Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Skundu kaltinamoji L. J. ir jos gynėjas advokatas Vytautas Sviderskis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2012-05-03 nutartį ir priimti naują sprendimą – nutraukti baudžiamąją bylą dėl pareikštų kaltinimų L. J., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nurodo, kad minėta teismo nutartis neteisėta, nepagrįsta, pažeidžianti L. J. teises ir teisėtus interesus. Kaltinamajai L. J. inkriminuoti nusikaltimai pagal BK 229 str. ir 300 str. 1 d. priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. b papunktį už neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą numatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Nuo L. J. paskutinės inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpio – 2007 m. vasario 2 d. – penkeri metai suėjo 2012 m. vasario 7 d. Kaltinamoji nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo nesislėpė ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Nurodo, kad nutartyje teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010, nes, visų pirma, nagrinėjama byla BK 95 str. 4 d. taikymo aspektu nėra analogiška nagrinėtai kasacinei bylai. Antra, minėtoje kasacinėje byloje aptariamas atvejis, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių antroji padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos veikos ir skaičiuojant pagal BK 95 str. 4 d. nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, todėl tęsti nagrinėjimo procesą kliūčių nėra. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinama L. J., dėl visų jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo senaties terminai, skaičiuojant pagal BK 95 str. 4 d. nustatytas taisykles, yra pasibaigę. Nurodo, kad esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Taigi teismui beliks pasisakyti tik dėl kaltinamosios nekaltumo, priimant išteisinamąjį nuosprendį arba priimti procesinį sprendimą vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 2 p., t. y. baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Savo ruožtu tai kiekvienu teisminio įrodymų tyrimo metu kels pagrįstus klausimus, kad jei jau dabartinėje proceso stadijoje žinomos teismo tos dvi procesinės galimybės, išliksiančios po teisminio įrodymų tyrimo pabaigimo, tai, ar teismas, tiriantis įrodymus šioje byloje, galės išlikti nešališkas viso įrodymų tyrimo eigoje, nes jau dabar žinoma, kad galės priimti tik arba išteisinamąjį nuosprendį, arba taikyti senatį. Mano, jog visa tai darys normalų baudžiamąjį procesą negalimu. Nurodo, kad prokuroro pateiktame teismui siūlomų apklausti kaip liudytojus sąraše yra apie pusantro šimto liudytojų. Taigi laukia ilgas ir daug laiko, fizinių, dvasinių ir piniginių sąnaudų reikalaujantis bei varginantis procesas (kaltinamoji gyvena ir dirba Vilniuje). Numano, kad kaltinamajai užuot dirbus gydytojo darbą teks daugelį dešimčių kartų vykti į teisminius posėdžius. Mano, kad dėl to bus pažeidžiamos L. J. teisės ir teisėti interesai. Nurodo, kad esant tokioms aplinkybėms kaltinamoji negali nesiekti jos atžvilgiu greito ir teisingo bylos išsprendimo ir teikė prašymus nutraukti bylą tiek BPK 232 str. 3 p. ir 7 p., tiek suėjus senaties terminui, turėdama teisėtus lūkesčius, jog teismo procesas nėra mechaniškas įstatymo raidės taikymas, o teisėjas nėra ir negali būti tik formalus įstatymo ir žmonių tarpininkas. Mano, kad šiuo atveju prašymas nutraukti bylą suėjus senaties terminui būtų visiškai atitikęs BK 95 str. 1 d. 1 p. b papunkčio tikrąją socialinę paskirtį ir tikrąją jo taikymo prasmę.