Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 236 str. 1 d. nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. Z. buvo išteisinta dėl to, kad 2012-12-26, 2.50 val., Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiuose, tyrėjos I. P. būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t. y., kad 2012-12-26 apie 2 val., jai būnant namuose, (duomenys neskelbtini), Telšiuose, neblaivus sugyventinis T. K. konflikto metu jai keletą kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas panaudotas nebuvo. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012-12-26 laikotarpiu nuo 3.10 val. iki 3.25 val. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiuose, ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-01141-12 metu tyrėjos I. P. būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino savo parašu, apklausiama liudytoja melagingai patvirtino savo pareiškime nurodytas aplinkybes, kad 2012-12-26 apie 2 val., jai būnant namuose, (duomenys neskelbtini), Telšiuose, neblaivus sugyventinis T. K. konflikto metu jai keletą kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas panaudotas nebuvo.

Skunde teigiama, kad teismas, vertindamas kaltinamosios V. Z. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir jos duotus parodymus, taip pat byloje apklaustų liudytojų T. K., I. G., A. V., V. M. ir M. P. duotus parodymus nurodė, kad jie, neva, patvirtina, jog konflikto metu, tarp V. Z. ir T. K. buvo fizinis kontaktas, nors V. Z. ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-01141-12 metu davė melagingus parodymus apie tai, kad T. K. ją spardė kojomis, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Prokuroras pažymi, kad nei vienas iš paminėtų apklaustų ir konflikto tarp V. Z. ir T. K. metu jų namuose buvusių liudytojų nepatvirtino, jog V. Z. buvo spardoma kojomis, dėl ko T. K. atžvilgiu buvo pradėtas, o vėliau nutrauktas baudžiamasis persekiojimas. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad fizinio kontakto ir fizinio smurto sąvokos nėra tapačios. Pasak prokuroro, teismas padarė visiškai priešingą išvadą, kad byloje esantys įrodymai paneigia kaltinamosios prisipažinimą dėl jai inkriminuotos veikos, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu visi paminėti penki liudytojai tvirtino kaltinamosios V. Z. kaltę nusikaltimo padaryme.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, išteisindamas V. Z., rėmėsi ne tik surinktais įrodymais, bet pamąstymais ir samprotavimai – pvz. „Labai tikėtina, kad sužinojusi apie 2012 m. sugyventinio teistumą ir supratusi bei išsigandusi galimų iškeltos baudžiamosios bylos jam skaudžių pasekmių, kurių ji kreipdamasi į policiją nenumatė, neįvertino ir nesitikėjo, siekdama nuo jų apsaugoti savo gyvenimo draugą (ar buvusį draugą, esminės reikšmės neturi) ir vaiko tėvą, kaltinamoji V. Z. per kelis kartus pakeitė parodymus apkalbėdama save, dėl ko jai buvo pareikšti įtarimai dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimą dėl ko ji teisiama šioje byloje. ". Ir tuo pačiu teismas, prieštaraudamas pats sau, nurodė: „kadangi tiriamo įvykio metu kaltinamoji V. Z. buvo neblaivi, todėl tikėtina, kad ji galėjo neadekvačiai suprasti ir įvertinti situaciją bei kreiptis pagalbos į policiją. Tokiu atveju kaltinamosios veiksmuose taip pat nėra ir būtinojo inkriminuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. ". Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, padaręs išvadą jog V. Z., keisdama savo parodymus T. K. naudai, bandė jį išgelbėti nuo baudžiamosios atsakomybės už fizinio smurto panaudojimą prieštaraudamas pats sau teigia, jog į policiją ji kreipėsi dėl girtumo neadekvačiai supratusi ir įvertinusi situaciją, o tai jau reiškia, kad visgi fizinis smurtas jos atžvilgiu panaudotas nebuvo ir, kad apie jo panaudojimą ji davė melagingus parodymus. Prokuroras pažymi, kad girtumas, išskyrus patologinį, baudžiamajame procese gali būti tik kaltininko atsakomybę sunkinančia, o ne ją šalinančia aplinkybe.

Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamosios V. Z. veiksmuose nėra būtino objektyviosios pusės požymio – melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintoji V. Z. bei jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. aiškiai nurodyta, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi remtis ne subjektyviais išmąstymais, prielaidomis, savo nuomone, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų išteisintosios, liudytojų T. K., I. G., A. V., V. M., M. P. parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos vertino, tačiau deklaravo išvadas, priešingas nustatytoms aplinkybėms ir iš to kildino argumentus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 1 d., sudėties požymių nebuvimo V. Z. veikoje. Vien dėl to, kas paminėta, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu.

Iš tikrųjų, BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad V. Z. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d., nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų požymių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kategoriškai nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą, dėl ko buvo pareikšti kaltinimai V. Z. ir dėl kurių ji iš esmės prisipažino viso baudžiamojo proceso metu (50; 51–53 b. l.), yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 str., bet kokia forma ir būdu (raštu, žodžiu, anonimiškai ir pan.) pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Pagal BK 236 str. prasmę melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą ir atitinkami parodymai nelaikytini melagingais, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, pranešdamas, duodamas parodymus, sąžiningai klydo. Taigi, BK 236 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pagal BK 236 str. 1 d. V. Z. atžvilgiu buvo pradėtas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. kovo 6 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą T. K. atžvilgiu nustačius, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (22 b. l.).

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. Z., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2012-12-26 02.50 val. policijai pateikė pareiškimą, kuriuo apkaltino savo draugą, sugyventinį T. K. fizinio skausmo sukėlimu jai – spardant gulinčią kojomis. Pagal V. Z. pareiškimą T. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 86-1-01141-12, ir tą pačią naktį (2012-12-26) nuo 3.10 val. iki 3.25 val. apklausiama kaip liudytoja V. Z. patvirtino savo pareiškime nurodytas aplinkybes, kad švenčiant Kalėdas, tarp jos ir sugyventinio kilo žodinis konfliktas, kad T. K. ją įstūmė į miegamąjį, ji nugriuvo ant žemės ir T. K. kojomis keletą kartų spyrė jai į įvairias kūno vietas, sukeldamas fizinį skausmą, ji šaukėsi pagalbos, atbėgo draugai, tada ji nuo sugyventinio pabėgo ir iškvietė policiją. Apklausiama kaip liudytoja vėliau – sekančią dieną po įvykio (2012-12-27), 2013-02-19 (15; 16 b. l.) V. Z. pakeitė savo ankstesnius parodymus, tvirtindama, kad T. K. jos nespardė, fizinio skausmo jai nesukėlė, ji buvo girta ir susipyko su T. K. (įvykio dieną V. Z. buvo nustatytas 1,37 promilių girtumas (13 b. l.), todėl negali aiškiai pakomentuoti savo elgesio, dėl ko iškvietė policiją ir apkaltino T. K. nebūtais dalykais. Vėliau, pareiškus V. Z. įtarimą pagal BK 236 str. 1 d. (2013-04-16) šioje baudžiamojoje byloje, ir teisiamajame posėdyje pastaroji savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad švenčiant 2012-12-26 Kalėdas tarp jos ir jos draugo T. K. įvyko žodinis konfliktas, ji pargriuvo, jie susipyko ir ji, būdama išgėrusi, paskambino policijai, pranešdama, kad T. K. ją sumušė – suspardė kojomis (27; 28 b. l.).

Dėl to, kas paminėta, kolegija nepritaria apylinkės teismo nuosprendyje deklaruotai išvadai, kad V. Z. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nenuoseklūs, neišsamūs, nelogiški ir prieštaringi. Iš aptartų V. Z. parodymų, duotų šioje baudžiamojoje byloje skirtingose proceso stadijose, akivaizdu, jog dėl visų esminių aplinkybių jie vienodi – papildantys vieni kitus. Tiesa, pirminiai V. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 86-1-01141-12, iš esmės skiriasi nuo paskesnių ir parodymų, duotų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Būtent dėl to, V. Z. atžvilgiu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 236 str. 1 d., pareikšti įtarimai ir kaltinimai, ir byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti samprotavimai apie tai, kad fizinis kontaktas tarp V. Z. ir T. K. vis dėl to buvo, kad V. Z. pakeitė savo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-01141-12 metu, nes sužinojo, kad T. K. yra teistas ir prižiūrimas Probacijos tarnybos, todėl išsigandusi dėl galimų ,,skaudžių pasekmių“ T. K., kurių ji kreipdamasi į policiją nenumatė, neįvertino ir nesitikėjo, siekdama nuo jų apsaugoti savo gyvenimo ir vaiko tėvą, V. Z. ėmė save apkalbėti. Pažymėtina, kad ne bet koks fizinis kontaktas tarp asmenų – sugyventinių, yra neteisėtas ir tuo labiau nusikalstamas, kaip mėginama tikinti skundžiamame nuosprendyje. Tai, kad byloje liudytojais apklausti 2012-12-26 įvykio dalyviai T. K., I. G., A. V., V. M., M. P. patvirtino iš tikrųjų kilus konfliktui tarp sugyventinių – V. Z. ir T. K., savaime nereiškia, kad T. K. naudojo fizinį smurtą prieš V. Z., dėl ko pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tuo labiau, kad apie fizinio smurto naudojimą neparodė nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, o ir pati V. Z. tvirtino, kad T. K. jos nespardė ir fizinio skausmo jai nesukėlė. Apylinkės teismas pats iškeldamas atitinkamas versijas ir deklaruodamas savo samprotavimus, neatkreipė dėmesio į tai, kad V. Z. 2012-12-26 teikdama pareiškimą policijai ir kaltindama T. K. smurtavimu prieš ją buvo nurodžiusi, kad T. K. ją spardė pargriovęs miegamajame ant grindų, o byloje apklausti liudytojai, kaip, beje, ir pati V. Z., ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad žodinis konfliktas tarp T. K. ir V. Z. prasidėjo kambaryje ir po to tęsėsi buto prieškambaryje, niekas iš apklaustų liudytojų negirdėjo, kad V. Z. būtų šaukusi pagalbos (apie tai pastaroji taip pat minėjo apklausiama T. K. baudžiamojoje byloje), niekam iš liudytojų V. Z. nesakė, kad ją spardė T. K.. Taigi, visi byloje apklausti įvykio liudytojai ir pati V. Z. aiškiai ir vienodai tvirtino, kad T. K. fizinio smurto prieš V. Z. nenaudojo, ir tai traktuoti kitaip nėra jokio logiško pagrindo. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad V. Z. būtų padaryti kokie sužalojimai kūne – jokie jai padaryti sužalojimai neužfiksuoti nei 2012-12-26 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (11–12 b. l.).

Apylinkės teismo teiginiai, kad V. Z. galbūt save apkalba dėl artimų tarpusavio santykių su T. K. (sugyventiniu, vaiko tėvu), norėdama pastarajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ar kitų jam nepalankių teisinių padarinių, yra niekuo nepagrįstos prielaidos. Teisiamajame posėdyje V. Z. visiškai pripažino savo kaltę melagingai įskundusi T. K. ir pranešusi apie nebūtą nusikaltimą, ir taip pat nurodė, kad su T. K. kartu nebegyvena. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išsakant baigiamąją kalbą, V. Z. neneigė melagingai pranešusi policijai apie nebūtą nusikaltimą, reiškė nuoširdų apgailestavimą dėl savo elgesio, nors tuo pačiu, prašė palikti galioti išteisinamąjį apylinkės teismo nuosprendį. Iš to, kas paminėta, spręsti, kad V. Z. save apkalba kažkieno įtakojama ar dėl kažkokių kitų priežasčių (pvz. norėdama padėti T. K., kuris su ja nebegyvena), nėra jokio pagrindo. Nuoseklų ir kategorišką V. Z. kaltės pripažinimą, deklaruojamą apgailestavimą dėl savo elgesio, teisėjų kolegija laiko tikrąja jos valios išraiška, tuo labiau, kad įtariamosios, kaltinamosios procesinė padėtis savaime neįpareigoja duoti tik teisingus parodymus.

Byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad V. Z. suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, paaiškinimus ar pranešimus (skundus, pareiškimus), nes pasirašytinai buvo įspėta dėl numatytos baudžiamosios atsakomybės, tačiau, visa tai suvokdama, policijai įskundė (10 b. l.) nekaltą asmenį – savo draugą, sugyventinį liudytoją T. K., davė tikrovės neatitinkančius parodymus (14 b. l.), tuo metu aiškiai norėdama, kad melagingai apskųsto asmens atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, realios tikrovės neatitinkantis informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Visa tai atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 1 d., sudėties požymių visumą, todėl kolegija konstatuoja, kad V. Z. yra kalta dėl to, kad 2012-12-26, 2.50 val., Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiuose, tyrėjos I. P. būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t. y., kad 2012-12-26 apie 2 val., jai būnant namuose, (duomenys neskelbtini), Telšiuose, neblaivus sugyventinis T. K. konflikto metu jai keletą kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas panaudotas nebuvo. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012-12-26 laikotarpiu nuo 3.10 val. iki 3.25 val. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiuose, ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-01141-12 metu tyrėjos I. P. būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino savo parašu, apklausiama liudytoja melagingai patvirtino savo pareiškime nurodytas aplinkybes, kad 2012-12-26 apie 2 val., jai būnant namuose, (duomenys neskelbtini), Telšiuose, neblaivus sugyventinis T. K. konflikto metu jai keletą kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas panaudotas nebuvo.

Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis V. Z. atžvilgiu (BPK 329 str. 2 p.), skiriant V. Z. atitinkamą bausmę.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl kaltinamajai V. Z. skirtinos bausmės, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (konflikto su sugyventiniu pasekmėje padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą), į kaltininkės asmenį apibūdinančius duomenis (baudžiamąjį įstatymą pažeidė pirmą kartą, yra jauno amžiaus, augina mažametį vaiką), į egzistuojančią jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio ir padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 str. 1 d. 1 p.), į T. K. teisiamajame posėdyje deklaruotą poziciją, kad jis dėl tokio savo buvusios sugyventinės elgesio nesijaučia nukentėjęs ir žalos nepatyrė (70 b. l.). Teisėjų kolegija nepasisako dėl galbūt egzistuojančių V. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nes to apeliaciniu skundu neprašė prokuroras, o apeliacinės instancijos teismas negali labiau bloginti padėties, nei to prašoma. BK 236 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos kelios alternatyvios bausmės, kurių švelniausia – viešieji darbai, griežčiausia – laisvės atėmimas iki 2 metų. Iš esmės, esant ankščiau paminėtoms bausmės skyrimui reikšmingoms aplinkybėms, būtų pagrindas skirti V. Z. švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į pačios kaltininkės poziciją – sutinkant sumokėti baudą (41 b. l.), ir sprendžia, kad ir nedidelės baudos skyrimas padės pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-499, redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-07-13) buvo papildytas nauju įstatymu, reglamentuotu BK 64¹ str., kurio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, pagal BK 64¹ str. nuostatas, nuteistajam skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu tuo pačiu nuosprendžiu, kuriuo jam skiriama bausmė.

Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo užbaigtas prokurorui surašant pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, su kuo sutiko ir pati kaltinamoji. V. Z. pripažino savo kaltę nusikaltimo padaryme, todėl, kolegijos nuomone, yra teisinis pagrindas sumažinti jai vienu trečdaliu paskirtą bausmę.

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. Z. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 str. 1 d. ir skirti 6 MGL (780 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str., V. Z. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jai 4 MGL (520 Lt) baudą.