Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. I-5165-189/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-03-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
I-5165-189/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05913-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Ina Kirkutienė, Bronius Januška
Pareiškėjas
G. J. B. K.
Trečiasis asmuo
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Advokatai
Faina Kukliansky
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5165-189/2016Proceso Nr. 3-61-3-05913-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.38., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Petkevičienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjo G. J. B. K. atstovei advokatei Fainai Kukliansky,

trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. B. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015-11-19 įsakymą Nr. IV-920 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nuspręsta neatkurti pilietybės G. J. B. K. bei įpareigoti Ministeriją atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus 2015-10-13 Teikimu nusprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelio B. K. išvykimo iš Lietuvos motyvai nebuvo susiję su okupacinio rėžimo grėsme, todėl jo išvykimas iš Lietuvos negali būti vertinamas, kaip išvykimas, susijęs su išskirtinėmis aplinkybėmis, o pareiškėjas dėl šių priežasčių negali būti laikomas asmeniu Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto prasme. Remianti šiuo Teikimu Ministerija skundžiamu Įsakymu nusprendė neatkurti pareiškėjui pilietybės.

Pareiškėjo teigimu, jo seneliai 1929 m. pasitraukė iš Lietuvos, nes jie sekė politinę situaciją Lietuvoje ir visoje Europoje, jie žinojo apie fašizmą Italijoje ir jie stebėjo pasikeitimus Lietuvos Vyriausybėje, buvo pakankamai protingi, kad suprastų, jog jeigu jie nepasitrauks, tai bus pavojinga jų gyvybei. Tuo tarpu institucijos nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos nebuvo susijęs su okupacinio rėžimo keliamomis grėsmėmis. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad Ministerija, šiuo atveju, negalėtų paneigti, kad žydams, nepasitraukusiems iš Lietuvos, tarpukario Lietuvoje grėsė mirtis ir, kad Lietuvoje antro pasaulinio karo metais buvo nužudyta apie 95 proc. žydų. Todėl, kokia tikimybė, kad pareiškėjo seneliai būtų pakliuvę į 5 proc. išsigelbėjusių. Pabrėžė, kad holokaustas buvo sistemingas apie šešių milijonų žydų persekiojimas ir sunaikinimas. Holokausto pobūdis visuomet turės pasaulinę reikšmę, tuo tarpu palikuonys neturėtų įrodinėti, kad žydų tauta buvo ypatingai diskriminuojama nacistinės okupacijos metais. Tokie faktai pripažintini visiems žinomais ir neturėtų būti laikomos, kaip papildomai įrodinėjamomis aplinkybėmis.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimo (b. l. 16–18) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atkreipė dėmesį, kad vertinant pareiškėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos teritorijos iki 1990-03-11 faktą buvo nustatyta, kad pareiškėjo seneliui išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 7068 galiojimo data buvo nuo 1926-07-22 iki 1927-07-22 ir nesutampa su pareiškėjo paaiškinime pateiktu teiginiu, kad pareiškėjo seneliai pasitraukė iš Lietuvos 1929 m. Taip pat pareiškėjo skunde nurodomi visuotinai žinomi istoriniai faktai yra sietini su dešimtmečiu ir dar vėlesniais Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos, laikotarpiais, todėl jie taip pat negali būti vertintini, kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliui 1926-1929 m. kilusią realią grėsmę, privertusią pasitraukti iš Lietuvos teritorijos. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos neprilyginamas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 21–26) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos senelis buvo žydas, savaime negali patvirtinti, kad jo išvykimas iš Lietuvos 1929 m. turi būti laikomas pasitraukimu iš Lietuvos, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkte. Pažymėjo, kad tarpukario Lietuvoje valstybės institucijų požiūris į žydų bendruomenę buvo palankus, buvo išleista eilė teisės aktų, užtikrinančių žydų teises sudaryti žydų tautines bendruomenes, nuo 1919 m. Ministerių Kabinete žydai turėjo savo atstovą – Ministrą be portfelio žydų reikalams. Taigi Lietuva žydus laikė pilnateisiais savo piliečiais. Pateikdami ištraukas iš to meto spaudos pažymėjo, kad pateikti šaltiniai patvirtina Lietuvos valstybės palankų požiūrį į žydų bendruomenę pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos laikotarpiu. Tuo tarpu dėl pareiškėjo minimų faktinių aplinkybių nurodė, kad jos pareiškėjo senelio išvykimo laikotarpiu dar neegzistavo ir kurių negalima buvo numatyti, todėl šie argumentai nelaikytini patvirtinančiais kilusią grėsmę. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė nurodytą kilusią grėsmę patvirtinančių įrodymų.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Pareiškėjas ir atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-11-19 įsakymo Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. IV-920 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ministeriją atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.

Ginčo Įsakymas (b. l. 8) priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 str. 2 dalimi, 32 str. 2 punktu bei atsižvelgiant į Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teikimą Nr. (15/3-7)13P-293 ( b. l. 99).

Įstatymo 9 str. 1 dalyje (Įsakymo priėmimo metu galiojanti redakcija) nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 32 str. 2 dalis reglamentuoja Vidaus reikalų ministro teisę priimti sprendimus dėl pilietybės suteikimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietis, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu atkurti jam Lietuvos pilietybę. Prašymo pagrindas - aplinkybės, susijusios su pareiškėjo senelio G. K., gyvenusio (duomenys neskelbtini), 1929 m. pasitraukimu iš Lietuvos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir neketina atsisakyti turimos pilietybės. Vadinasi pareiškėjui pilietybė galėtų būti atkurta, tačiau tik tuo atveju, jei pareiškėjas atitiktų Įstatymo 7 str. 2, 3 ir 4 punktuose nustatytas išimtis. Įstatymo 7 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis. Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 3 punkto nuostatos „yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ aiškinimas, nes būtent šios teisės nuostatos pagrindu pareiškėjas formuluoja argumentus, prieštaraujančius skundžiamo Įsakymo teisėtumui. Kaip skunde nurodė pareiškėjas, jo seneliai 1929 m. pasitraukė iš Lietuvos supratę, kad jeigu nepasitrauks iš Lietuvos, tai bus pavojinga jų gyvybei, nes tarpukario Lietuvoje žydų tautybės asmenims grėsė mirtis. Tuo tarpu kaip nurodė Ministerija, pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos negali būti prilyginamas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto prasme, nes pareiškėjo nurodomi istoriniai įvykiai, nulėmę senelio išvykimą iš Lietuvos, negali būti vertintini, kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliui 1926-1929 m. realiai kilusią grėsmę jo gyvybei. Departamento teigimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos senelis buvo žydas, savaime negali patvirtinti, kad jo išvykimas iš Lietuvos 1929 m. turi būti laikomas pasitraukimu iš Lietuvos, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkte.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d., asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Konstitucinio Teismo 2002-12-24 nutarime nurodyta, kad teisės akte (jo dalyje) apibrėžiamos sąvokos negalima nagrinėti paliekant nuošaly kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodį arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę, nes taip būtų ignoruojamas atitinkamo teisinio reguliavimo vieningumas. Todėl, kaip ir šiuo atveju, pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos iki nurodytos datos turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo priėmimo tikslus ir esmę.

Kaip teisinėje praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kalbant apie teisinį kontekstą, kurio dalimi yra formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, reikia pažymėti, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Todėl sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tokiu būdu, teismas analizuodama Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas taip pat yra saistomas pilietybės sampratą aiškinančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų (2013-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1967/2013). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertinęs formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, yra išaiškinęs, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990-03-11 negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos, o sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11 bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Teismas taip pat išaiškino, kad ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinius žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme (2013-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1967/2013).

Pažymėtina, kad pagal aptartas teisės aktų nuostatas, okupacijos pradžia siejama su 1940-06-15, pabaiga su 1990-03-11. Pareiškėjo teigimu, jo seneliai iš Lietuvos pasitraukė 1929 m., todėl, kaip teisingai nustatė Departamentas, nurodydamas tai Teikime, bei vėliau tai patvirtino ir Ministerija, jog pareiškėjo senelio iš Lietuvos išvykimas nebuvo susijęs su okupacinio rėžimo grėsmėmis. Nors šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas, tačiau ginčo šalių pozicijos, nagrinėjamo ginčo kontekste, išsiskyrė dėl pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos aplinkybių vertinimo, pareiškėjui siekiant įrodyti, kad senelio išvykimas susijęs su gresiančiu pavojumi jo ir jo šeimos gyvybei, t. y. pareiškėjas senelio išvykimo priežastimis nurodė to meto buvusią politinę situaciją, susijusią su fašizmu Italijoje, bei su tuo susijusiais pasikeitimais Lietuvoje ir visoje Europoje. Būtent šias aplinkybes pareiškėjas prašė vertinti aplinkybių, pagrindžiančių Lietuvos pilietybės suteikimą, išimtinumo prasme.

Pareiškėjo prašymo argumentus vertinant visų pagrindinių žmogaus teisių apribojimų, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos kontekste (individualus galimos grėsmės vertinimas) pažymėtina, kad, kaip nustatė ir atsakovė, pareiškėjas skunde rėmėsi iš esmės žinomais istoriniais faktais – holokausto vykdymu, kuris buvo vykdomas Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos metais, t. y. įvykusiais po dešimties metų ir daugiau nuo pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos. Pareiškėjas nei bylos, nei prašymo nagrinėjimo metu, jokių realių įrodymų, susijusių su pareiškėjo seneliui kilusia realia grėsme gyvybei nepateikė. Minėta, kad pareiškėjas skunde teismui išimtinai remiasi tik bendrais istoriniais faktais, susijusiais su žydų persekiojimu (holokaustas) okupacijos laikotarpiu. Kaip skunde akcentavo pareiškėjas, tai visuotinai žinomi įvykiai, kurių atskirai įrodinėti nereikia. Pareiškėjui daugiau nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, t. y. patvirtinančių apie iš Lietuvos išvykusių asmenų realų suvokimą apie grėsmę jų gyvybei, vien bendras istorinių, faktinių aplinkybių nurodymas nepatvirtina, kad pareiškėjas atitinka sąlygas Lietuvos pilietybei gauti Įstatymo 9 str. 2 dalies prasme. Papildomai pažymėtina, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas pagrįsdamas savo, kaip Įstatymo nuostatas atitinkančio subjekto teisę Lietuvos pilietybei gauti, grindžia bendrais istoriniais faktais susijusiais su holokaustu, tačiau, kaip matyti iš oficialių duomenų, pateiktų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro internetiniame puslapyje http://genocid.lt/centras/lt/891/a/, straipsnyje „Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija“, pagal užsienio šalių ir Lietuvos istoriografiją pirmasis žydų genocido laikotarpis Lietuvoje – 1941 m. birželio mėn. pabaiga – 1941 m. lapkritis; antrasis laikotarpis – 1941 m. gruodis – 1943 m. kovas; trečiasis laikotarpis – 1943 m. balandis – 1944 m. liepa. Iš paminėtų duomenų matyti, kad pirmasis žydų genocido laikotarpis Lietuvoje minimas 1941 m. birželio mėn., todėl, nors ir sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad aplinkybės susijusios su žydų genocidu galimai galėtų būti laikytinos (atitinkamai kiekvieną asmens išvykimo iš Lietuvos situaciją vertinant individualiai) išskirtinėmis aplinkybėmis, galėjusiomis būti pagrįsta priežastimi išvykti iš Lietuvos, tačiau, nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelis iš Lietuvos išvyko 1929 m. (tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo seneliui išduoto užsienio paso galiojimo data nuo 1926-07-22 iki 1927-07-22), t. y. prieš dešimt ir daugiau metų iki pirmojo žydų genocido laikotarpio, sutiktina su atsakovės išvadomis, kad nurodyti bendro pobūdžio istoriniai faktai, nagrinėjamu atveju, negali būti vertinami, kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliui 1926-1929 metais kilusią realią grėsmę gyvybei, privertusią jį pasitraukti iš Lietuvos teritorijos.

Pareiškėjo skundo argumentus įvertinus aptartų teisės nuostatų, paminėtos teismų praktikos kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos teritorijos pagrįstai neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto nuostatos prasme, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Ministeriją atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Įsakymą, kuriuo nuspręsta neatkurti pilietybės G. J. B. K., todėl nepripažinus Įsakymo neteisėtumo, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo G. J. B. K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjai Ina KirkutienėVioleta PetkevičienėBronius Januška