Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-34-254/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-14
Bylos Nr.: 2A-34-254/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01207-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Atsakovas: A. B.
Ieškovas: A. D., S. D.
Trečiasis asmuo: V. I. J., A. J.
Advokatai: Antanas Pliauga, Asta Bilinskienė

Civilinė byla Nr. 2A-34-254/2016;proceso Nr. 2-13-3-01207-2014-2;

procesinio dokumento kategorijos: 2.3.2.9.1; 3.3.1.15.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, sekretoriaujant Vytautei Rolskytei, dalyvaujant apeliantui A. D., jo įgaliotam asmeniui A. D., jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai, atsakovui A. B., jo atstovei advokatei Astai Bilinskienei, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. D. ir S. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. D. ir S. D. ieškinį atsakovui A. B. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo A. B. priešieškinį ieškovams A. D. ir S. D., tretieji asmenys V. I. J. ir A. J., dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos žemės sklypu pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškiniu (t. 1, b. l. 50‑55) prašė atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, o atsakovas priešieškiniu (t. 2, b. l. 2‑8) prašė atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir pakeisti žemės sklypu naudojimosi tvarką. Ginčo tarp šalių dėl gyvenamojo namo atidalijimo nekilo, nes šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti atidalijimo variantai atitiko šalių faktinį naudojimąsi gyvenamuoju namu ir abiem šalims dėl to buvo priimtini, ieškovai tik nesutiko su piniginės kompensacijos atsakovui iš ieškovo priteisimą už jam tenkančią didesnę atidalinto gyvenamojo namo dalį. Ieškovai prašė žemės sklypą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės į du atskirus žemės sklypus pagal jų pateiktą 2011 metų lapkričio mėnesio UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštą žemės sklypo projektą (t. 1, b. l. 57), pagal kurį prašė ieškovams atidalinti 0,0667 ha žemės sklypo dalį, pažymėtą ženklu „A”, o atsakovui atidalinti 0,1333 ha žemės sklypą, pažymėtą ženklu „B” ir geltona spalva bei įpareigoti šalis naudotis plane nurodytais įvažiavimais (pažymėta „įvaž.“). Tuo tarpu atsakovas priešieškiniu prašė pakeisti 2011-11-18 susitarimu dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytą naudojimosi 0,2000 ha žemės sklypu tvarką ir ją pagal UAB ,,Pasoda“ 2014-10-15 parengtą žemės sklypo naudojimosi planą (t. 2, b. l. 11).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį visiškai. Teismas atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius (šuliniai, lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė), esančius Kalniškės g. 18, Alytuje ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1 448,10 Eur piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę atidalinto gyvenamojo namo dalį. Ieškovų reikalavimą dėl žemės sklypo atidalijimo pagal UAB ,,Dzūkijos valdos“ 2011 m. lapkričio mėn. paruoštą žemės sklypo naudojimosi projektą atmetė ir nustatė naudojimosi tvarką žemės sklypu pagal UAB ,,Pasoda“ 2014-10-15 paruoštą žemės sklypu naudojimosi planą.

Teismas nustatė, kad ieškovas paveldėjimo teisės pagal testamentą pagrindu (t, 1, b. l. 24, t. 2, b. l. 171) valdo 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/3 dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio įregistravimo pagrindas – deklaracija apie statybos užbaigimą (t. 1, b. l. 27-28). Ieškovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, dalies valstybinės žemės sklypo pirkimo‑pardavimo sutarties (t. 2, b. l. 167‑169) pagrindu, valdo 667/2000 dalis žemės sklypo, kurio plotas 0,2000 ha. Atsakovas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (t. 2, b. l. 172‑173) pagrindu valdo 1333/2000 šio žemės sklypo, 2/3 dalis gyvenamojo namo, 2/3 dalis kiemo statinių bei ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2011-11-23 įregistruotas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu (1 t. b. l. 29-30). Teismas pakeitė šį 2011-11-18 susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 33‑37), nustatytą 0,2000 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. 1101/0001:102, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau žemės sklypas), ir naudojimosi tvarką nustatė pagal UAB ,,Pasoda“ 2014-10-15 parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą (t. 2, b. l. 11):

- atsakovui priskyrė naudotis žemės sklypo 1286 m² ploto dalį, plane pažymėtą raide B/1286, raudona spalva, įpareigojant atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perkelti metalo tvorą nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 60/22204 ir joje esančiame žemės sklypo plane pažymėtą nuo gyvenamojo namo iki taško 6, nuo taško 6 iki taško 5, į jam paskirtą naudotis žemės sklypo dalį;

- ieškovams priskyrė bendrai naudotis žemės sklypo 643 m² ploto dalį, plane pažymėtą A/289 ir A1/354 geltona spalva;

- šalims priskyrė bendrai naudotis žemės sklypo 71 m² ploto dalį, plane pažymėtą C/71, mėlyna spalva.

Iš 2011-11-18 šalių susitarimo teismas nustatė, kad šalys nusistatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal 2011 m. lapkričio mėn. UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštą žemės sklypo naudojimosi projektą (t. 2, b. l. 57) (toliau UAB ,,Dzūkijos valdos“ projektas), kuris yra neatskiriama susitarimo dalis (1 t. b. l. 31-35). Iš UAB ,,Dzūkijos valdos“ projekto teismas nustatė, kad atsakovui numatytas įvažiavimas iš sklypo vakarinės pusės, t. y. nuo atsakovo naudojamos sklypo pusės. Kaip gretimybė iš vakarinės pusės nurodytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris priklauso trečiajam asmeniui A. J. (toliau trečiasis asmuo) (t. 1, b. l. 57, t. 2, b. l. 19). Iš atsakovo paaiškinimo, trečiojo asmens atsiliepimo į priešieškinį (t. 2, b. l. 47‑50) teismas nustatė, kad sudarant 2011 metų susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi, nebuvo gautas trečiojo asmens sutikimas, todėl numatytu įvažiavimu iš vakarinės pusės atsakovas negali naudotis, nes trečiasis asmuo nesutinka. Teismo nuomone, ankstesnis UAB ,,Dzūkijos valdos“ žemės sklypo plane nurodytas atsakovui įvažiavimas pažeidžia trečiojo asmens A. J. interesus, nes tuo įvažiavimu galima naudotis tik iš pradžių pravažiavus per trečiojo asmens V.I. J., po to – per A. J. žemės sklypą, kuri nesutinka leisti juo naudotis. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas padarė išvadą, kad 2011 metų susitarimas ir UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštas planas yra keistini, todėl ieškovų reikalavimą įpareigoti šalis laikytis ankstesnio susitarimo ir projekto atmetė. Atsakovas pateikė UAB ,,Pasoda“ 2014-10-15 paruoštą žemės sklypu naudojimosi planą, kurio esminis skirtumas nuo ankstesniojo yra tai, kad į šalių namų valdas yra nurodytas vienas įvažiavimas iš ieškovų naudojamos žemės sklypo pietrytinės pusės, paskiriant šį 71 m² plotą šalims naudotis bendrai kaip įvažiavimu (pažymėta mėlyna spalva). Teismas sprendė, kad šis planas yra racionalus, nepažeidžiantis šalių, nei trečiųjų asmenų interesų, atitinkantis nuo seno susiklosčiusią faktinę padėtį, kurią patvirtina ištrauka iš ortografinio žemėlapio (t. 2, b. l. 37-38). Ieškovų motyvą, kad tai pažeis jų teises, teismas atmetė, nes šalių žemės sklypas yra bendras, įvažiavimui skirtą plotą sudaro dalis ieškovų ir atsakovo žemės sklypo, pro ieškovų namų valdą pravažiuos tik atsakovas. Todėl, teismo nuomone, įvažiavimas, nes tai yra įmanoma, spręstinas šalims priklausančiame sklypo plote, neribojant trečiųjų asmenų ar valstybės nuosavybės teisių.

Dėl kompensacijos teismas nurodė, kad ieškovas prašė atidalinti didesnę gyvenamojo namo dalį negu jam priklauso, o atsakovas, sutikdamas su tokia ieškovui atidalinama namo dalimi, prašė priteisti piniginę kompensaciją už ieškovui atitenkančią didesnę namo dalį. Kompensacijos dydį teismas paskaičiavo už ieškovui tenkantį didesnį 21,79 m² plotą, gyvenamojo namo vidutinę rinkos kainą nurodant 36 400 Lt. Nors, teismo paskaičiavimu, kompensacijos dydis sudarytų 7 169 Lt, tačiau teismas priteisė atsakovui kompensacijos tiek, kiek jis prašė ‑ 5 000 Lt (1 448,10 Eur). Ieškovo prieštaravimus dėl kompensacijos išmokėjimo, remiantis sumažėjusiu ūkinio pastato plotu, teismas atmetė, kaip neatitinkantis oficialių duomenų, nurodytų ir nenuginčytų Nekilnojamojo turto registre (toliau NTR).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai (toliau apeliantai) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria iš apeliantų atsakovui priteista 1 448,10 Eur (5 000 Lt ) piniginė kompensacija už jiems tenkinančią didesnę gyvenamojo namo dalį, ir kuria pakeistas šalių susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal UAB ,,Pasoda“ parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – apeliantų ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį atmesti; kitą sprendimo dalį dėl gyvenamojo namo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo reikalavimas iš apelianto 5 000 Lt (1 448,10 Eur) priteisti piniginę kompensaciją yra nepagrįstas:

1.1. Apeliantui teisėtai ir pagrįstai priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis, nes per daugelį metų tiek gyvenamojo namo, tiek ūkinių pastatų plotas pakito. Šiuo metu, pagal nusistovėjusią statinių naudojimosi tvarką ir apelianto pateiktą statinių atidalijimo būdą, atsakovui realiai natūra tenka didesnė dalis ūkinio pastato ir mažesnė dalis gyvenamojo namo, o atsakovui tenka didesnė dalis gyvenamojo namo, tačiau mažesnė dalis ūkinio pastato. Visą laiką apeliantui priklausančiais statiniais, jo sutikimu, naudojosi ir gyvenamajame name gyveno jo tetos V. Ž. šeima, tik pastaruosius dvejus metus, juose jau niekas negyvena. Gyvenamasis namas pastatytas 1961 metais, tuo metu jį sudarė patalpos pateiktame plane pažymėtos indeksais 1-1 (2,80 kv. m), 1-2 (1,52 kv. m), 1-3 (11,17 kv. m), 1-4 (11,76 kv. m), 1-5 (10,14 kv. m), 1-6 (14,56 kv. m) ir 2-4 (18,49 kv. m). Kiti statiniai buvo pastatyti 1945 metais. Be šių statinių, buvo dar ir 191,4 kv. m ūkinis pastatas bei 41,82 kv. m priestatas, kurie 1988 metais sudegė. Vietoje jų, 1989 m., tuo metu buvę statinių naudotojai V. B. (atsakovo tėvas) ir V. Ž., pastatė priestatą prie gyvenamojo namo su patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 2-1 (6,98 kv. m), 2-2 (13,77 kv. m), 2-3 (19,42 kv. m). Taip pat V. B. sau pasistatė 170 kv. m ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris NTR buvo įregistruotas 2001-04-30, o V. Ž. - 52 kv. m ūkinį pastatą (garažą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris NTR buvo įregistruotas 2013-02-11 ieškovo nuosavybės teise. Pastačius šiuos statinius, jais bendru sutarimu buvo naudojamasi tokiu būdu: patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1 (2,80 kv. m), 1-2 (1,52 kv. m), 1-3 (11,17 kv. m), 1-4 (11,76 kv. m), 1-5 (10,14 kv. m), 1-6 (14,56 kv. m) ir 170 kv. m ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėta 8I1p, naudojosi V. B., patalpomis, pažymėtomis indeksais 2-1 (6,98 kv. m), 2-2 (13,77 kv. m), 2-3 (19,42 kv. m), 2-4 (18,49 kv. m) ir 52 kv. m ūkiniu pastatu (garažu) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtu 13I1p, naudojosi V. Ž.. Tokiu būdu tarp bendraturčių buvo susitarta, kad V. Ž., kaip kompensacija už mažesnio ploto garažą ir visiškai netekus ūkinio pastato, tenka didesnė dalis gyvenamojo namo. Būtent tokiu būdu apeliantas prašė atidalinti iš bendros dalinės nuosavybės. Tokiu būdu padalijus gyvenamąjį namą atsakovui jo tektų 52,95 kv. m, apeliantui - 58,66 kv. m, tačiau atsakovui nuosavybės teise priklauso 170 kv. m ūkinis pastatas, o apeliantui nuosavybės teise priklauso tik 52 kv. m garažas. Tuo tarpu pagal paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pagrindu apeliantui teko 1/3 dalis gyvenamojo namo ir 1/3 dalis ūkinių pastatų, o atsakovui paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu teko 2/3 dalys gyvenamojo namo ir 2/3 dalys ūkinių pastatų. Bendrai atsakovui asmeninės nuosavybės teise tenka 222,95 kv. m ploto statinių ir tai sudaro 0,67 proc. arba 2/3 dalis statinių, o apeliantui asmeninės nuosavybės teise iš viso tenka 110,66 kv. m ploto statinių ir tai sudaro 0,33 proc. arba 1/3 dalį statinių. Tai patvirtina pateikta skaičiuotė (t. 1, b. l. 38). Tokią gyvenamojo namo ir kitų statinių nusistovėjusią naudojimosi tvarką patvirtina kadastro byloje Nr. 789, esanti pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacija bei nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai. Dėl tokios statinių naudojimosi tvarkos bendrasavininkiai vienas kitam pretenzijų neturėjo ir jokių nesutarimų dėl to tarp jų nebuvo. Su tokia jų nusistovėjusia naudojimosi tvarka, 1992-12-18 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 3-278 pagrindu, statinius paveldėjo apeliantas ir 2010-03-22 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, paveldėjo atsakovas. Pagal tokią nusistovėjusią naudojimosi tvarką minėti statiniai valdomi iki šiol. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantui teisėtai ir pagrįstai priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis. Teismas tinkamai neįsigilinęs į šią susidariusią situaciją ir netinkamai įvertinęs byloje pateiktas aplinkybes, nesant jokio objektyvaus pagrindo, atsakovui iš apelianto priteisė kompensaciją.

1.2. Teismas privalėjo atsižvelgti į apelianto ir jos sutuoktinės apeliantės materialinę padėtį. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad abu apeliantai yra sunkūs onkologiniai ligoniai, yra valstybės išlaikomi, vos pragyvenantys iš neįgaliųjų pašalpų, apeliantui yra teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokama 100 proc. Jeigu apeliantas nesumokė atsakovui piniginės kompensacijos, antstoliai nukreips išieškojimą į apeliantui priklausantį turtą, dėl ko atsakovas turės realią galimybę tapti viso gyvenamojo namo savininku, o apeliantas neteks savo paveldėto turto.

2. Teismas nepagrįstai tenkino atsakovo reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu pagal UAB ,,Pasoda“ parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą.

2.1. Byloje pateiktos nuotraukos rodo, kad atsakovas turi pravažiavimą į savo žemės sklypą nepažeidžiant trečiųjų asmenų nuosavybės teisių į jų valdomus žemės sklypus ir nesinaudojant per apeliantų valdomą žemės sklypą ištrintu keliu. Šis pravažiavimas yra paties atsakovo naudojamame žemės sklype, tačiau dabar atsakovas šį žemės ruožą yra apkrovęs įvairiomis lentomis, surūdijusiomis priekabomis, niekam netinkamomis naudoti statinėmis, įvairiomis šiukšlėmis ir todėl dabar šiuo keliu (įvažiavimu) jam naudotis nepatogu. Atsakovo siekis pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką yra tik jo noras, turėti jam patogesnį įvažiavimą ir taip varžyti apeliantų teisę nevaržomai naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi. Iki šios bylos nagrinėjimo teisme dienos iš trečiųjų asmenų dėl 2011-11-18 notaro patvirtinto rašytinio susitarimo šalys nebuvo gavę jokių pretenzijų. Šis notaro patvirtintas šalių sudarytas rašytinis sutarimas visiškai nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų, nes pagal jį atsakovo įvažiavimas į jo naudojamą žemės sklypą yra jo paties naudojamo žemės sklypo pakraštyje, o tai visiškai nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, lygiai taip pat išlieka nepažeisti ir apeliantų teisėti interesai. Šį notarinį sutarimą pakeisti nebuvo jokio teisėto pagrindo.

2.2. Šiuo metu atsakovas visu gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir kitais žemės sklype esančiais statiniais, naudojasi kaip panorėjęs. Atsakovas savavališkai išgriovė tvorą, kuri skyrė, pagal notarinį susitarimą naudojamas žemės sklypo ribas, ir per patį apeliantų naudojamo žemės sklypo vidurį savavališkai pasidarė pravažiavimą į savo naudojamą žemės sklypą. Šiuo atsakovo neteisėtai padarytu pravažiavimu naudojasi ne tik jis vienas ar jo šeimos nariai, bet ir jo klientai, kurie atvyksta pas atsakovo taisyti savo automobilių. Atsakovo naudojamoje žemės sklypo dalyje yra didelė netvarka, jis ardo greta esančius metalinius garažus, iš jų, viską kas jam atrodo naudinga, tempia į naudojamąjį žemės sklypą, iš šių medžiagų stato didelį angarą kuriame greičiausiai ketina toliau užsiimti automobilių remontu.

2.3. Teismas neatsižvelgė į apeliantų išsakytus parodymus, kad atsakovas savavališkai, be apeliantų sutikimo ir žinios ėmė važinėti žemės sklypo 71 kv. m ploto dalimi, UAB „Pasoda“ paruoštame plane pažymėta C/71, mėlyna spalva. Atsakovas savavališkai šioje vietoje pasidarė tik jam vienam patogų įvažiavimą, visiškai ignoruojant ieškovų teises ir teisėtus interesus, o teismas nesant jokio objektyvaus pagrindo tokį neteisėtą atsakovo poelgį įteisino skundžiamu sprendimu. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad šiuo įvažiavimu naudosis tik vienas atsakovas. Byloje buvo pateikti duomenys, kad atsakovas užsiima automobilių remontu ir priežiūra, pas jį nuolat važinėja ne tik lengvieji automobiliai, bet ir didžiagabaritiniai automobiliai. Teismas priimant skundžiamą sprendimą šioje dalyje, taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad UAB „Pasoda“ paruoštame plane 71 kv. m ploto žemės sklypo dalis pažymėta indeksu C/71, yra visiškai greta ieškovui priklausančio šulinio, pažymėto indeksu Š2, kuriame yra geriamas vanduo. Tokioje vietoje, nuolat važinėjant dideliam srautui transporto priemonių, kurios pravažiuos ir su esamais gedimais, per gruntą į geriamą vandenį pateks kenksmingos medžiagos, kas be jokios abejonės laikytina ir aplinkos tarša, ir itin žalingu poveikiu asmens sveikatai.

3. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad iš esmės pakeičiant notaro patvirtintą šalių susitarimą byloje, kaip proceso dalyvis, privalėjo būti įtraukta notarė R. M., patvirtinusi šalių susitarimą. Teismo sprendimu buvo keičiamas notarės surašytas ir juridiškai patvirtintas šalių susitarimas. Tokie atvejai, kai į bylos nagrinėjimo procesą nėra įtraukti proceso dalyviai, kurių interesus tiesiogiai liečia teismo priimti baigiamieji procesiniai sprendimai, yra laikytini grubiu proceso pažeidimu. Tai visiškai netoleruotina teismų praktikoje.

4. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgta į principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad įvažiavimo į atsakovo žemės sklypą tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaromos prielaidos ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2010; 2010-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 453/2010). Tuo tarpu teismas skundžiamu sprendimu šio tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė, priešingai, skundžiamu sprendimu, užprogramavo jo tęsinį. Žemės sklypo naudojimo ir įvažiavimo į jį klausimai yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir tik tinkamai įvertinus šių aplinkybių visetą turėjo būti sprendžiama, ar apeliantų pateiktas paruoštas žemės klypo naudojimosi projektas yra labiau atitinkantis apeliantų ir atsakovo interesus, ar atsakovo pateiktas UAB „Pasoda“ paruoštas planas. Šiuo atveju, kai pagal planuose nustatytas ribas labai pasunkėja naudojimasis žemės sklypu pagal jo paskirtį, o kitoje vietoje, bent jau žemės sklypo pakraštyje padarius įvažiavimą, kas faktiškai yra įmanoma, tokių kliūčių būtų bent minimaliai išvengta, ir panašiais atvejais, įvažiavimo į žemės sklypą ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatinėjamos iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2010; 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4 75/2010).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Atsakovas nesutinka, jog kompensacija priteista nepagrįstai. Apelianto teiginiai, kad jam teisėtai ir pagrįstai priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis, nepagrįsta jokiais dokumentais, nei paveldėjimo teisės liudijimai, nei NTR duomenys tokių apelianto teiginių nepatvirtina. Teismas pagrįstai vadovavosi rašytiniais, oficialiais ir galiojančiais dokumentais, spręsdamas ar atidalinamos patalpos, atitinka idealiąsias dalis nuosavybėje. Faktinė situacija susiklostė, kad apeliantas naudojosi didesne gyvenamojo namo dalimi, negu jam priklauso pagal nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, todėl atsakovas sutiko, kad jam būtų atidalintos jo faktiškai naudojamos patalpos, o atsakovui teisingai kompensuojant už apeliantui tenkančią didesnę atidalinamo turto dalį. Gyvenamajame name, kurio bendras plotas 110,61 m², atsakovui priklauso 2/3 dalys arba 73,74 kv. m bendro ploto, o apeliantui priklauso 1/3 dalis arba 36,87 kv. m. Apeliantas prašė jam atidalinti patalpas, kurios bendrai sudaro 58,66 kv. m, t. y. 21,79 (58,66-36,87) kv. m didesnes, negu jam priklauso nuosavybės teise, todėl atsakovo reikalavimas priteisti 5 000 Lt (1 448,10 Eur) piniginę kompensaciją už apeliantui tenkančią didesnę atidalinamo turto dalį, visiškai pagrįstas tiek teisės normomis, tiek faktinėmis aplinkybėmis ir teismas pagrįstai šią kompensaciją priteisė. Tuo labiau, kad atsakovas prašė ne maksimalios kompensacijos, NTR duomenimis gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė 36 400 Lt, t. y. 1 kv. m vertė 329 Lt. Už apeliantui tenkančią 21,79 m² didesnę turto dalį atsakovui priklausytų 7 169,00 Lt kompensacija. Apeliantų pasirinktas būdas apskaičiuoti dalis nuosavybėje, atidalinant gyvenamąjį namą, visiškai nepriimtinas ir teisiškai nepagrįstas, nes atidalinant dalis gyvenamajame name, jos apskaičiuojamos kartu su ūkinių pastatų 8I1p ir 13I1p, kuriuos nuosavybės teise valdome kiekvienas atskirai, plotu. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu apjungiami atskiri turto vienetai ir atskiros nuosavybės teisės rūšys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atsakovas turi teisę į kompensaciją, jos dydis yra adekvatus, o apeliantų teiginiai apie tai, kad jis siekia nesąžiningai praturtėti yra nepagrįsti.

2. Teismas pagrįstai tenkino atsakovo reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu pagal UAB ,,Pasoda“ parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą.

2. 1. Įvažiavimo į naudotis priskirtą žemės sklypo dalį klausimas 2011-11-18 susitarime neaptartas, tačiau žemės sklypo naudojimosi projekte parodyta, kad atsakovas į jam priskirtą naudotis žemės sklypo dalį turi įvažiuoti iš vakarinės žemės sklypo pusės. Pasirašius 2011-11-18 susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, kurį laiką atsakovas į jam priskirtą naudotis žemės sklypo dalį patekdavo iš vakarinės žemės sklypo pusės, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad vakarinėje pusėje žemės sklypas ribojasi su privačiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, o nėra laisva, niekam nepriklausanti žemė. Trečiasis asmuo uždraudė atsakovui važinėti per jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir atsakovas jos nurodymo laikosi. Kad vakarinėje pusėje atsakovo ir apeliantų žemės sklypas ribojasi su privataus asmens žemės sklypu, sudarant 2011-11-18 susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, atsakovui nebuvo žinoma. Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką ir formuojant įvažiavimą į atsakovo ir apeliantų žemės sklypą, trečiojo asmens sutikimas nebuvo gautas. Iš NTR išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad trečiojo asmens žemės sklype nėra kelio kaip naudmenos, taip pat nenumatytas kelio servitutas. Be to, paaiškėjo, kad norint patekti į žemės sklypą iš vakarinės pusės, atsakovui reikia važiuoti per dar vieną privatų žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris priklauso trečiajam asmeniui V. I. J.. Iš NTR išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jokie servitutai, suteikiantys atsakovui teisę įvažiavimui naudoti svetimą žemės sklypus nenustatyti. Trečiajam asmeniui nurodžius nevažinėti per jos žemės sklypą, atsakovas į savo žemės sklypo dalį įvažiuoja iš rytinės žemės sklypo pusės. Kelias apeliantų naudojamojoje žemės sklypo dalyje yra nuo seno, faktiškai egzistuoja, tai aiškiai matyti iš ortofotografinio žemėlapio, o apeliantų teiginiai, kad atsakovas pasidarė kažkokį naują kelią yra nepagrįsti. Kuomet atsakovui buvo uždrausta važinėti iš vakarinės pusės, jis ėmė naudotis senuoju keliu iš rytinės žemės sklypo pusės, kuriuo nuolat naudojosi dar atsakovo tėvas, po kurio mirties jis paveldėjo žemę ir statinius. Jokio pravažiavimo apeliantų nurodomoje kažkokioje kitoje vietoje nėra ir niekada nebuvo. Apeliantų pateiktos nuotraukos (t. 2, 38‑69) nepatvirtina, kad yra kažkoks kitas alternatyvus kelias vedantis į atsakovui priskirtą naudotis žemės sklypo dalį. Jokių planų, ortofotografinės medžiagos, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad yra privažiavimas tiesiogiai į atsakovui priskirtą naudotis žemės sklypo dalį, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, apeliantai nepateikė.

Šalies argumentai

2.2. Taip pat ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo keisti 2011-11-18 susitarimą, nes pagal šį susitarimą įvažiavimas į atsakovo naudojamą žemės sklypą yra jo paties naudojamo žemės sklypo pakraštyje, o tai visiškai nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tokie apeliantų teiginiai akivaizdžiai prieštarauja jų pačių inicijuotam ir 2011-11-18 pasirašytam susitarimui dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, kurio neatskiriama dalimi yra UAB „Dzūkijos valdos” parengtas žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektas. Iš šio projekto aiškiai matyti, kad norėdamas įvažiuoti į atsakovui priskirtą naudotis žemės sklypo dalį, jis tai gali padaryti ne jam priskirtos naudotis žemės sklypo dalies pakraštyje, o tik viduryje ir atitinkamai turi važiuoti per trečiojo asmens žemės sklypą, įvažiavimo vieta aiškiai pažymėta UAB „Dzūkijos valdos” parengtame projekte.

2.3. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl kelio atstumo nuo šulinio ir jam galimos žalos. Visų pirma, visiškai nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad tuo keliu nuolat važinėja ar važinės didžiagabaritiniai automobiliai. Tokie automobiliai pas atsakovą remontuotis nevažinėja, tik kelis kartus yra atvažiavęs automobilis su mediena ir kitomis statybinėmis medžiagomis, skirtomis atsakovo namo dalies remontui. Kelio atstumas nuo šulinio yra apie 2 metrai. Atkreiptinas dėmesys, kad nei apeliantai, nei kiti asmenys negyvena gyvenamajame name ir niekada jame negyveno, jų naudojimas pasireiškia tik tuo, kad atitinkamas patalpas yra užsirakinę, šulinys jau seniai yra netinkamas naudoti geriamam vandeniui, tiek pas atsakovą, tiek pas apeliantus, nes nuolat po stipresnio lietaus šulinius užlieja vanduo, susirenkantis nuo gretimai esančių garažų bendrijos teritorijos.

Šalies argumentai

3. Apeliantai neprašė teismo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu notarę R. M., be to, teismo sprendimas dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu pakeitimo neturės ateityje įtakos notarės teisėms ir pareigoms, todėl notarė pagrįstai teismo iniciatyva nebuvo įtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu.

4. Apeliantų apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų ratio decidendi skiriasi nuo šioje civilinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių, todėl nėra pagrindo jomis remtis. Apeliantų nurodytos nutartys buvo priimtos civilinėse bylose, kuriose nenagrinėti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos pakeitimo atvejai, todėl negali turėti precedentinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškovai ieškiniu (t. 1, b. l. 50‑55) prašė atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, o atsakovas priešieškiniu (t. 2, b. l. 2‑8) prašė taip pat atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir pakeisti žemės sklypu naudojimosi tvarką. Taigi, ieškovai ir atsakovas pareiškė reikalavimą dėl dviejų skirtingus teisinius padarinius sukeliančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų: atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

Dėl kompensacijos pinigais dydžio

Iš apeliantų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantai nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės į gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, turėjo pagrindą ne tik atidalinti ją natūra, tačiau ir iš ieškovo atsakovui priteisti 1 448,10 Eur piniginę kompensaciją, t.y. jų manymu nebuvo pagrindo derinti abu CK 4.80 straipsnyje įtvirtintus atidalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2008). Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, turėjo įvertinti V. B. nuosavybės teisių į 170 kv. m ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris NTR buvo įregistruotas 2001-04-30 ir O. Ž. nuosavybės teisių į 52 kv. m ūkinį pastatą (garažą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris NTR buvo įregistruotas 2013-02-11, įgijimo aplinkybes ir jų tarpusavio susitarimus dėl naudojimosi šiuo turtu. Tačiau ginčo sprendimui yra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės turinio ir apimties, kuomet prašoma atidalinti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje nustatyta, kad atsakovas, po savo tėvo V. B. mirties, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu (2 t., b.l. 60), įgijo 2/3 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio gyvenamojo namo ir kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių ( šuliniai (2 vnt.), lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė) bei asmeninės nuosavybės teise pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtą 8/1p, kurį jo tėvas V. B. taip pat valdė asmeninės nuosavybės teise. VĮ Registrų centro NTR išrašas su istorija, kurio duomenimis naudojasi apeliacinės instancijos teismas (CPK 179 straipsnio 3 dalis), patvirtina, kad kitas ūkinis pastatas (garažas) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtas 13/1p, priklauso asmeninės nuosavybės teise ieškovui. Šio statinio įregistravimo pagrindas yra 2013-02-15 Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 (2 t., b.l. 174-177). Taigi, ieškovas nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo pirminiu (pasistatė), o atsakovas išvestiniu (paveldėjimo), būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Kadangi šis turtas abiems šalims priklauso asmeninės nuosavybės teise ir negali būti atidalinimo objektu, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, turėjo vertinti ir šį turtą.

Ginčo tarp šalių dėl gyvenamojo namo atidalijimo natūra nekilo, nes šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti atidalijimo variantai atitiko šalių faktinį naudojimąsi gyvenamuoju namu ir abiem šalims dėl to buvo priimtini. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteistas butas Nr. 2, kuris sudaro 58,66 m² bendro ploto, o atsakovui – butas Nr. 1, kuris sudaro 51,95 m² bendro ploto. Kadangi atidalinamo gyvenamojo namo bendras plotas yra 110,61 m² , tai atsakovo 2/3 dalys bendrojoje nuosavybės teisėje sudaro 73,74 m². Taigi, apeliantui asmeninės nuosavybės teise priteistas butas Nr. 2 yra 21,79 m² ploto didesnis, negu jo ½ dalis bendrosios nuosavybės teisėje į gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius.

Spręsdamas dėl kompensacijos pinigais dydžio, teismas turėjo nustatyti turto rinkos kainą atidalinimo metu. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008, 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Sprendime konstatuota, kad gyvenamojo namo vidutinė rinkos kaina sudaro 36400 Lt., todėl atsakovas turi teisę į 7169 Lt kompensaciją. Paminėtą rinkos kainą priešieškinyje nurodė atsakovas pagal VĮ Registrų centro NTR duomenis, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek atsakovo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime (1 t., b.l. 75-76), tiek pagal byloje esančius VĮ Registrų centro NTR centrinio duomenų banko išrašus, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė yra 70200 Lt, todėl vertinant šią kainą, kompensacija atsakovui sudarytų 13829,29 Lt arba 4005,24 Eur (634,66 Lt x 21,79 m²). Teismas kitą šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą - kitus kiemo statinius įvertino 1028,16 Lt (pagal VĮ Registrų centro NTR centrinio duomenų banko išrašus jo vidutinė rinkos vertė 1191,22 Lt). Atsakovui buvo priteista asmeninės nuosavybės teise kitų kiemo statinių už 634,85 Lt, kuomet jo dalis bendrojoje nuosavybėje atitiktų 685,44 Lt vertės turtą (1028,16 Lt : 3 x 2), tokiu atveju ieškovui priteista ir šio turto už 50,59 Lt mažiau. Pažymėtina tai, kad apeliantai argumentų dėl turto rinkos kainos nenurodė, o atsakovas jam priteistos piniginės kompensacijos dydžio nekvestionuoja, todėl pripažintina, jog teismo parinktą kompensacijos dydį jis vertina kaip atitinkantį teisingumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teisme civilinė byla nagrinėjama tik pagal vienos šalies – ieškovų apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija, galiojant draudimui priimti blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis), taip pat neturi pagrindo spręsti dėl didesnės kompensacijos atsakovui prieisimo, o tuo labiau nėra pagrindo ją dar sumažinti. Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, turėjo atsižvelgti į atidalinamo turto rinkos kainą, tačiau ne į apelianto ir jos sutuoktinės materialinę padėtį. Apeliantai patys pareiškė reikalavimą dėl atidalinimo jų 1/3 dalies asmeninėn nuosavybėn, kuri viršija jų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl turi prisiimti riziką dėl tokio atidalinimo pasekmių – kompensacijos išmokėjimo atsakovui, už jam asmeninės nuosavybės teise atitenkančią mažesnę turto dalį, nei turėjo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantas nepateikė prašymo sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti bei savo turtinę padėtį patvirtinančių duomenų (pateikti duomenys tik apie apeliantės, kuriai nenustatyta pareiga išmokėti kompensaciją), todėl teismas savo iniciatyva šio klausimo nesprendžia, tačiau tokia teise apeliantas galės pasinaudoti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 284 straipsnis).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl šalių dalies bendrosios nuosavybės teisėje į gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius atidalinimo bei remiantis pirmiau nurodytais teisiniais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus ar turėdamas tam tikrą diskrecijos teisę, ją įgyvendino nesivadovaudamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žemės sklypo atidalinimo ir jo naudojimo tvarkos nustatymo

Ieškovai prašė žemės sklypą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės į du atskirus žemės sklypus pagal jų pateiktą 2011 metų lapkričio mėnesio UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštą žemės sklypo projektą (t. 1, b. l. 57), pagal kurį prašė ieškovams atidalinti 0,0667 ha žemės sklypo dalį, pažymėtą ženklu „A”, o atsakovui atidalinti 0,1333 ha žemės sklypą, pažymėtą ženklu „B” bei įpareigoti šalis naudotis plane nurodytais įvažiavimais (pažymėta „įvaž.“). Tuo tarpu atsakovas priešieškiniu prašė pakeisti 2011-11-18 susitarimu dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytą naudojimosi 0,2000 ha žemės sklypu tvarką ir ją nustatyti pagal UAB ,,Pasoda“ 2014-10-15 parengtą žemės sklypo naudojimosi planą (t. 2, b. l. 11). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų prašomas atidalijimo būdas nesant bendraturčių sutarimo gali būti taikomas tokiu atveju, jeigu bendrąja nuosavybe esančio žemės sklypo būtų neįmanoma padalyti bendraturčiams natūra pagal jų turimas bendrosios nuosavybės dalis be neproporcingos žalos žemės sklypo paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito bendraturčio interesų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009). Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nustatė, kad patenkinus ieškovų reikalavimą būtų esmingai pažeisti ne tik atsakovo, bet ir trečiųjų asmenų interesai, nes atsakovas turėtų į savo žemės sklypo dalį patekti per jų žemės sklypus, todėl apeliantų reikalavimas dėl žemės sklypo atidalinimo pagal 2011 metų lapkričio mėnesio UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštą žemės sklypo projektą (t. 1, b. l. 57) pagrįstai atmestas.

Bylos duomenys patvirtina, kad šalys 2011-11-18 buvo sudarę susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo susitarė dėl ginčo 0,2000 ha žemės sklypo naudojimosi tvarkos pagal 2011 metų lapkričio mėnesio UAB ,,Dzūkijos valdos“ paruoštą žemės sklypo projektą, pagal kurį apeliantai pareiškė reikalavimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiame susitarime nėra jokių nuostatų dėl įvažiavimo į žemės sklypus, todėl susitarimą tvirtinusi notarė neturėjo teisinio pagrindo manyti, kad susitarimas gali pažeisti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Prie susitarimo pridėtame plane esančios nuorodos dėl įvažiavimo trečiųjų asmenų teisių ir pareigų negali įtakoti ir nenustatė atsakovui teisės naudoti trečiųjų asmenų žemės sklypus įvažiavimui į savo žemės sklypą. Byloje taip pat nėra duomenų apie servituto nustatymą trečiųjų asmenų žemės sklypuose nei administraciniu aktu, nei teismo sprendimu, o tretieji asmenys savo sutikimo dėl jo nustatymo taip pat neišreiškė (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.124 straipsnis). Todėl atidalinti šalių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės į žemės sklypą pagal apeliantų pasiūlytą projektą negalima, nes jie neįrodė, kad atsakovas turės galimybes naudotis savo nuosavybe, nepažeisdamas trečiųjų asmenų savininko teises. Tokiu atveju pagrįstai buvo sprendžiama dėl 2011-11-18 susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo pakeitimo (CK 4.75 straipsnis).

Apeliantų argumentai, kad atsakovas tik siekia suvaržyti jų teises, prašydamas pakeisti susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, nes jie nėra gavę trečiųjų asmenų pretenzijų, yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovas į savo žemės sklypą patenka per apeliantų naudojamą žemės sklypo dalį, savaime patvirtina faktą, kad tretieji asmenys nesutinka, jog atsakovas į savo žemės sklypą įvažiuotų per apeliantų projekte nurodytą įvažiavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šiuo metu naudojasi įvažiavimu, kuris atitinka nuo seno susiklosčiusią faktinę padėtį, kurią patvirtina ištrauka iš kadastro žemėlapio (2 t. b. l. 37-38). Taigi, apeliantams aplinkybė, kad atsakovas įvažiuodavo į savo naudojamą žemės sklypo dalį per apeliantų naudojamą žemės sklypo dalį nėra siurprizinė, taip pat ir įvažos atstumas iki jiems priklausančio šulinio. Pažymėtina, kad atsakovas, atsiliepdamas į apeliantų apeliacinį skundą nurodė, jog jo įvažiavimo vieta nuo šulinio yra apie 2 metrai, o šulinys jau seniai yra netinkamas naudoti geriamam vandeniui, nes nuolat po stipresnio lietaus šulinius užlieja vanduo, susirenkantis nuo gretimai esančios garažų bendrijos teritorijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal UAB „Pasoda“ planą, 71 kv. m ploto žemės sklypo dalis, pažymėta indeksu C/71, kaip įvažiavimas yra nurodyta ir apeliantų pateiktame projekte, o šulinys, pažymėtas indeksu Š2, yra 2,5 m. nuo žemės sklypo, skirto naudotis šalims bendrai, ribos. Apeliantai nenurodė jokio teisinio reglamentavimo, kuris būtų pažeistas, rengiant atsakovo pasiūlytą projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 2 priedas bei Lietuvos higienos norma HN 43:2005 ,,Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ šulinio atstumų žemės sklype nuo įvažiavimo taip pat nereglamentuoja, todėl apeliantų argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

Apeliantai savo teisių pažeidimą taip pat sieja su atsakovo vykdoma veikla ir nurodo, kad ji susijusi su didelių gabaritų transporto priemonių įvažiavimu į jo žemės sklypą, be to jis užsiima kita veikla, susijusia su nuolatiniu transporto priemonių judėjimu. Atsakovas tokias aplinkybes kategoriškai neigia, o byloje kitų duomenų nėra, todėl konstatuotina, kad apeliantai savo argumentų šiuo aspektu neįrodė (CPK 12, 178 str.).

Apeliantai nepasiūlė kito projekto, pagal kurį būtų galima nustatyti kitą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Jų paaiškinimas, kad įvažiavimas į atsakovų žemės sklypą galėtų būti jo naudojamos žemės sklypo dalies pakraščiu, rodo tik jų neargumentuotą nesutikimą su pasiūlytu projektu, nes pagal byloje esančią kadastro žemėlapio ištrauką, jokio kito kelio atsakovo žemės sklypo pakraščiu nėra (CPK 12, 178 straipsnis). Šiuo atveju pažymėtina, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Tačiau pasikeitus aplinkybėms iš esmės, šalys pagal suinteresuoto asmens reikalavimą gali spręsti ginčą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo ar reikšti reikalavimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 1.138 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija apibendrina, kad atsakovo pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka bendraturčių turimas dalis bendrosios nuosavybės teisėje (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), yra racionali (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. B. J. K., bylos Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I., Z. C., O. S. ir kt. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-1050/2003, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009 ir kt.), taip pat atitinka susiklosčiusius faktinius bendraturčių žemės naudojimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo, atsižvelgė tiek apeliantų, tiek atsakovo nurodytas aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus tokios tvarkos nustatymo kriterijus, nepažeidžia apeliantų teisių bei teisėtų interesų. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliantų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantų lygiomis dalimis atsakovui priteisiama 400 Eur išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (II t., b.l. 139-140, CPK 98 str., 302 str.).

Apeliacinės instancijos teisme patirta 9,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (t. 7, b. l. 3). Apeliantų apeliacinį skundą atmetus, ½ dalis šių bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai priteisiamos tik iš apeliantės S. D., nes apeliantas nuo jų mokėjimo valstybei yra atleistas, jam teikiant antrinę teisinę pagalbą pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-02-23 sprendimą (2 t., b.l. 84) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų A. D. ir S. D. atsakovui A. B. po 200 Eur iš kiekvieno išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš apeliantės S. D. 4,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis