- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-23
- Bylos Nr.
- eI1-4462-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02511-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 37.5Kiti su bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygomis susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodo, jog 2019 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. NN-1222, buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) kolonijos Pirmojo sektoriaus į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimo.
Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 7 d., apie 17 valandą, Vilniaus PN bendrabučio laiptinėje buvo užpultas kelių asmenų ir sužalotas, buvo paliktas gulėti ant grindų. Kadangi apie valandą laiko pareiškėjas nesulaukė pagalbos, jis pats nuėjo pas prižiūrėtojus ir paprašė, kad iškviestų gydytoją. Pareiškėją apžiūrėjo Vilniaus PN gydytojas, ir buvo nuspręsta pareiškėją iš karto buvo pervežti į Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę. Pareiškėjui buvo nustatyta kaktos dešinėje pusėje gumbas ir kraujosruva, kairio smilkinio srityje įdrėskimo žymės, nosies srityje gumbas ir nosies pertvaros pakrypimas į kairę pusę, už dešinės ausies mėlynė, kairė ausis mėlyna, kairėje smakro pusėje kraujosruva, nugaros srityje, daugybiniai sumušimai, kairės kojos šlaunies srityje sumušimo žymės, kairės rankos dilbio srityje sumušimo žymė.
Pareiškėją iš Respublikinės ligoninės parvežus į Vilniaus PN, jis nebuvo perkeltas į kitą būrį, tačiau buvo iš karto perkeltas į kamerų tipo patalpas. Nors medikai pareiškėjui rekomendavo ramų poilsį, tačiau Vilniaus PN administracija perkėlus pareiškėją į kamerų tipo patalpas atėmė miegojimui skirtą čiužinį, tokiais veiksmais akivaizdžiai tyčiojosi ir žemino pareiškėją. Po laikino izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, kuris truko 2 paras, Vilniaus PN administracija pareiškėjui nurodė eiti į 3 būrį dėl pareiškėjo saugumo, tačiau tiek 2 tiek 3 būriai yra toje pačioje patalpoje. Pareiškėjas, bijodamas dėl savo saugumo, parašė paaiškinimą, kuriame nurodė aplinkybes, dėl kurių atsisako eiti į jam paskirtą būrį, ir nurodė, jog prieš kelias paras patyrė sužalojimus nuo kitų nuteistųjų. Paaiškinime taip pat nurodė, jog pareiškėjui dėl patirto užpuolimo yra reikalinga psichologo - psichiatro pagalba, tačiau psichologinė pagalba pareiškėjui paskirta nebuvo.
Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iasis skyrius, dėl šio įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, tačiau 2019 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo priimtas nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kadangi asmenys padarę nusikalstamą veiką nustatyti nebuvo.
Pažymi, kad pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK buvo perkeltas į Vilniaus PN, siekiant palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją, tačiau Vilniaus PN, tik perkėlus pareiškėją, būdami atsakingi už jo priežiūrą ir sveikatą nesugebėjo užtikrinti saugumo, todėl pareiškėjo sveikata buvo sužalota kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų. Nurodo, kad neužtikrinus pareiškėjo saugumo Vilniaus PN yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus, nes Vilniaus PN nebuvo sukurta tinkama ir pakankama nuteistųjų priežiūros sistema, o esanti nuteistųjų priežiūros sistema buvo neveiksminga. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės institucijos (pareigūnų) neteisėti veiksmai.
Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus PN direktorius V. D. ne tik po įvykio neužtikrino pareiškėjo saugumo ir liepė pareiškėjui grįžti į tas pačias patalpas, kuriose buvo užpultas, tačiau 2019 m. rugsėjo 11 d., priėmė nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo, kuriuo pareiškėjui paskyrė nuobaudą - 20 parų perkėlimo į kamerų tipo patalpas.
Teisės aktai įtvirtina pataisos namų pareigą užtikrinti nuteistųjų asmenų priežiūrą ir saugumą, kadangi jeigu valstybė (teismas) nusprendžia asmenį izoliuoti nuo visuomenės ir paskiria jam laisvės atėmimo bausmę, tai valstybės pareiga atsakyti už netinkamą priežiūrą ir apsaugą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad jeigu Vilniaus PN pareigūnai būtų tinkamai vykdę jiems teisės aktų priskirtas funkcijas, įpareigojančias užtikrinti nuteistųjų gyvybės ir sveikatos apsaugą, nebūtų kilę galimybės kitiems nuteistiesiems, sužaloti pareiškėją ir padaryti jam daugybinius sužalojimus bei nesunkų sveikatom sutrikdymą, todėl Vilniaus PN pareigūnams, nesugebant užtikrinti pareiškėjo saugumo, jį tik perkėlus jį iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Pabrėžia, kad perkėlus pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimo, jis buvo paskirtas į antrą nuteistųjų būrį (duomenys neskelbtini) bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą.
Paaiškina, kad Vilniaus PN nuteistieji gyvena penkių aukštų bendrabutyje, kurio cokoliniame aukšte įrengtos bendro naudojimo patalpos visiems bendrabutyje gyvenantiems nuteistiesiems, 1-ame aukšte gyvena 1-o būrio nuteistieji ir įrengta nuteistųjų valgykla, 2-4 aukštuose yra nuteistųjų būrių gyvenamosios patalpos (2-7 nuteistųjų būriai, po 2 būrius kiekviename aukšte), penktame aukšte taip pat bendro naudojimo patalpos (aktų salė, nuteistųjų biblioteka, metodiniai kambariai, nuteistųjų kompiuterių klasė ir t.t.). Pareiškėjas po jo atvykimo į įstaigą buvo paskirtas į 2-ame bendrabučio aukšte esantį 2-ą nuteistųjų būrį.
Pabrėžia, kad bendrabučio gyvenamosiose patalpose gyvenantys nuteistieji nerakinami gyvenamosiose patalpose. Jie nuolat turi galimybę judėti tiek savo aukšto bendro naudojimo patalpose (koridorius, virtuvė, poilsio kambarys, sanitariniai mazgai), tiek eina pasivaikščioti į gryną orą, eina pas gydytojus, į darbą, į resocializacijos užsiėmimus, pas pareigūnus, į pasimatymus, skambinti vaizdo skambučiais ir pan. Visi I-ame gyvenamajame korpuse, t. y. bendrabutyje gyvenantys nuteistieji naudojasi bendra laiptine, joje nuolat vyksta nuteistųjų judėjimas. Pareigūnų kontrolės ir praleidimo punktas įrengtas išėjus iš laiptinės. Kiekviename bendrabučio aukšte nuolat budi Saugumo valdymo skyriaus prižiūrėtojai, taip pat dinaminės priežiūros specialistai, kiekvienam būriui priskirta po už būrį atsakingą Resocializacijos skyriaus specialistą (būrio viršininką), kurie vykdo tarnybą būriuose.
Pabrėžia, kad pareiškėjas nurodo jog jis buvo sužalotas Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio) laiptinėje. Ši aplinkybė fiksuota ir Vilniaus PN 1- ojo SVS specialisto dinaminei priežiūrai, į kurį kreipėsi pareiškėjas, Vilniaus PN direktoriui 2019 m. rugsėjo 7 d. pateiktame tarnybiniame pranešime, tačiau tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į specialistą kreipęsis pareiškėjas paaiškino, kad susižalojo krisdamas nuo laiptų. Tuomet dinaminės priežiūros specialistas nedelsiant pareiškėją nuvedė į Sveikatos priežiūros tarnybos priimamąjį bei informavo vyriausiąjį specialistą (budinčiai pamainai).
Pabrėžia, kad pareiškėjas iki incidento bendrabučio laiptinėje nesikreipė nei į Kriminalinės žvalgybos skyrių, nei į Saugumo valdymo skyriaus pareigūnus dėl galimai jam gresiančio pavojaus įstaigoje, tokių duomenų Vilniaus PN.
Pabrėžiame, kad nuteistuosius į konkrečias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas, paskirsto speciali komisija, į kurią įeina ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie įvertina visus turimus duomenis dėl galimybės nuteistiesiems kartu atlikti paskirtas laisvės atėmimo bausmes paskirtose gyvenamosiose patalpose. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai rinkdami kriminalinės žvalgybos informaciją įvertina tam tikrų nuteistųjų tarpusavio santykius, elgesį bausmės atlikimo metu, galimą neigiamą įtaką, galimus tarpusavio konfliktus. Tik įvertinus visas išvardintas rizikas, priimamas sprendimas dėl nuteistųjų paskirstymo į tam tikras gyvenamąsias patalpas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad įžvelgia tam tikrus pareigūnų neveikimo požymius, neužtikrinant saugumo pareiškėjui, tačiau Vilniaus PN su šiais teiginiais nesutinka. Pareiškėjui pasikreipus į dinaminės priežiūros specialistą, pareigūnas susidariusios situacijos metu reagavo operatyviai, t. y. nedelsiant nuvedė pareiškėją į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas, kur jam buvo suteikta pagalba, informavo vyriausiąjį specialistą budinčiajai pamainai. Pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus universitetinę ligoninę. Pareiškėjui grįžus į pataisos įstaigą, jis Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimu buvo laikinai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad pradžioje pareiškėjui nurodžius, kad jis 2019 m. rugsėjo
7 d. bendrabučio laiptinėje paslydo ir susižeidė, o vėliau pareiškus, kad jis iš tiesų ne paslydo ir nukrito, o buvo užpultas kitų nuteistųjų, 2019 m. rugsėjo 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas buvo apklaustas liudytoju ir pripažintas nukentėjusiuoju. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjui nenurodžius ir nenustačius asmenų, kurie galimai buvo užpuolę pareiškėją, ikiteisminis tyrimas Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo sustabdytas.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas. Vilniaus PN yra užtikrinama maksimali nuteistųjų apsauga, priežiūra ir kontrolė. Pareiškėjas dėl 2019 m. rugsėjo 7 d. įvykių pats buvo nuolat nenuoseklus, pateikė skirtingas įvykio versijas, nenurodė asmenų, kurie galimai jį užpuolė, iki 2019 m. rugsėjo 7 d. nesikreipė į pareigūnus dėl jam galimai gresiančio pavojaus. Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus nuolat budi įstaigos teritorijos stacionariuose kontrolės praleidimo punktuose, patruliuoja įstaigos teritoriją, Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnai vykdo kriminalinę žvalgybą įstaigoje, teritorija stebima vaizdo stebėjimo sistema. Pareiškėjas susižalojo (buvo sužalotas) bendro naudojimo patalpose - laiptinėje, kuria bendrai naudojasi visi Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse gyvenantys nuteistieji.
Pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtu Vilniaus PN pareigūnų neveikimu, o būtent 2019 m. rugsėjo 7 d. neužtikrinant pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų, dėl ko jis buvo galimai sumuštas kitų nuteistųjų, tačiau Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo atstovės teiginiai yra visiškai abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikia konkrečių pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo požymių.
Vilniaus PN pabrėžia, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vilniaus PN nuomone visos pareiškėjo Skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė rėmėsi skunde nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, Vilniaus PN yra įpareigoti teisės aktais užtikrinti Vilniaus PN esančių asmenų saugumą. Nuteistųjų ir suimtųjų saugumas turi būti užtikrinamas vaizdo stebėjimo kameromis, kad prireikus pagalbos pareigūnai galėtų nedelsiant reaguoti. Po užpuolimo, pablogėjo pareiškėjo tiek fizinė, tiek emocinė savijauta. Pareiškėjas jautė nesaugumo jausmą, patyrė pažeminimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš Vilniaus PN – veiklos – jo saugumo neužtikrinimo 2019 m. rugsėjo 7 d.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus PN 1-ojo SVS specialistas D. S. Vilniaus PN direktoriui 2019 m. rugsėjo 7 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 81-677 (1) „Dėl nuteistojo R. J. traumos“. Pranešime nurodyta, jog 2019 m. rugsėjo 7 d., 18.10 val., į SVS specialistą kreipėsi 1-o gyvenamojo korpuso 2-o būrio pareiškėjas ir pranešė, kad susižalojo krisdamas nuo laiptų. Apie tai nedelsiant buvo pranešta 1-ojo SVS vyriausiajam specialistui. Pareiškėjas buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą medicininei apžiūrai.
Byloje nustatyta, vėliau, pareiškėjas nurodė kad 2019 m. rugsėjo 7 d. ne pats susižalojo, o buvo užpultas kitų nenustatytų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų ir sužalotas.
Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iasis skyrius, dėl šio įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR BK 138 str. 1 d., tačiau 2019 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas, sustabdytas, kadangi nenustatyti padarę nusikalstamą veiką asmenys.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.
CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).
Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas buvo užpultas kitų bausmę atliekančių asmenų, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR BK 138 str. 1 d., pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Po užpuolimo pareiškėjas buvo pristatytas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, vėliau pervežtas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę, pareiškėjui buvo nustatyta kaktos dešinėje pusėje gumbas ir kraujosruva, kairio smilkinio srityje įdrėskimo žymės, nosies srityje gumbas ir nosies pertvaros pakrypimas į kairę pusę, už dešinės ausies mėlynė, kairė ausis mėlyna, kairėje smakro pusėje kraujosruva, nugaros srityje, daugybiniai sumušimai, kairės kojos šlaunies srityje sumušimo žymės, kairės rankos dilbio srityje sumušimo žymė.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Vilniaus PN turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2019 m. rugsėjo 7 d. būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, todėl Vilniaus PN neturėjo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir jį sužalojusių nuteistųjų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas žinojo, ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui iš kitų kalinių pusės, kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, išskyrus laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigas, atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes (BVK 72 str.). BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.
Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustatė ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), kuri galiojo ir pareiškėjo užpuolimo metu.
Pagal Instrukcijos 7 punktą, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; šių asmenų patikrinimai ir skaičiuotės; šių asmenų įstatymų nustatyto suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas; nuteistųjų, kuriems leista išvykti be sargybos arba be palydos, elgesio kontrolė; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos; laisvės atėmimo vietų inžinerinių ir techninių įrenginių būklės ir požeminių komunikacijų sistemų blokavimo patikrinimai; transporto priemonių laisvės atėmimo vietų teritorijose, pagamintos produkcijos bei krovinių krovimo darbų kontrolė; pašto ir perduodamų siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, priėmimo ir įteikimo bei pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis kontrolė; laisvės atėmimo vietų personalo teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių su asmenimis, laikomais šiose įstaigose, laikymosi kontrolė, nustatyta tvarka įeinančių į laisvės atėmimo vietas (išeinančių iš jų), kuriose laikomi asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat į įmonių teritorijas, kuriose dirba suimtieji ar nuteistieji, asmenų ir jų daiktų patikrinimas; įstatymu nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymo, užtikrinimas; budinčioji priežiūros pamaina. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, pataisos namai, siekdami užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę juose laikomų asmenų elgesio kontrolę ir patikrinimus.
BVK 114 straipsnio 1 dalies, Instrukcijos 7 punkto sisteminė analizė leidžia teigti, kad pataisos namai, siekdami užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę, užkardyti laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimus, užtikrinti izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymą. Kaip jau minėta, tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismo vertinimu, jei Vilniaus PN pareigūnai būtų tinkamai vykdę jiems teisės aktų priskirtas funkcijas, įpareigojančias užtikrinti nuteistųjų gyvybės ir sveikatos apsaugą, būtų budėję savo postuose, kiti nuteistieji nebūtų turėję galimybės atlikti neteisėtus veiksmus betarpiškai pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjui nebūtų kilusios jokios neigiamos pasekmės. Teismas, vertindamas nurodytų teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų bausmės atlikimo režimo laikymosi bei tinkamos apsaugos ir tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus bei priežastinio ryšio buvimą su pareiškėjo sužalojimu (pasekmėmis) (ABTĮ 56 str.). Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos valstybės institucijos (pareigūnų) veikos, atlyginimą.
Be to, pareiškėjas nurodo, kad jį parvežus iš ligoninės į Vilniaus PN, jis nebuvo perkeltas į kitą būrį, tačiau jam buvo paskirta nuobauda ir jis buvo iš karto perkeltas į kamerų tipo patalpas, iš jo buvo atimtas čiužinys, nepaisant to, kad medikai jam rekomendavo ramų poilsį.
Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 2S-4531 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. 28-595 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kurių pagrindu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda. Teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu nutarimus panaikino, kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių, nepagrįstai pabloginančius pareiškėjo teisinę padėtį, neatitinkantys BVK 70 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Teismas konstatavo, Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėju, nes visiškai neatkreipė dėmesio į faktinę aplinkybę, jog dėl galimo pareiškėjo sužeidimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad pareiškėjas pagrįstai jaučia grėsmę savo fizinei ir psichinei sveikatai, kad būtent dėl to laisvės atėmimo vietos administracija netinkamai realizavo pareigą užtikrinti laisvės atėmimo vietoje esančio asmens saugumą, o priešingai – pareiškėją nubaudė.
Nagrinėjamu atveju teismas vertina, jog Vilniaus PN, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, netinkamai vertino aplinkybes ir visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjas buvo sužalotas užpuolimo metu ir jam buvo sutrikdyta sveikata, be to, neatsižvelgė į gydytojų rekomendacijas dėl pareiškėjo sveikimo.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjui buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai. Teismui nekyla abejonių, jog dėl to jis patyrė ir fizinį skausmą, sukrėtimą ir orumo pažeminimą. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba bei jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju.
Likusieji ginčo šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisakys. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. J. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.