Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-453-135-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-05-08
Bylos Nr.: 1A-453-135-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-96-1-00736-2011-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
Nuteistasis: A. V.
Nukentėjusysis: A. R.
Advokatai: Lionė Musteikienė

Kategorijos

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudž. byla Nr. 1A-453-135/2013

Teisėja Vida Žostautienė Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00736-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1;

2.4.6.3.2; 1.1.11.9;1.1.8.8; 2.4.2.1; 2.1.15.1.1(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N UOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Morkūnaitei,nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo A. V. gynėjos advokatės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl S. V. priklausančio turto vagystės) ir jam paskirtas 30 (trisdešimties) parų areštas;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl A. R. priklausančio automobilio vagystės) ir jam paskirtas 40 (keturiasdešimties) parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. V. paskirta 50 (penkiasdešimties) parų areštas. Bausmės pradžia nustatyta nuo A. V. patalpinimo į areštinę dienos. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-03-22 iki 2012-03-23.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti A. Ž. ir A. G., tačiau ši nuosprendžio dalis neskųsta.

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. V., A. Ž. ir A. G. solidariai priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), per langą įsibrovė į S. V. priklausantį namą ir pagrobė bulvių tarkavimo mašiną, 200 Lt vertės, dvi garso kolonėles, kurių bendra vertė 300 Lt, spausdintuvą „HP PSC 1510", kurio vertė 300 Lt ir 100 Lt vertės vandens siurblį, tuo nukentėjusiajai S. V. padarydamas 900 Lt turtinę žalą.

Be to, A. V. nuteistas už tai, kad su A. Ž. ir A. G., nuo 2012 m. kovo 20 d. 19 val. 30 min iki 2012 m. kovo 21 d. 5 val. 10 min, veikdami bendrininkų grupėje (duomenys neskelbtini) kiemo pagrobė A. R. priklausantį automobilį „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 3500 Lt vertės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-22 nuosprendį A. V. atžvilgiu ir nuosprendžiu skirtas bausmes, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę.

Skunde nurodo, kad šiuo atveju svarbu ištaisyti klaidą, kad nepilnamečiam nebūtų skirta per griežta bausmė, viršijanti baudžiamojo įstatymo numatytą maksimalią šios bausmės rūšies ribą nepilnamečiams. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, tačiau nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir per griežtos bausmės paskyrimo. Pažymi, kad įstatymas įsakmiai apibrėžia nepilnamečiams skiriamų bausmių rūšis ir jų minimalius bei maksimalius dydžius, ir jokios išimtys nėra numatytos. A. V. nusikalstamas veikas padarė būdamas 15 ir 16 metų amžius, t. y. buvo nepilnametis, todėl privaloma taikyti LR BK XI skyriaus nuostatas. Pažymi, kad teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog kaltinamieji nusikalto būdami nepilnamečiai, tačiau skirdamas galutinę bausmę nepilnamečiam A. V. neatsižvelgė į tai. Nurodo, kad teismas teisingai parinko bausmės rūšį – areštą atsižvelgdamas į nepilnamečio A. V. asmenybę, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teisingai skyrė bausmes už nusikalstamas veikas, tačiau, subendrindamas skirtąsias bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu ir skirdamas A. V. galutinę bausmę – 50 parų arešto, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė LR BK 90 str. 4 d. reikalavimą, kur nurodytas minimalus ir maksimalus arešto bausmės dydis nepilnamečiam, t. y. kad nepilnamečiam gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėja advokatė prašo A. V. paskirti už kiekvieną nusikalstamą veiką švelnesnes bausmes ir A. R. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Skunde nurodo, kad teismas, paskirdamas galutinę 50 parų arešto bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus, įtvirtintus BK 90 str. 4 d., kurie numato, kad nepilnamečiams gali būti paskirta arešto bausmė tik nuo 5 iki 45 parų. Taip pat nurodo, kad teismas pripažino, jog A. V. atsakomybę lengvina tai, jog jis visiškai prisipažįsta savo kaltę ir gailisi dėl nusikalstamų veikų padarymo, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, tačiau teismas, skirdamas arešto bausmę už vagystę, padarytą iš S. V., nemotyvavo, kodėl, esant vienai lengvinančiai aplinkybei ir nesant sunkinančių aplinkybių, A. V. paskyrė didesnę nei vidurkis bausmę, taip pat skirdamas arešto bausmę už vagystę, padarytą iš A. R., nemotyvavo, kodėl, esant vienai lengvinančiai aplinkybei ir vienai sunkinančiai aplinkybei, A. V. paskyrė bausmę, artimą arešto bausmės maksimimui. Advokatė prašo atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad A. V. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, anksčiau neteistas, dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios A. R., dėl vagystės iš S. V. nėra nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o dėl vagystės iš A. R. yra nustatyta tik viena sunkinanti aplinkybė, A. V. paskirti už kiekvieną nusikalstamą veiką švelnesnes bausmes. Taip pat skunde advokatė nurodo, jog teismas, sumažindamos A. R. prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį nuo 3000 Lt iki 1000 Lt nenurodė, kodėl A. R. ieškinys mažintinas būtent 2000 Lt, o nukentėjusioji A. R. įrodymų, patvirtinančių realiai padarytos turtinės žalos dydį, nepateikė, todėl A. R. ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas, paliekant nukentėjusiajai teisę civilinio proceso tvarka įrodyti jai padarytos žalos dydį.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. V. prokurorės apeliacinį skundą paliko spręsti teismui, prašė sumažinti priteistą civilinį ieškinį, A. V. gynėja prašė gynėjos ir prokuratūros apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nuteistojo A. V. gynėjos skundai tenkintini iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

Kaip matyti iš prokurorės bei nuteistojo A. V. gynėjos apeliacinių skundų turinio, iš esmės jie A. V. kaltės, ją pagrindžiančių įrodymų ir jo veiksmų kvalifikacijos neginčija, tik nesutinka su A. V. paskirtos bausmės dydžiu. Be bausmės dydžio nuteistojo A. V. gynėja skunde kelia ir turtinės žalos dydžio pagrįstumo klausimą.

Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įtvirtintų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir pagrįstai priėmė nuteistųjų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimant nuosprendį, buvo padaryti kitų BPK nuostatų pažeidimai, dėl to nuteistiesiems A. V. bei A. Ž. skundžiamu nuosprendžiu iš tikrųjų paskirta per griežta bausmė.

Pagal BK 61 str., teismas turi tinkamai nustatyti visas kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę bei motyvuotai parinkti bausmės rūšį ir jos dydį, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistieji A. V. ir A. Ž. savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažino visiškai, gailėjosi, tai pirmosios instancijos teismas laikė jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas laikė tai, kad jie automobilį pagrobė veikdami bendrininkų grupėje. Skirdamas bausmę nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami nepilnamečiais, į tai, kad iki nusikaltimų padarymo metu jie nebuvo teisti, į juos charakterizuojančią medžiagą, sveikatos būklę. Vadovaudamasis būtent šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas už padarytas dvi nusikalstamas veikas nuteistajam A. V. paskyrė subendrintą 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę, o A. Ž. už vieną nusikaltimą – 40 (keturiasdešimties) parų areštą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 54 str., 41 str. reikalavimus bei nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 61 str. ir 90 str. nuostatomis ir tai turėjo esminę reikšmę tinkamai individualizuojant bausmes nuteistiesiems.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., o A. Ž. – vieną nusikalstamą vieką, numatytą BK 178 str. 2 d. Šias veikas jie įvykdė būdami nepilnamečiai. BK 81 str. 1 d. numato, kad šio kodekso XI skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Teismas, skirdamas A. V. ir A. Ž. bausmes, vadovavosi šio skyriaus nuostatomis ir padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistiesiems skirtinos arešto bausmės, ir su tokia išvada kolegija sutinka. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems paskirdamas už atskiras nusikalstamas veikas atitinkamai 30 bei 40 parų dydžio arešto bausmes, o A. V. – subendrintą galutinę 50 parų arešto bausmę, netinkamai taikė BK 90 str. 4 d. nuostatas. BK 90 str. 4 d. numato, kad nepilnamečiam gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad yra viena A. V. ir A. Ž. lengvinanti ir viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistiesiems, vadovaudamasis BK 61 str., už atskiras nusikalstamas veikas turėjo skirti bausmes, kurios savo dydžiu artimos šios bausmės rūšies vidurkiui, tačiau paskyrė arešto bausmes, artimas nepilnamečiams skiriamos arešto bausmės maksimaliam dydžiui. Taip pat teismas, skirdamas A. V. galutinę subendrintą arešto bausmę, turėjo nustatyti tokį jos dydį, kuris neviršytų maksimalaus šios bausmės rūšies dydžio, nustatyto nepilnamečiams (BK 90 str. 4 d.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas ir A. V. bei A. Ž. paskyrė neteisingas bausmes, todėl skundžiama Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalis yra keistina (BPK 328 str. 1 ir 2 p.) ir A. V. bei A. Ž., atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas nusikalstamas veikas bei nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes, su kuriomis kolegija sutinka, už BK 178 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą skiriamos arešto bausmės, savo dydžiu artimos šios rūšies bausmės, skiriamos nepilnamečiams asmenims, vidurkiui.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydį. Byloje nustatyta, jog nuteistieji pagrobė A. R. priklausantį automobilį, kuris, nors ir buvo po įvykio grąžintas nukentėjusiajai, tačiau vagystės metu buvo apgadintas, tai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino ir nuteistieji, kurie sutiko, kad jų kaltais veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta 1000 Lt žala (2 t., 152 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį, motyvuotai nurodė, kodėl prašomą priteisti turtinę žalą sumažino iki 1000 Lt. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Kolegijos nuomone, mažinti priteistą A. R. 1000 Lt civilinį ieškinį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti:

A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 25 parų arešto.

A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. (dėl S. V. priklausančio turto vagystės) paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 20 parų arešto.

A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. (dėl A. R. priklausančio automobilio vagystės) paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 25 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes sudėti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę bausmę A. V. paskirti 35 (trisdešimt penkias) paras arešto.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Bronius ZalagaTeisėjai Vaclovas IždonasGražvydas Poškus