- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-26
- Bylos Nr.
- A-438-1076-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- I.B.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I.B. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I.B. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr.l5/6-5-12PR-95 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui I.B." l punktą bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodė, jog byloje yra nustatyta, kad 1999-2003 metais gyvendamas pabėgėlių stovykloje Ingušijoje jis bendradarbiavo su nevyriausybine organizacija Human Rights Watch, kurioje ėjo konsultanto pareigas. Pareiškėjas važinėjo į Čečėniją rinkti informacijos apie žmogaus teisių pažeidimus, kurią vėliau perduodavo Human Rights Watch atstovams. Be to, pirmojo Čečėnijos karo metu I.B. dalyvavo kariniuose veiksmuose, vėliau, tarpukario metu, dirbo Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos Nežinybinės apsaugos departamente. 2003 m. dėl dalyvavimo nevyriausybinės organizacijos veikloje jis buvo sulaikytas ir apklaustas. Du vyresnieji pareiškėjo sūnūs B. ir K.B. kariavo M. grupės gretose. Dėl šios priežasties 2003 m. B.B. suėmė Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai ir išvežė nežinoma kryptimi. Tuo tarpu duomenų apie B.B. buvimo vietą iki šiol nėra. Kaip teigia pareiškėjas, jo sūnus K.B. buvo suimtas namuose 2006 m. gegužės mėnesį K. žmonių ir šiuo metu laikomas tardymo izoliatoriuje Grozne. Bijodamas dėl savo ir jaunesniojo sūnaus A.B. ateities, pareiškėjas su šeima išvyko iš Rusijos Federacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka.
Atsakovas paaiškino, kad tais atvejais, kai prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai nėra pakankamas pagrindas suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnį, pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Remiantis Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos ir pilietybės valdybos turima informacija, nevyriausybinės organizacijos, veikiančios Čečėnijoje, patiria tam tikrą spaudimą iš Vyriausybės pusės, o žurnalistai ir tie, kurie tiria žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje, susiduria su tam tikrais sunkumais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui. Kai asmuo gali įrodyti, kad jam gresia rimtas pavojus būti tokiu būdu persekiojamam dėl savo veiksmų, yra tikslinga jam suteikti prieglobstį dėl politinių įsitikinimų, tačiau dauguma atvejų Vyriausybės atstovų veiksmai nelaikomi persekiojimu.
Anot atsakovo, nors pareiškėjas buvo sulaikytas 2003 m. tariamai dėl bendradarbiavimo su nevyriausybine organizacija Human Rights Watch, tačiau jam nebuvo pateikti jokie kaltinimai, o po apklausos jis buvo paleistas. Pareiškėjas nėra paieškomas, jis laisvai išvyko iš Rusijos Federacijos teritorijos pasinaudodamas Rusijos Federacijos piliečio vidaus pasu. Taigi, pasak atsakovo, spaudimas iš oficialios valdžios atstovų pusės, kurį prieglobsčio prašytojas patyrė, gyvendamas Ingušijoje, o vėliau Čečėnijoje, charakterizuoja minėtų pareigūnų veiklos nusistačiusius metodus ir negali būti vertinamas, kaip asmeninio pobūdžio persekiojimas 1951 m. Ženevos konvencijos Dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio prasme.
Kaip teigia atsakovas, vadovaujantis turima informacija, galima teigti, kad Rusijos valdžios atstovų veiksmai, nukreipti prieš pareiškėją, nebuvo diskriminacinio pobūdžio ir nebuvo motyvuoti I.B. priklausymu tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei ar politinei grupei. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pareiškėjo išvykimo iš Čečėnijos priežastys yra susijusios su veiksniais, kurie sukėlė bendro pobūdžio pavojų visiems Čečėnijos gyventojams, o ne su asmenine baime būti persekiojamam dėl aplinkybių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje Dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio l dalyje. Atsakovo atsiliepime pažymima, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga bei leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu užtikrinant jo apsaugą nuo masiškai vykdytų ir iki šiol tebevykdomų žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, todėl pareiškėjo I.B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad I.B. 2006 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs minėtą prašymą, Migracijos departamentas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr.l5/6-5-12PR-95 "Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui I.B." l punktu, atsisakyta Rusijos Federacijos piliečiui I.B. suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, tačiau to paties sprendimo 2 punktu pareiškėjui suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje dėl karinių veiksmų Čečėnijoje ir persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo bei dėl bendros nesaugios padėties, dėl šalį apėmusios humanitarinės krizės ir žmogaus teisių pažeidimų iš Rusijos Federacijos valdžios atstovų pusės. Taigi, teismo nuomone, ginčas byloje kilo dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentavo, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio l dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių (tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių) aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu šios aplinkybės (turima informacija apie objektyviai gresiantį pavojų būti persekiojamam) yra įrodymai administracinėje byloje, kurie vertintini pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašyme suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje nurodė, jog Čečėnijoje jam ir jo šeimai gresia pavojus, nes dujų sūnus sulaikė federalai, o dabar atsirado grėsmė ir trečiajam sūnui, o be to, pavojus gresia jam pačiam ir jo žmonai Luizai Madagovai, kadangi jie dirbo nevyriausybinėje organizacijoje Human Rights Watch. Tačiau šie I.B. teiginiai, teismo vertinimu, negali būti laikomi patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, dėl ko pareiškėjui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas daugiau nepateikė jokių objektyvių faktų dėl persekiojimo, vykdomo jo atžvilgiu, ir nenurodė kitų realios grėsmės pagrindų, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš jį Rusijos Federacijoje. Kita vertus, kaip nurodė teismas, iš prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo matyti, jog pareiškėjas su šeima iš Grozno mikroautobusu atvyko į Nazranės miestą, o iš ten traukiniu į Minską. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal I.B. paaiškinimą teismo posėdžio metu, 2006 m. rugpjūčio 2 d. jam buvo išduotas užsienio pasas. Teismo vertinimu, pabėgėlio statuso suteikimui šiuo atveju nėra reikšmingos ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas 2003 m. tariamai dėl bendradarbiavimo su nevyriausybine organizacija Human Rights Watch buvo sulaikytas ir apklaustas, nes po apklausos paleistas ir iki pat išvykimo iš Čečėnijos momento jo atžvilgiu jokių veiksmų, susijusių su asmeninio pobūdžio persekiojimu, nesiimta. Būtent pastarosios aplinkybės rodo, kad nebuvo paskelbta pareiškėjo paieška ir jo judėjimo laisvė nebuvo apribota, kas paneigia ir jo persekiojimo baimę Rusijos Federacijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad Rusijos Federacijos valdžios atstovų veiksmai, nukreipti prieš pareiškėją, nebuvo diskriminacinio pobūdžio ir nebuvo motyvuoti jo priklausymu tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar tam tikrų politinių įsitikinimų priskyrimu, todėl pareiškėjo išvykimo iš Čečėnijos priežastys yra susijusios su veiksmais, kurie sukėlė bendro pobūdžio pavojų visiems Čečėnijos gyventojams, o ne su asmenine baime būti persekiojamam dėl priežasčių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio l dalyje. Teismas konstatavo, jog dėl nurodytų priežasčių Rusijos Federacijos pilietis I.B. neatitinka Įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Teismas pažymėjo, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y., remtasi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 15/6-5-13PR-95RN, „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui I.B.", surašyta atsižvelgus į surinktą apie Čečėniją medžiagą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr.l5/6-5-12PR-95 "Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui I.B." yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Pareiškėjo nuomone, Rusijos Federacijoje jam gresia persekiojimas dėl dalyvavimo kariniuose veiksmuose pirmojo Čečėnijos karo metu. Tačiau, kaip teigia atsakovas, pagal jo turimą informaciją, pasibaigus pirmajam Čečėnijos karui, čečėnų kovotojai, išskyrus kaltinamus terorizmu bei kitais ypač sunkiais nusikaltimais, buvo amnestuoti. Atsižvelgiant į tai bei į tą faktą, kad prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu I.B. nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, jog minėta amnestija jam netaikoma ar kad dėl dalyvavimo pirmajame Čečėnijos kare jo žmogaus teisės buvo pažeidžiamos kilmės valstybėje, nėra jokio pagrindo manyti, jog dėl šios priežasties pareiškėjui gresia tokio pobūdžio Rusijos valdžios atstovų elgesys, kuris būtų prilyginamas persekiojimui 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio prasme.
2. Atsakovas taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 15/6-5-12PR-95 pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga bei leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu užtikrinant jo apsaugą nuo masiškai vykdytų ir iki šiol tebevykdomų žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, kurių auka pareiškėjas gali tapti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl suteikimo pareiškėjui atitinkamos prieglobsčio formos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui yra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, suteikiant papildomą apsaugą, tačiau pareiškėjo teigimu, jis atitinka pabėgėlio statusą, kurį ir prašo jam suteikti.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 66 straipsnyje yra išvardintos prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos, kurios gali būti suteiktos užsieniečiui, o būtent: pabėgėlio statusas; papildoma apsauga ir laikinoji apsauga.
Byloje nagrinėjamu klausimu aktualios yra pirmosios dvi prieglobsčio formos - pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prieglobstis, yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:
1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;
2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;
3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ( bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt. ).
Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio , t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan.. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga - „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius , į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
Iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad šių straipsnių sudėtys atribojamos viena nuo kitos pagal jų dispozicijose išdėstytų skirtingų priežasčių, dėl kurių asmuo pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, pobūdį bei skirtingų įvykių, neigiamų pasekmių pobūdį, kurie užsieniečiui gali atsitikti jam jo kilmės valstybėje.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl pabėgėlio statuso jam suteikimo, grindžia tuo, jog 1999-2003 metais gyvendamas pabėgėlių stovykloje Ingušijoje jis bendradarbiavo su nevyriausybine organizacija Human Rights Watch, kurioje ėjo konsultanto pareigas. Važinėjo į Čečėniją rinkti informacijos apie žmogaus teisių pažeidimus, kurią vėliau perduodavo Human Rights Watch atstovams. Be to, pirmojo Čečėnijos karo metu jis dalyvavo kariniuose veiksmuose, vėliau, tarpukario metu, dirbo Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos Nežinybinės apsaugos departamente. 2003 m. dėl dalyvavimo nevyriausybinės organizacijos veikloje jis buvo sulaikytas ir apklaustas. Du vyresnieji jo sūnūs B. ir K.B. kariavo M. grupės gretose. Dėl šios priežasties 2003 m. B.B. suėmė Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai ir išvežė nežinoma kryptimi. Tuo tarpu duomenų apie B.B. buvimo vietą iki šiol nėra. Kaip teigia pareiškėjas, jo sūnus K.B. buvo suimtas namuose 2006 m. gegužės mėnesį K. žmonių ir šiuo metu laikomas tardymo izoliatoriuje Grozne. Bijodamas dėl savo ir jaunesniojo sūnaus A.B. ateities, pareiškėjas su šeima išvyko iš Rusijos Federacijos.
Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad jis savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, jog dalyvavo nevyriausybinės organizacijos veikloje dėl ko jis buvo sulaikytas ir apklaustas bei tuo, kad jo sūnūs dalyvavo kariniuose veiksmuose. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas po jo nurodomo 2003 m. bendradarbiavimo su nevyriausybine organizacija Human Rights Watch ir sulaikymo, buvo paleistas ir iki pat išvykimo iš Čečėnijos momento jo atžvilgiu jokių veiksmų, susijusių su asmeninio pobūdžio persekiojimu, nebuvo imtasi. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nebuvo buvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje bei kad buvo persekiojamas dėl kitokio pobūdžio priežasčių.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Tarybos 1996 m. kovo 4 d. „Bendros pozicijos dėl suderinto 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnyje įtvirtintos pabėgėlio sąvokos taikymo“ 6 punkte numatyta, kad pilietinis karas, vidaus ar bendri ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai savaime nėra pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.
Byloje pateikta Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos ir pilietybės valdybos informacija, patvirtina, kad nevyriausybinės organizacijos, veikiančios Čečėnijoje, patiria tam tikrą spaudimą iš Vyriausybės pusės, o žurnalistai ir tie, kurie tiria žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje, susiduria su tam tikrais sunkumais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui. Kai asmuo gali įrodyti, kad jam gresia rimtas pavojus būti tokiu būdu persekiojamam dėl savo veiksmų, yra tikslinga jam suteikti prieglobstį dėl politinių įsitikinimų, tačiau dauguma atvejų Vyriausybės atstovų veiksmai nelaikomi persekiojimu.
Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų sąlygų bei kad jos atitinka to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies dispozicijos sąlygas (87 straipsnio 1 dalies 3 punktas ).
Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I.B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.