Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Albinas Čeplinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal skolininko A. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6767-285/2012 pagal kreditoriaus AB SEB bankas pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko ir įkeisto turto savininko A. Z.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

A. Z., 2007-08-29 hipotekos lakštu, užtikrindamas 87102,95 Eur paskolos, suteiktos jam pagal 2007-08-28 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimas, grąžinimą, kreditoriui AB SEB bankui įkeitė 350000 Lt vertės jam nuosavybės teise priklausantį turtą – (duomenys neskelbtini). Tos pačios prievolės užtikrinimui 2010-06-09 hipotekos lakštu A. Z. įkeitė 110 000,00 Lt vertės jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį pastatą – (duomenys neskelbtini). Prievolės įvykdymo terminas iki 2047-05-27. Skolininkas sutartyje numatytais terminais nevykdė sutartinių įsipareigojimų, turimą įsiskolinimą sudarė 65279,24 Eur negrąžintas kreditas, 5941,90 Eur nesumokėtos palūkanos, iš viso 71221,14 Eur, todėl kreditorius, remdamasis kredito sutarties 5.2 punktu, raštu įspėjo skolininką ir vienašališkai 2012-03-06 nutraukė kredito sutartį prieš terminą, pareikšdamas Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui prašymą areštuoti visą įkeistą skolininko turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pagrindų pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto. Apeliantas savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, nes skolininkui nebuvo sudaryta galimybės pateikti savo atsiliepimą ar prieštaravimus, tuo buvo pažeisti teisės į tinkamą teismo procesą principai, taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad kreditorius, siekdamas sau naudos, vienašališkai, neįspėjęs skolininko, nutraukė kredito sutartį, nors prievolės įvykdymo terminas pagal šią sutartį dar nebuvo pasibaigęs.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami. Argumentai dėl skolos kreditoriui apimčių ir jos dydžio nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas. Skundai galimi dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Kitais atvejais skolininkas hipotekos sandorį gali ginčyti CK išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais ar kitais pažeistų teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009, 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Taigi skolininko procesinės garantijos gali būti įgyvendinamos kitame, su hipotekos sutarties ginčais susijusiame procese, o hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentai dėl skolininko procesinių garantijų pažeidimo, nesuteikiant teisės jam reikšti prieštaravimus, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo motyvais dėl kreditoriaus nepagrįsto kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003). Vėlesnėje 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sukūrė precedentą dėl hipotekos teisėjo pareigos ex officio kvalifikuoti (priskirti atitinkamo įstatymo reguliavimo sferai) kreditavimo ir hipotekos sutartis, sąžiningumo aspektu vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas (CK 6.188 straipsnis), pasisakyti dėl kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą tinkamumo kaip sąlygos įgyvendinti hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 str.), ar sutartis nutraukta pagrįstai ir tinkamai. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas A. Z. 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė su pareiškėju AB SEB bankas Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią apeliantui buvo suteiktas kreditas nekilnojamojo turto – žemės sklypų, pirkimui (Kredito sutarties Specialiosios dalies 2 punktas). Šia sutartimi ir papildomu susitarimu apeliantui laikotarpiu iki 2047 metų buvo suteiktas 87102,95 Eur kreditas. Kredito grąžinimas užtikrintas 2007-08-29 ir 2010-06-09 įregistruotais hipotekos lakštais atitinkamai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, formaliai, nenagrinėjant ginčo dėl fakto, kredito sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, jog tarp jos šalių buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutarys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis).

Tačiau hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, taip pat turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamoje byloje kreditorius, prašydamas areštuoti prievolės pagal kredito sutartį nevykdančio skolininko turtą, pateikė teismui 2011 m. gruodžio 22 d. įspėjimą skolininkui dėl galimo kredito sutarties nutraukimo. Iš jo matyti, kad 2011 m. gruodžio 21 d. neįvykdyta prievolės dalis sudarė 5356,95 Eur ir kad skolininkui buvo suteiktas papildomas vieno mėnesio terminas skolos sumokėjimui, nurodant, kad skolos nesumokėjus, bus svarstoma dėl sutarties nutraukimo. Taip pat kreditorius pateikė 2012 m. vasario 2 d. raštą skolininkui dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriame nurodoma, kad skolininkas pradelsė mokėjimų už 6588,92 Eur, ir šios skolos nesumokėjus per papildomai suteiktą vieno mėnesio terminą, kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2012 m. kovo 6 d. Nors pastarojo įspėjimo skolininkui nepavyko įteikti, ką pripažįsta ir pats kreditorius (b.l. 24), tačiau pažymėtina, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti pranešimą (CK 6.166 str.). Todėl pripažintina, kad šiuo atveju skolininkas ir įkeisto turto savininkas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai. Taigi, nagrinėjamoje byloje kreditorius rėmėsi su skolininku sudarytos Kredito sutarties Nr. 5.2 punktu, t. y. skolininkui pažeidus esmines sutarties sąlygas, ir sutartį nutraukė tik po to, kai per skolininkui du kartus suteiktą protingą papildomą terminą skolininkas nepašalino sutarties pažeidimo, t. y. nepadengė pagal sutartį mokėtinų sumų įsiskolinimo. Vadinasi, sutartis buvo nutraukta laikantis kredito sutarties sąlygų (5.2 punkto) ir įstatymo nustatytos tvarkos (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors šiuo atveju bendrąja prasme sutarties nutraukimas dėl sutartinių įsipareigojimų dalies (atitinka apie 7 proc.) nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu (CK 6.209 str. 4 d.), tačiau nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo nutraukti sutartį buvimą, visuma. Kreditoriaus byloje pateikti duomenys, kurių apeliantas nenuginčijo, patvirtina, kad nors sutartinių prievolių apeliantas pradėjo nesilaikyti nuo 2010 m. spalio mėn., kreditorius į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2012 m. kovo 14 d. pareiškimu. Kreditoriaus pateiktas kredito gavėjo A. Z. sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 4 d. iki 2012 m. kovo 8 d. (b. l. 25) patvirtina, kad apelianto (kredito gavėjo) paskutinis mokėjimas kreditoriui pagal minėtą kredito sutartį buvo atliktas tik 2010 m. rugsėjo 14 d., vėliau savo prievolės pagal kredito sutartį apeliantas nevykdė apskritai, į banką dėl mokėjimo atidėjimo ar sutartie sąlygų pakeitimo taip pat nesikreipė. Toks apelianto elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai (kreditoriui) nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ir ateityje, o sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant visų neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.

Nurodytos aplinkybės bei konstatavimas, kad sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus ir byloje nustatytus faktus nėra pagrindas priimti kitokį nei buvo prašoma hipotekos teisėjo sprendimą, suponuoja išvadą dėl atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.