinas ir pareiškėjo skundo argumentas, jog greta Medžiotojų gatvės esančios teritorijos, negalima laikyti automobilių stovėjimo aikštele, nes ji nėra pažymėta kelio ženklu Nr. 528 ir joje viešasis eismas nevyksta. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vilkaviškio miesto seniūnijos raštas (19 b. l.), kuriame pažymėta, kad automobilių aikštelės Medžiotojų gatvės pabaigoje paskirtis yra Vilkaviškio miesto poilsiavietės prie Paežerių ežero lankytojų automobilių parkavimui ir stovėjimui. Todėl, kaip ir pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo, teiginiai, jog pareiškėjas nežinojo, kad tai viešam automobilių eismui skirta aikštelė, neįtikinantys ir atmestini, kadangi iš pačios situacijos, kaip nurodyta teismo nutartyje, akivaizdu, jog tai yra automobiliams statyti skirta vieta – ji tiesiogiai jungiasi su gatvės važiuojamąja dalimi, į ją galima patekti tik iš šios medžiotojų gatvės, aikštelėje pastatytas stacionarus lauko tualetas. Aplinkybė, kad šiuo metu prieš aikštelę gatvėje nėra ją žyminčio kelių ženklo, nereiškia, kad aikštelės paskirtis yra kitokia.

Teisme ištirtų įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo sudėtis D. Š. veiksmuose įrodyta ir nėra jokių abejonių, kad jis ginčijamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis padarė ATPK 124² str. 2 d. numatytą pažeidimą. Naikinti Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato 2014-03-21 nutarimą ir pirmosios instancijos skundžiamą nutartį bei administracinę bylą nutraukti, aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t.y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-05-16 nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. Š. skundo netenkinti. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.