Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Danutė Švitinienė Baudž. byla Nr. 1NSA-00184-349-2007-59

NUOSPRENDIS

2007 m. birželio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio ( pranešėjas ), teisėjų Vytauto Norkūno ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 235 str. 1 d. 20 MGL ( 2500 Lt ) dydžio bauda.

Priteista iš V. S. 2375,34 Lt Anykščių rajono policijos komisariatui ir 47,6 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 30 d. 9 val. Anykščių rajono apylinkės teisme, teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju dėl juridinio fakto nustatymo civilinėje byloje, būdamas prisiekęs sakyti byloje tiesą, Anykščių rajono apylinkės teisme žinomai melagingai nurodė, kad J. Z. priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini) Anykščių sen., Anykščių r. yra buvę statiniai.

Teismas neatsižvelgė į kelio rekonstrukcijos plane esančius duomenis, kad remontuojant kelią, jis pasistūmėjo 20 m. į sklypo vidų, todėl neišliko pastatų liekanos, stovėjusios arčiau kelio. Teismas neįvertino Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 p. 8 d. normos, kad statinius draustiniuose galima statyti tik esamose ir buvusiosiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodo liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ir kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Pasak apelianto, remiantis šia norma užtenka įrodyti, kad yra likę sodo liekanos ir to pakanka, išvadai, jog konkrečioje vietoje buvo sodyba. Tai rodo, kad jis nemelavo, nurodydamas, jog B. G. sklype buvo sodyba, o nurodydamas jos vietą, galėjo sąžiningai klysti, nes po kelio rekonstrukcijos pasikeitė reljefas.

Kadangi liudytojos E. Z. ir S. K. nedalyvavo teisiamajame posėdyje, teismas nuosprendyje negalėjo remtis jų parodymais. Šių liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolai surašyti, pažeidžiant BPK 196 str. reikalavimus, todėl negali būti įrodymais.

Apeliantas daro išvadą, kad byloje nėra nei vieno neginčijamo įrodymo, patvirtinančio, kad jis melavo Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje duodamas parodymus, kad B. G. priklausiusiame sklype 1933-1946 m. laikotarpiu buvo sodyba. Jis kalbėjo apie seniai buvusius įvykius ir galėjo suklysti, nurodydamas netikslią sodybvietės buvimo vietą, todėl jo veikoje nėra tyčios ir jis turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su teismui pateiktų įrodymų vertinimu, tačiau pagrindinis argumentas yra tvirtinimas, kad jo veiksmuose nėra BK 235 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia.

BK 235 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. Pagal BK 235 str. melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo.

BK 235 str. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip turi suvokti, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, turi suprasti ir norėti, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Šios aplinkybės yra svarbios, vertinant subjektyvius veikos požymius, t. y. aiškinantis, ar V. S. sąmoningai duoda neteisingus parodymus, ar jis sąžiningai klysta, tačiau apylinkės teisme jos visiškai nebuvo vertinamos.

Apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kurie, teismo nuomone, rodo, jog V. S., teisme liudydamas, jog J. Z. priklausančiame sklype yra buvę pastatai, davė melagingus parodymus. Pačio V. S. parodymus, kad jis, duodamas parodymus Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą, nemelavo, teismas įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės.

Apylinkės teismui nebuvo pateikti duomenys apie V. S. sveikatos būklę, jo gebėjimą teisingai prisiminti praeities įvykius. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai apie V. S. sveikatos būklę, iš kurių matyti, kad jis turi tam tikrų sveikatos sutrikimų. Juose, be kita ko, nurodyta, kad jo atmintis nežymiai susilpnėjusi ( 287 – 291 b. l. ). Dalyvavęs teismo posėdyje specialistas – psichiatras V. D. taip pat patvirtino, kad V. S. atmintis susilpnėjusi; atminties silpnėjimui įtakos turi didesnis žmogaus amžius, persirgtos ligos, tokios kaip insultas, bei narkozės naudojimas. Analizuojant V. S. parodymus, duotus Anykščių rajono apylinkės teisme, nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jo parodymus baudžiamojoje byloje, iš tikrųjų akivaizdu, jog jie nėra nuoseklūs. Nagrinėjant civilinę bylą, kurios kopija prijungta prie šios baudžiamosios bylos, kaip teisingai paminėta ir apylinkės teismo nuosprendyje, jis nurodė (duomenys neskelbtini), kurio žemę nuosavybės teise šiuo metu valdo J. Z., vardą – Bronius, jo šeiminę padėtį, kitas aplinkybes ( 60 b. l. ). Baudžiamojoje byloje atliekant įrodymų tyrimą, praėjus kiek daugiau kaip pusei metų laiko, jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vardas buvo (duomenys neskelbtini) ( 129 – 130 b. l. ). Tuo tarpu nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme 2007 m. sausio 24 d., V. S. nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kurio žemė dabar priklauso J. Z., vardo nežino. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl ankstesnėse apklausose buvo nurodęs (duomenys neskelbtini) vardą ( 263 – 264 b. l. ). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, V. S. vėl nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vardas buvo (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad jo žemėje buvo pastatai ( 305 – 306 b. l. ). Tai, kad, skirtingu laiku duodamas parodymus, V. S. duoda nevienodus parodymus, atsižvelgus į jo senyvą amžių, sveikatos būklę, negalima vienareikšmiškai vertinti tik kaip sąmoningą teismo klaidinimą ar siekimą išvengti atsakomybės.

Apylinkės teismas, nuteisdamas V. S. už melagingų parodymų davimą, nesiaiškino, ar jis turi kokių nors motyvų duoti melagingus parodymus. Jis su sklypo savininke J. Z. ir su sklypo reikalus tvarkančiu P. Z. nėra susijęs jokiais giminystės, tarnybiniais, pavaldumo, finansiniais ar kitokiais ryšiais. Pats V. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenurodė, kad jis civilinėje byloje liudijo melagingai už kažkokį atlygį. Byloje nėra ir kitokių duomenų, liudijančių apie kokį nors V. S. motyvą duoti melagingus parodymus. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju A. L. parodė, kad poilsio namuose jis susipažino su V. S., iš pastarojo sužinojo, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Kai P. Z. jam ( A. L. ) pasiguodė, kad negali gauti leidimo statybai, jis nurodė A. S., kaip seną tos vietovės gyventoją. Jis pats V. S. liudyti neprašė. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustas liudytoju dabartinės sklypo savininkės sūnus P. Z. taip pat nurodė, kad su V. S. susipažino atsitiktinai, padedant A. L. ( 266 – 267 b. l.). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad civilinėje byloje V. S. liudijo paprašytas P. Z., tačiau tai neduoda pagrindo tvirtinti, kad V. S. duoda žinomai melagingus parodymus. Kolegija konstatuoja, kad V. S., būdamas įsitikinęs, kad dabar priklausančioje J. Z., o anksčiau priklausiusioje B. G. žemėje yra stovėję pastatai, tai 2005 m. birželio 30 d. liudijo Anykščių rajono apylinkės teisme, nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog V. S. žinojo, jog nebuvo pastatų, ir sąmoningai klaidino teismą, liudydamas apie pastatų buvimą. Byloje neįrodytas vienas iš nusikaltimo – melagingų parodymų davimo – elementas, be kurio negalima atsakomybė pagal BK 235 str., o būtent: neįrodyta V. S. tiesioginė tyčia duoti melagingus parodymus, todėl jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

Kadangi apylinkės teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neįrodyta, kad padaryta buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis ( BPK 329 str. 1 p. ).

Kolegija atkreipia dėmesį į itin kategorišką, niekuo neparemtą įrodymų skirstymą: teismas besąlygiškai rėmėsi vienais įrodymais, kurie, teismo nuomone, įrodo, jog V. S. davė melagingus parodymus apie pastatų buvimą J. Z., ir atmetė kitus įrodymus, kurie rodo toje vietoje buvus sodybą. Teismas rėmėsi 1933 metais sudarytu (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės planu, kuriame nurodyta, jog B. G. priklausiusiame sklype jokie pastatai nepažymėti ( 9 b. l. ). Tačiau šiame plane nepažymėti ir jo brolio A. G. pastatai, kuriuose, pasak liudytojos E. Z., gyveno broliai. Taigi šis planas negali būti įrodymu, įrodančiu V. S. kaltę. Be to, teismas kategoriškai atmetė teismui pateiktus duomenis, panaudodamas tik reikšmingas apkaltinamajam nuosprendžiui ištraukas iš dokumentų. Antai iš architektės G. M. analizės teismas tik panaudojo teiginį, jog tikslių istorinių archyvinių duomenų apie B. G. sodybos formavimo ir statybos darbus nėra ( 233 b. l. ). Šis teiginys yra visiškai teisingas, nes priešingu atveju J. Z. nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į kitus architektės G. M. analizės teiginius, liudijančius, jog B. G. priklausančiame sklype yra likę žymių, liudijančių buvus sodybą: išlikę kultūriniai medžiai ir krūmai, tašyti akmenys, dviem eilėm sužėlusių krūmų alėja, kas pasak G. M., duoda pagrindą daryti prielaidą apie sodybos buvimą ( 235 – 238 b. l. ). Komisija, sudaryta dalinai iš vietinių specialistų, savo akte nurodė, kad tame sklype rasti medžiai ir krūmai, jų amžius bei išsidėstymas rodo buvus sodybą ( 249 – 250 b. l. ). Apylinkės teismas besąlygiškai rėmėsi Anykščių rajono policijos komisariato užsakyta moksline ataskaita, kurioje nurodyta, jog tyrinėtoje teritorijoje neužfiksuota jokio kultūrinio sluoksnio ( 79 – 81 b. l. ). Tačiau neatkreipta dėmesio į tai, kad pagal V. S. liudijimą B. G. gyvenamasis namas stovėjęs arčiau kelio. VĮ „Utenos regiono keliai“ pateikti duomenys rodo, jog toje vietoje kelias, jį remontuojant patrauktas arčiau Rubikių ežero net 20 metrų ( 253 – 255 b. l. ). Taigi tyrinėtoje teritorijoje ieškoto gyvenamojo namo liekanų beviltiška. Kaip liudija kiti duomenys, sklype tarybiniais metais buvo dirbama žemė, todėl akivaizdu, jog ne tik gyvenamojo namo liekanos, bet ir kultūrinis sluoksnis galėjo ir neišlikti.

Kolegijos manymu, įrodymų vertinimas, vieniems įrodymams suteikiant pranašumo, o kitus nepagrįstai atmetant, prieštarauja BPK 20 str. 5 d. išdėstytai sampratai apie įrodymų vertinimą.

Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys dėl proceso išlaidų, susijusių su žvalgomųjų archeologinių tyrimų atlikimu, išieškojimo, V. S. išteisinus, paliekamas nenagrinėtas ( BPK 115 str. 3 d. 2 p. ); proceso išlaidos, kurias sudaro išlaidos teismo šaukimams, iš V. S. neišieškomos ( BPK 105 str. 5 d. ).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. S. iš kaltinimo pagal BK 235 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl proceso išlaidų palikti nenagrinėtą.