Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-172-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-29
Bylos Nr.
1A-288-172-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pavelas Frolovas (pirm.), Angelė Ikasalienė, Stasys Lemežis
Nukentėjusysis
V. S.
Nuteistasis
J. K.
Advokatai
Ernestas Bušmovičius, Vladislavas Latušinskis
Kategorijos
  • 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-172/13

Teisėja Janina Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00553-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Pavelo Frolovo,

teisėjų Stasio Lemežio, Angelės Ikasalienės,sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Janinai Pavlovskajai,nukentėjusiajam V. S.,nukentėjusiojo atstovui advokatui Ernestui Bušmovičiui,gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui,vertėjai Virginijai Malaiškienei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r., gyvenančio (duomenys neskelbtini), Šalčininkai, Lietuvos Respublikos piliečio, turinčio vidurinį išsilavinimą, dirbančio, vedusio, anksčiau neteisto, apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį ir nubaustas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2010 m. rugsėjo 4 d. apie 16.23 val. vairuodamas automobilį “Citroen”, v.n. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas (duomenys neskelbtini) Šalčininkų m., būdamas blaivus, pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkte nurodytą reikalavimą, tai yra privalėjo važiuoti neviršydamas leistino greičio, kad kiekvienu metu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiavo apie 85 km/h greičiu, viršijo tame kelio ruože leistiną 40 km/h greitį, laiku nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, atsiradus kliūčiai nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, prarado judesio stabilumą ir tiesiaeigiškumą, dėl to jo vairuojamas automobilis priekinės dalies kaire puse atsitrenkė į skersai kelio iš kairės į dešinę važiavusio dviratininko V. S. dviračio dešinįjį šoną, nuo smūgio dviratis su dviratininku V. S. buvo užblokšti ant variklio dangčio, priekinio stiklo bei stogo, o vėliau buvo bloškiami į priekį ir į dešinę, automobilio važiavimo kryptimi, ko pasėkoje nukentėjusiajam V. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes buvo padarytos pakaušio ir kaklo dešinės pusės muštinės žaizdos, daugybiniai odos nubrozdinimai, kairio žastikaulio tolimojo galo lūžis su poslinkiu, dešinės blauzdos kaulų atviras lūžis ir dalinė dešinės blauzdos amputacija, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio amputacija, dešinės šlaunies apatinio trečdalio amputacija, t. y. J. K. buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti 2013 m. sausio 25 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimti jo byloje jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistasis teigia, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, netinkamai įvertinus visus byloje esančius duomenis apie eismo įvykį, netinkamai buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas. Apeliantas pažymi, kad iki sankryžos (duomenys neskelbtini) yra įrengtas draudžiamasis kelio ženklas Nr. 329, ribojantis važiavimo greiti iki 40 km/h. Nurodo, kad KET 1 priedo 7 punkte nurodyta, kad galiojimo zoną turinčių draudžiamųjų ženklų (319, 325, 327, 329, 331-335) draudimai galioja nuo draudžiamojo ženklo iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo ženklo. Iki sankryžos, (duomenys neskelbtini) yra įrengtas pirmumo ženklas Nr. 203, kuris reiškia, kad vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu, o esant 843 lentelei „Pagrindinio kelio kryptis“ – važiuojančioms pagrindiniu keliu.

Pažymi, kad teismas atmetė jo parodymus dalyje dėl to, kad asfaltas buvo padengtas smėliu, nepaisant to, kad teisminio nagrinėjimo metu jo parodymus dalyje dėl kelio dangos patvirtino liudytojai – policijos pareigūnai V. J. ir T. B., taip pat M. D. ir T. I.. Atkreipia dėmesį, kad apklausos metu klausimas dėl kelio dangos nebuvo užduodamas. Teigia, kad jo ir liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esančios, eismo įvykio apžiūros metu padarytos nuotraukos. Anot apelianto, iš nuotraukų matyti, kad ant asfalto dangos neliko ryškių, būdingų ant sauso asfalto paliekamų pėdsakų. Teigia, kad kai asfaltas sausas ir švarus, intensyviai stabdant automobilį, automobilio padangos turi gera sukibimą su asfalto dangą ir palieka gerai matomą pėdsaką. Nagrinėjamu atveju tokių pėdsakų nėra. Eismo įvykio vietoje buvo aptiktas ant asfalto, padengto smėliu, slydimo pėdsakas. Automobilio padangų ir asfalto sukibimas buvo labai mažas, todėl ir pėdsakas vos matomas. Dėl to, jo manymu, jo vairuojamojo automobilio važiavimo greitis negalėjo būti didesnis negu, eksperto nustatytas 62 km/h.

Pažymi, kad teismas atmetė jo parodymus dalyje, kad dviratininkas įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) pasuko į kairę ir pravažiavo dar 7-10 metrų ta pačia kryptimi, kaip ir nuteistojo automobilis ir padarė išvadą, kad dviratininkas iš (duomenys neskelbtini) per sankryžą važiavo skersai nedideliu kampu. Teigia, kad priede Nr. 2 pavaizduota teismo pripažinta, kaip teisinga ir nustatyta byloje dviratininko važiavimo trajektorija, t.y. artėjant prie sankryžos dviratininkas važiuoja 1 metru atstumu, nuo kelio dešinio krašto ir iš tokios padėties, per kelią važiuoja taip, kaip nustatė modeliavimo būdu ekspertas V. R. ekspertizės akte Nr. 11-976(12) – 7 puslapyje. Apelianto manymu, toks susidūrimo mechanizmas neįmanomas ir neatitinka faktinių aplinkybių. Savo nuomonę apeliantas grindžia tuo, kad iš nurodytos važiavimo (duomenys neskelbtini) trajektorijos ir padėties V. S. negalėjo važiuoti per (duomenys neskelbtini), eksperto nustatytu kampu, nes pėsčiųjų takas randasi 6-7 metrų atstumu kairiau. Takelio dešinės pusės kraštas sutampa su (duomenys neskelbtini) kairės pusės kraštu. Jeigu pripažinti, kad į pėsčiųjų taką V. S. važiavo iš tokios padėties, tai susidūrimo kampas būtų visai kitoks. Tokiu atveju, automobilis turėjo kontaktuoti ne su dviračio priekinio rato dešiniąja puse, o su galinio dviračio ratu iš galo. Kad susidūrimas įvyktų eksperto nustatytu kampu, dviratininkas turėjo pasukti į kairę nuo nurodytos padėties, pravažiuoti visą (duomenys neskelbtini) ir tik tada sukti į dešinę, tam kad įvažiuoti į pėsčiųjų taką. Tik tokiu atveju susidūrimo, kontakto kampas atitiktų eksperto padarytus skaičiavimus. Neįmanomas teismo nustatytas mechanizmas ir dėl to, kad jis prieštarauja ir padarytai eksperto išvadai dalyje, kad dviratininkas buvo partrenktas prieš stabdymo pėdsakų pradžią sankryžoje arba (duomenys neskelbtini) važiuojamojoje dalyje ne didesniu, kaip 1,4 m. atstumu už sankryžos (ekspertizės aktas Nr. 11-976(12), išvados 1 punktas). Jo parodymus, kad V. S. įvažiavus į sankryžą pasuko į kairę, pravažiavo 7-10 m. atstumą, patvirtino ir apklaustas teisme liudytojas T. I..

Apeliantas teigia, kad šioje byloje labai svarbus yra kliūties atsiradimo momentas, kada vairuotojas privalo reaguoti į kliūtį. Savo skunde jis pateikia kliūties apibrėžimą ir nurodo, kad šioje situacijoje kliūties atsiradimo momentas yra tada, kai pėstysis arba dviratininkas kerta skiriamąją arba įsivaizduojamą kelio juostą ir įžengia į automobilio važiavimo eismo juostą. Apelianto manymu, teismas padarė klaidingą išvadą dėl galimybės išvengti susidūrimo važiuojant 40 km/h greičiu, nes už kliūties atsiradimo momentą paėmė dviratininko įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), priešingos krypties eismo juostą. Šis momentas, anot apelianto, negali būti laikomas kliūties atsiradimo momentu, nes – jis nesukelia jokios grėsmės eismo saugumui. Apeliantas teigia, kad esant padengtam smėliu asfaltui, jo automobilio važiavimo greitis galėjo būti ne didesnis kaip 62 km/h. Jis važiavo pagrindiniu keliu priartėjo prie nelygiareikšmių kelių sankryžos, turėdamas pirmumo teisę ją pravažiuoti. Pamatė dviratininką, kuris važiavo ta pačia kryptimi, kaip ir jis, tik priešinga eismo juosta. Pravažiavus 7-10 metrų dviratininkas netikėtai pradėjo važiuoti per gatvę, tokiu būdu suklaidino apeliantą ir pastarasis, supratęs, ką daro dviratininkas, jau nebeteko galimybės išvengti susidūrimo stabdant automobilį. Taip pat apeliantas remiasi KET 9, 14 bei 158 punktais ir teigia, kad šioje situacijoje dviratininkas, būdamas neblaivus (2,05 promilės etilo alkoholio kraujyje), važiavo (duomenys neskelbtini), šalutiniu keliu. Sutinkamai su KET reikalavimais, turėjo nelygiareikšmių kelių sankryžoje sustoti, įsitikinti, kad nėra priemonių, važiuojančių pagrindiniu keliu, tačiau dviratininkas pakeitė važiavimo trajektorija, tuo pačiu sudarė avarinę situaciją, t.y. atėmė iš vairuotojo galimybę išvengti susidūrimo, nes niekaip neparodė, kad ketina keisti važiavimo kryptį.

Pažymi, kad byloje nustatyta, jog techniniu požiūriu tiek vairuotojo, tiek dviratininko veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Teigia, kad eismo įvykio ekspertai pripažino, kad yra abipusė kaltė. Tačiau baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai teisiniu požiūriu yra nustatyta, kad asmuo padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą, kad dėl to atsirado pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje ir, kad tarp padaryto KET pažeidimo ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas turėjo nustatyti, kieno iš eismo dalyvių veiksmai buvo būtinoji, o kieno atsitiktinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliantas teigia, kad jeigu V. S. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų, todėl jo veiksmai buvo būtinoji šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Dėl šios priežasties jis mano, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai ir neteisėtai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliantas ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., padarymo. Nuteistasis nesutinka su tuo, kad jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto J. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.

Pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą šios kategorijos bylose itin svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kaip juos suvokė eismo dalyviai, t. y. nustatyti, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams, kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.

Apeliantas teigia, kad teismas atmetė jo parodymus dalyje dėl to, kad asfaltas buvo padengtas smėliu, nepaisant to, kad teisminio nagrinėjimo metu jo parodymus dalyje dėl kelio dangos patvirtino liudytojai – policijos pareigūnai V. J. ir T. B., taip pat M. D. ir T. I.. Be to, jo ir liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esančios, eismo įvykio apžiūros metu padarytos nuotraukos. Jis teigia, kad jo vairuojamo automobilio važiavimo greitis negalėjo būti didesnis negu eksperto nustatytas 62 km/h. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nei J. K., nei liudytojai nenurodė, kad kelio danga buvo smėliuota. Apie tai, kad įvykio vietoje kelias yra smėliuotas nuteistasis ir liudytojai bei pareigūnai davė parodymus teisme. Siekiant išaiškinti šias paaiškėjusias teisme aplinkybes, buvo paskirta autotechninė ekspertizė. 2012 m. rugpjūčio 20 d. ekspertizės akto Nr. 11-976(12) išvados 3 punkte yra nustatyta, kad plane užfiksuotas automobilio 34, 5 m ilgio stabdymo pėdsakas, atitinka apie 85, 4 km/h greitį prieš stabdymą stabdant ant sausos asfalto dangos, arba 62÷76, 6 km/h greitį stabdant atitinkamai ant purvino asfalto, padengto smėliu, arba vietomis padengto smėliu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tame kelio ruože nuteistasis galėjo važiuoti 40 km/h greičiu. Sprendžiant iš ekspertizės akte nustatytų duomenų, nuteistasis J. K. viršijo greitį mažiausiai 22 km km/h. Remiantis tos pačios ekspertizės akto išvados 9 punktu, J. K. važiuodamas (duomenys neskelbtini) apskaičiuotu apie 62 km/h ar didesniu greičiu, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su jam kliūtį sudariusiu dviratininku V. S., nors važiuodamas maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, net nestabdydamas vairuojamojo automobilio. Taigi teismas pagrįstai atmetė apelianto parodymus dalyje dėl asfalto dangos, kadangi, kaip matyti iš ekspertizės akto išvados, kelio danga neturėjo esminės įtakos eismo įvykio kilimui, nes jis bet kokiu atveju būtų įvykęs, kadangi J. K. viršijo tame kelio ruože leistiną greitį, ko pasėkoje ir įvyko eismo įvykis.

Apeliantas teigia, kad teismas atmetė jo parodymus dalyje, kad dviratininkas įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) pasuko į kairę ir pravažiavo dar 7-10 metrų ta pačia kryptimi, kaip ir nuteistojo automobilis ir padarė išvadą, kad dviratininkas iš (duomenys neskelbtini) per sankryžą važiavo skersai nedideliu kampu. Jis teigia, kad teismo nustatytas mechanizmas neįmanomas ir savo argumentus pateikia skunde. Nuteistasis savo parodymuose teisme nurodė, jog važiavo tiesiai, o iš kairės pusės pamatė dviratininką, kuris sankryžoje važiavo lygiagrečiai jam. Dviratininkas pasuko į kairę pusę link parko, tačiau staigiai pasuko į dešinę pusę kur jis važiavo, todėl laiku sustabdyti automobilio jam nepavyko. Nukentėjusysis teisme parodė, kad važiavo tiesiai, kirto sankryžą niekur nesukdamas, nes Vytauto gatvė ir „sveikatingumo takelis“, į kurį jis važiavo, yra tiesiai, vienas priešais kitą. Nuteistasis teisme davė parodymus, kad stabdė automobilį susidūrimo metu, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Liudytojas V. J. teisme duotuose parodymuose nurodė, kad byloje pateiktose nuotraukose stabdymo pėdsakų nesimato, jose užfiksuotas slydimo, o ne stabdymo kelias. Automobiliui slystant didėja stabdymo kelias. Slydimo kelias prasideda nuo sankryžos pabaigos ir baigiasi prie automobilio ratų. Jeigu stabdymo pėdsakai prasideda po sankryžos tai reiškia dviratininkas buvo partrenktas sankryžoje. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu aptikti padangų stabdymo pėdsakai 34.5 m ilgio, kurie tęsiasi nuo sankryžos iki automobilio galinių ratų. 2012 m. rugpjūčio 20 d. atliktos teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-976 (12) išvados 2 punkte yra nustatyta, kad tikėtina, jog dviratininkas V. S. automobilio „Citroen Xantia“, v. n. (duomenys neskelbtini) buvo partrenktas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje, arba (duomenys neskelbtini) važiuojamoje dalyje nedidesniu kaip 1, 4 m atstumu nuo sankryžos. Iš bylos medžiagos (b. l. 12 (I t.), b. l. 26, 27 (II t.)) matyti, kad automobilio stabdymo kelias prasideda kaip tik toje vietoje, kur pagal ekspertizės išvados 2 punktą įvyko automobilio ir dviratininko susidūrimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiomis ekspertų ir specialistų išvadomis. Akcentuotina, kad iš dalies šias specialistų ir ekspertų išvadas patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duoti nuoseklūs liudytojų bei pareigūnų parodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo T. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir duoti teisme skiriasi dalyje apie dviratininko ir automobilio susidūrimo vietą. Minėtų transporto priemonių susidūrimas įvyko 2010 m. rugsėjo 4 d., liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2010 m. spalio 18 d. ir parodė, kad matė, kaip dviratininkas išvažiavo į sankryžą, norėdamas matyt, kirsti kelią ir tuo metu į jį atsitrenkė mašina. Tuomet mašina pradėjo stabdyti, t.y. pradėjo stabdyti jau po to, kai partrenkė dviratininką. Liudytojas T. I. parodymus teisme davė 2011 m. gruodžio 7 d. ir nurodė, kad pamatė (duomenys neskelbtini) važiuojantį dviratininką, kuris privažiavęs sankryžą pasuko į kairę. Pravažiavęs (duomenys neskelbtini) 5-7 m. staigiai pasuko į kelio dešinę pusę, dėl to įvyko susidūrimas su automobiliu. Automobilio važiavimo greitis buvo apie 50-60 km/h, vairuotojas bandė stabdyti, tačiau to padaryti jam nepavyko, dviratininkas buvo partrenktas arčiau garažų. Liudytojas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu davė netikslius parodymus, nes nemanė, kad byla atsidurs teisme ir bus reikšminga. Akivaizdžiai matosi, jog liudytojo T. I. teisme duoti parodymai ne patikslina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o visiškai skiriasi nuo jų, ypač bylai reikšminguose aspektuose t.y. dėl dviratininko ir mašinos susidūrimo vietos bei dėl to, nuo kurios vietos vairuotojas pradėjo stabdyti automobilį. Teisėjų kolegija liudytojo T. I. teisme duotus parodymus vertina kritiškai, nes jie prieštarauja aukščiau išdėstytai įrodymų visumai, liudytojo parodymai yra nenuoseklus nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki parodymų davimo teisme, be to, liudytojas davė parodymus teisme, praėjus daugiau kaip vieneriems metams po įvykio, o ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo duoti, praėjus mažiau kaip dviem mėnesiams po įvykio.

Anot apelianto, teismas padarė klaidingą išvadą dėl galimybės išvengti susidūrimo važiuojant 40 km/h greičiu, nes už kliūties atsiradimo momentą paėmė dviratininko įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), priešingos krypties eismo juostą. Šis momentas, apelianto manymu, negali būti laikomas kliūties atsiradimo momentu, nes jis nesukelia jokios grėsmės eismo saugumui. Savo skunde apeliantas pateikia lietuvių kalbos žodyne nurodomą kliūties apibrėžimą ir teigia, kad šioje situacijoje kliūties atsiradimo momentas yra tada, kai pėstysis arba dviratininkas kerta skiriamąją arba įsivaizduojamą kelio juostą ir įžengia į automobilio važiavimo eismo juostą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto nuomone ir pažymi, kad KET nėra nurodyta, kuris momentas yra laikomas kliūties atsiradimo momentu. Remiantis KET 133 punktu, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 134 yra nustatyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Apeliantas bei kiti liudytojai teigia, kad kelyje augo krūmai, kurie trukdė matomumui. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantas vairuoja transporto priemonę daugiau nei devynerius metus (t. 1, b. l. 25), jis turėjo ir galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis ir kad, nesilaikant KET reikalavimų – nesiimant visų atsargumo priemonių ir tokioje situacijoje nesilaikant tame kelio ruože nustatyto maksimalaus greičio (40 km/h), gali kilti eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, gali būti sužalotas ar net žūti kitas eismo dalyvis. Be to, atsižvelgiant į vairuotojo vairavimo stažą bei į tai, kad jis, kaip padidinto pavojaus šaltinio (automobilio) valdytojas, privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui, turėjo suvokti, kad dviratininkui įvažiavus į kelio važiuojamąją dalį, potencialiai iškilo grėsmė eismo saugumui. Pažymėtina, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. atliktos teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-976 (12) išvados 9 punkte yra nustatyta, kad nuteistasis važiuodamas apskaičiuotu apie 62 km/h ar didesniu greičiu, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su jam kliūtį sudariusiu dviratininku V. S., nors važiuodamas maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, net nestabdydamas vairuojamojo automobilio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ekspertizės išvadomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė pagrįsta išvadą, kad jei nuteistasis būtų paisęs KET reikalavimų ir elgęsis taip, kaip privalėjo elgtis padidinto pavojaus šaltinio valdytojas susidariusioje situacijoje kelyje, o ne priėmęs aiškiai netinkamą sprendimą nemažinti automobilio greičio, jis galėtų išvengti susidūrimo su dviratininku.

Skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantas važiavo pagrindiniu keliu priartėjo prie nelygiareikšmių kelių sankryžos, turėdamas pirmumo teisę ją pravažiuoti, pamatė dviratininką, kuris važiavo ta pačia kryptimi, kaip ir jis, tik priešinga eismo juosta, pravažiavus 7-10 metrų dviratininkas netikėtai pradėjo važiuoti per gatvę, tokiu būdu suklaidino apeliantą ir pastarasis, supratęs, ką daro dviratininkas, jau nebeteko galimybės išvengti susidūrimo stabdant automobilį, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes tiek liudytojų parodymuose, tiek 2012 m. rugpjūčio 20 d. ekspertizės išvadoje yra nustatyta, kad dviratininko važiavimo trajektorija yra ne tokia, kaip nurodo nuteistasis. Remiantis 2012 m. rugpjūčio 20 d. atliktos teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-976 (12) išvados 9 punktu teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad nuteistasis važiuodamas apskaičiuotų apie 62 km/h ar didesniu greičiu, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su jam kliūtį sudariusiu dviratininku V. S., nors važiuodamas maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, net nestabdydamas vairuojamojo automobilio. Todėl nuteistojo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai teisiniu požiūriu yra nustatyta, kad asmuo padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą, kad dėl to atsirado pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje ir, kad tarp padaryto KET pažeidimo ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas turėjo nustatyti, kieno iš eismo dalyvių veiksmai buvo būtinoji, o kieno atsitiktinoji eismo įvykio kylimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, t. y. apima veikos, padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei kilusių padarinių objektyviuosius požymius. Dėl to baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Teismų praktikoje priežastinis ryšys grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle, kuri įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam eismo dalyviui ją pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių pažeidimai. Taigi teismas turi nustatyti kiekvieno padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo įtaką kilusiems padariniams ir pagrindinę eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastį (LAT 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis b. b. Nr. 2K- 290/2009).

Remiantis 2012 m. rugpjūčio 20 d. atliktos teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-976 (12) išvados 9 punktu, dviratininko veiksmai, - važiavo į kitą (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies pusę neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir sudarė kliūtį automobilio „Citroen Xantia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui, techniniu požiūriu irgi sąlygojo eismo įvykio kilimą. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, jog KET eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusysis V. S.. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jeigu nuteistasis būtų pasirinkęs tame kelio ruože leistiną važiavimo greitį, jis būtų išvengęs susidūrimo su dviratininku. Nustatydama priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent vairuotojo pasirinktas netinkamas transporto priemonės vairavimo būdas, t.y. greičio viršijimas ir buvo dviratininko sužalojimo būtinoji sąlyga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad dalyvavimas eisme yra gana pavojinga ir nesaugi veikla, todėl kiekvienas asmuo turi būti ypač atidus ir apdairus. Eismo tvarką, dalyvavimo jame sąlygas detaliai reglamentuoja KET, kur išdėstyti labai konkretūs, akivaizdūs ir nesudėtingi reikalavimai, todėl jų nevykdymas gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Esant duomenims, jog nukentėjusysis pažeidė KET ar kitokiu būdu buvo neatsargus, turi būti svarstoma, ar tai yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas. Dalyvaujančio eisme nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra tada, kai jis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmės atsirasti. (LAT 2012 m. liepos 12 d. nutartis b. b. Nr. 2K-299/2012). Nukentėjusysis V. S. važiuodamas dviračių pažeidė kelių eismo taisykles, tačiau jis, žinodamas, kad sankryžoje yra kelio ženklas, ribojantis važiavimo greitį iki 40 km/h, turėjo pagrindą tikėtis, kad nuteistasis važiuos tame kelio ruože leistinu greičiu ir negalėjo numatyti, kad J. K. viršis leistiną greitį. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo elgesys negali būti laikomas dideliu neatsargumu, kadangi pastarasis nenumatė ir neprivalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis.

Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje, yra neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konkrečias eismo sąlygas, eismo dalyvių veiksmus, konstatuoja, kad J. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nuteistasis nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę, kaip padidinto pavojaus šaltinį, o galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykio kilimo galimybę ir padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad esminis požymis, apsprendžiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą ir numatyti galimus pažeidimo padarinius bei imtis veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, apsprendžiantis kaltės buvimą šioje byloje yra tai, ar nuteistasis, turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir neviršyti greičio, turėjo galimybę jo neviršyti, o viršijęs greitį ir pamatęs dviratininką, laiku sumažint greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir išvengti susidūrimo. Taigi apie nuteistojo galimybę (tame tarpe ir techninę) laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo galima kalbėti dviem aspektais: pirmuoju – jei vairuotojas viršijo leistina greitį ir antruoju – jei jo neviršijo. Jei asmuo viršija greitį, neturėdamas galimybės laiku sustabdyti automobilį, tai nepašalina jo kaltės, kadangi asmens apkaltinimo pagrindą apsprendžia jo psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu (LAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis b.b. Nr. 2K-127/2010). 2012 m. rugpjūčio 20 d. atliktos teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-976 (12) išvadose yra nurodyta, kad šioje situacijoje važiuodamas 62 km/h greičiu apeliantas negalėjo išvengti susidūrimo, tačiau jei neviršytų leistino greičio, išvengtų susidūrimo su dviratininku net nestabdydamas automobilio. Taigi nuteistasis galėtų išvengti eismo įvykio su kilusiomis pasekmėmis, jei vairuodamas automobilį nepažeistų kelių eismo saugumo taisyklių, neviršytų leistino 40 km/h greičio. Remiantis išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. K. padarytas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. yra neatsargus ir pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytą nusikalstamą veiką įstatymas priskiria prie neatsargių nusikaltimų (BK 16 str.), kaltinamasis anksčiau neteistas (t.1, b.l. 75), administracinėn atsakomybėn netrauktas (t.1, b.l. 76-78), seniūnijoje pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas kaip asmuo, kuriam netaikytos administracinės nuobaudos (t.1, b.l. 72), jaunas, darbingas ir dirbantis, todėl jam buvo paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tai yra bauda. Nuteistojo J. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pabrėžtina, jog apylinkės teismas nuteistajam J. K. paskyrė bausmę – 40 MGL dydžio baudą arčiau LR BK 47 str. 3 d. 5 p. numatyto vidurkio. Byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Apeliantui paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis J. K. yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., kurį yra įrodyta, todėl nėra pagrindo J. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Esant šioms aplinkybėms, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo J. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pavelas FrolovasTeisėjai Stasys LemežisAngelė IkasalienėNuorašas tikras: teisėjas Pavelas Frolovas