Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad Vyriausybės 1999 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 50 punkto 2 pastraipa neprieštarauja Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai. Pažymėjo, kad minėto įstatymo nuostatoje yra įtvirtinta tik VAGK sudarymo tvarka. Įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, kokios sudėties veikianti komisija yra teisėta, taip pat nėra nustatyta, kad komisijos darbas yra tik tada teisėtas, kai komisijos darbui vadovauja tik Vyriausybės paskirtas komisijos pirmininkas, arba jei komisija veikia tik tokios sudėties, kokią ją 4 metams sudarė Vyriausybė.

Paaiškino, kad VAGK darbo organizavimą reglamentuoja Nuostatai, kurių 35 punkte numatyta, kad komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja 3 komisijos nariai (įskaitant pirmininką). Mano, kad komisijos posėdis laikomas teisėtu ir tada, kai jame nedalyvauja VAGK pirmininkas, o posėdžiui vadovauja laikinai paskirtas vienas iš komisijos narių. Paskirtas pavaduoti komisijos pirmininką komisijos narys įgyja visas teises ir pareigas, susijusias su VAGK darbo organizavimu ir vadovavimu jam. Nagrinėjamu atveju VAGK sprendimą pasirašė tam įgaliotas asmuo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad suteikiant VAGK 2009 m. birželio 12 d. sprendimui numerį, padaryta klaida. Teismas padarė išvadą, kad ši klaida, o taip pat vėlesnis paaiškinimas dėl klaidos taisymo neturi jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir įstatymo saugomų interesų. Tokią išvadą teismas padarė ne tik atsižvelgęs į tai, kad teismas turi nagrinėti paties sprendimo turinio atitikimą teisės aktų reikalavimams, bet ir atsižvelgiant į Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų nuostatų (toliau – Nuostatai) 20, 21 punktų ir 42 punkto reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 42 punktas nereikalauja, kad sprendime būtų nurodytas jo numeris. Taigi surašant sprendimą buvo nurodyta jo priėmimo vieta ir data, o nagrinėto ginčo identifikavimui svarbu, kad taip pat sprendime nurodytas skundo turinys ir jo gavimo data. Teismas padarė išvadą, kad neturi reikšmės tas faktas, kad sprendimui per klaidą suteiktas ne tas numeris, kad vėliau Komisija teismui pranešė, kad taisė sprendimo numerį. Teismas nurodė, kad jokios nutarties, kurią numato ABTĮ 94 straipsnis, VAGK nepriėmė, todėl pareiškėjas be pagrindo teigia, kad buvo pažeista jo teisė skųsti tokią nutartį, kuria taisoma korektūros klaida. Pareiškėjo atstovas pasinaudojo galimybe skųsti teismui VAGK sprendimą apskritai ir iš dalies dėl numerio klaidingo nurodymo.

Teismas nustatė, kad 2009 m. birželio 12 d. nagrinėjant bylą dalyvavo komisijos narė, pavaduojanti pirmininką, J. M. ir dar trys komisijos nariai – R. B., L. P., V. Š.. Šie asmenys pasirašė ir skundžiamą sprendimą.

Teismas padarė išvadą, kad Nuostatų 50 punktas nekelia abejonių dėl jo prieštaravimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsniui. Teismas pažymėjo, kad visas komisijos narių kandidatūras Vyriausybei teikia teisingumo ministras. Šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis delegavo Vyriausybei teisę patvirtinti Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus. Taigi Vyriausybei įstatymas suteikė teisę numatyti ir tuos atvejus, kaip komisija dirba, kai nėra jos pirmininko, kas ir buvo numatyta Nuostatų 50 punkte, nurodant, kad taip sprendžiamas laikino pavadavimo klausimas, o ne pirmininko skyrimas. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnį, iš viso nesvarbu, ar sprendimo priėmime dalyvavo VAGK pirmininkas, o svarbu tik tai, kad sprendimas priimamas dalyvaujant ne mažiau kaip 3 komisijos nariams. Šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Teismas nurodė, kad šio ginčo atveju visai nesvarbu, kokie pirmininko įgaliojimai yra VAGK veikloje, jos darbo organizavime, nes svarbu tik tai, kad komisijos narė J. M. galėjo pasirašyti komisijos sprendimą ir jį pasirašė, nes dalyvavo posėdyje, yra komisijos narė, komisijos narių dalyvavo 4, kas reiškia, kad įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo. Tuo pačiu ji tuo metu laikinai pavadavo ir Komisijos pirmininką. VAGK 2009 m. birželio 12 d. posėdžio protokole Nr. 2R-117 nurodyta ir kokius veiksmus atliko komisijos narė laikinai pavaduojanti pirmininką – ji paskelbė posėdžio pradžią, komisijos sudėtį, pranešėją (R. B.), protokoluotoją, pranešė, koks bus nagrinėjamas skundas. T. y. iš esmės jos vaidmuo priimant ginčijamą sprendimą buvo tik pirmininkavimas komisijos posėdžiui. Laikinai pavaduojanti pirmininką komisijos narė sprendė ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Pareiškėjo skundas buvo priimtas, ginčas išnagrinėtas, sprendimas priimtas dalyvaujant tokiam komisijos narių skaičiui, kurio reikalauja įstatymas. Taigi VAGK pirmininko pavadavimu jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Teismas taip pat nurodė, kad Nuostatų 17 punkto 2 dalis šiame ginče netaikytina, nes pareiškėjo skundas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje buvo priimtas nagrinėti ir dėl to jokių ginčų nėra, pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo taip pat nėra. Kadangi Nuostatų 17 punkto 2 dalis šioje byloje neturi būti taikoma, dėl to teismas vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl VAGK 2009 m. birželio 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, svarbu yra nustatyti, kokį skundą nagrinėjo VAGK. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 28 d. skundu nekėlė reikalavimo VAGK panaikinti kaip neteisėtus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2009 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 4-2698 „Dėl AB „VST“ elektros energijos tiekimo – vartojimo (pardavimo-pirkimo) buitiniam vartotojui (gyventojui) sutarties“ ir tos pačios tarnybos 2009 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. 10-170 „Dėl AB „VST“ elektros energijos tiekimo – vartojimo (pardavimo-pirkimo) buities vartotojui (gyventojui) sutarties“. Iš voko, esančio VAGK byloje, matyti, kad skundas išsiųstas 2009 m. gegužės 29 d., gautas 2009 m. birželio 1 d. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į VAGK, dar nebuvo praleisti šių dokumentų apskundimo terminai, todėl pareiškėjas galėjo juos skųsti VAGK. Vėliau, tik 2009 m. gruodžio 14 d. paduotu patikslintu skundu teismui, pareiškėjo atstovas jau prašė panaikinti šiuos du aktus. Teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutartimi šiuos reikalavimus atsisakyta priimti, kartu nutartyje nurodyta, kad teikiant tokius naujus reikalavimus teismui, kartu reikia pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Teismas nurodė, kad teismas terminus skaičiuoja ne nuo tos datos, kai pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, o nuo tos datos, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su tokiais naujais reikalavimais. Pareiškėjo atstovas nepasinaudojo ABTĮ 34 straipsnyje nurodyta galimybe paduoti prašymą atnaujinti tokių reikalavimų padavimo terminą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo ribos apibrėžiamos byla, kuri buvo išnagrinėta VAGK.

Teismas nustatė, kad Tarnyba nagrinėjo tik dalį pareiškėjo skundo, kuris buvo paduotas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Ūkio ministerijos. Tai patvirtina Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2009 m. kovo 19 d. raštas Nr. 2R-(05)-282. Inspekcija perdavė Tarnybai pagal kompetenciją pareiškėjo skundo 3 ir 4 punktus (vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d.). Taigi perduoti tokie skundo prašymai: pareiškėjas prašė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išvados ir AB „VST“ darbuotojų veiksmų įvertinimo, atsakant į klausimus: 1) ar 1995 m. kovo 20 d. „Elektros energijos teikimo-vartojimo (pardavimo-pirkimo) buities vartotojui (gyventojui) sutartis“ atitinka galiojančių norminių aktų reikalavimus, ar atskiros sutarties sąlygos nepažeidžia vartotojo interesų, užtikrina vartotojo teisių apsaugą; 2) ar su vartotoju yra sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis, atitinkanti norminių aktų reikalavimus.

Teismas nurodė, kad skundžiamame VAGK sprendime aprašomi faktai, susiję ne tik su Tarnybos veiksmais, bet ir su kitais ginčais, kurie nagrinėjami tiek teismuose, tiek su skundu Valstybinei energetikos inspekcijai. Kadangi tai tik priimto VAGK sprendimo kontekstas, teismas šių aplinkybių aprašymo teisingumo VAGK sprendime neanalizavo. VAGK sprendime dėstomas Tarnybos 2009 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 10-170 turinys ir 2009 m. balandžio 30 d. Tarnybos rašto Nr. 4-2698 turinys (informacija pareiškėjui).

Po to, VAGK teigia, kad pareiškėjas skundžia 2009 04 27 Tarnybos nutarimą Nr. 10-170. Teismas daro išvadą, kad šioje sprendimo vietoje VAGK neteisingai apibrėžia ginčo dalyką, nes pareiškėjas nurodyto nutarimo VAGK nenurodė kaip ginčo dalyko, nes jo panaikinti neprašė, nors ir nurodė, kad priimti aktai yra neteisėti ir nepagrįsti. ABTĮ 23 straipsnyje numatyti reikalavimai skundo formai ir turiniui, kuriuos taiko ir VAGK, teismas nurodė, kad šio straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas pareiškėjo reikalavimas turi būti suformuluotas tiksliai. Pagal šį reikalavimą nagrinėjamos bylos. VAGK visgi sprendė ir klausimą, kuris laikytinas ginčo dalyku – ar Tarnyba tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundo Inspekcijai prašymus (3 ir 4), o tai ir buvo VAGK pateikto nagrinėti skundo dalykas. Teismas padarė išvadą, kad tam tikras perteklinis nutarimo ir rašto turinio aprašymas ir analizavimas VAGK sprendime nedaro šio sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu. Be to, skundo motyvuose pareiškėjas nurodė, kad, jo manymu, tarnybos sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, neišsamus ir kt., o dėl to VAGK turėjo atsakyti ir į šiuos argumentus. Teismas padarė išvadą, kad dėl pačios teisės, kad pareiškėjo skundo du prašymai (reikalavimai), kurie buvo persiųsti Tarnybai, būtų tinkamai išnagrinėti, VAGK pagrįstai pasisakė, kad tarnyba pareiškėjo skundą nagrinėjo, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei įgyvendindama nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolę, o ne pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte Tarnybai suteiktą kompetenciją.

Teismas padarė išvadą, kad VAGK tinkamai apibrėžė Vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją, teisingai pažymėjo, kad Tarnyba vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus (minėto įstatymo 12 str. 1 d. 5 p.) ir įstatymų numatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (įstatymo 12 str. 1 d. 6 p.). VAGK teisingai pastebėjo, kad Tarnyba šiuo atveju nesprendė ginčo ikiteisminiu būdu, kuris būtų kilęs tarp pareiškėjo ir AB „VST“. Tokių ginčų sprendimo tvarka numatyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22, 23, 24, 25, 26 ir 27 straipsniuose, o išsprendus tokį ginčą, pareiškėjas negalėtų Tarnybos sprendimo ginčyti administraciniame teisme, o turėtų kreiptis į bendros kompetencijos teismą (minėto įstatymo 29 straipsnis). Taigi toks pareiškėjo skundas, apie kurį nurodyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnyje, Tarnyboje sprendžiamas nebuvo ir negalėjo būti sprendžiamas, nes jis nebuvo paduotas.

Šiuo atveju Tarnyba atliko pareiškėjo skundo atžvilgiu tik tokią funkciją – įstatymų nustatyta tvarka kontroliavo sutarčių standartines sąlygas, t. y. gavusi pranešimą, kad galimai standartinės sutarčių sąlygos prieštarauja įstatymams, šį klausimą analizavo. Tačiau šio klausimo tyrimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes neatitikimų teisės aktams nustatymas gali turėti įtakos tik tai sutarties šaliai, kuri tokias sąlygas ruošia ir teikia vartotojams, šiuo atveju AB „VST“, o ginčo, kaip minėta, Tarnyba nenagrinėjo. Kadangi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad tarnyba atlieka ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, tai akivaizdu, kad tarnyba privalėjo Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka nagrinėti Tarnybai persiųstą skundo dalį. Taip pat prašymų nagrinėjimą reglamentuoja ir viešojo administravimo subjektams skirtas Vyriausybės nutarimas (Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, 2007 m. rugpjūčio 22 d., Vyriausybės nutarimo Nr. 875). Skundų nagrinėjimą numato ir Tarnybos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2007 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 359. VAGK sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas tinkamai, kad skundą dėl standartinių nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų išnagrinėjo Tarnybos komisija, kurios sudarymas yra būtinas pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalį.

Teismas nurodė, kad Tarnybos komisijos darbas reglamentuojamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. I-169 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintu Darbo reglamentu. Darbo reglamento 130 punkte nustatyta, kad Komisija vartojimo sutartis nagrinėja rašytinio proceso tvarka, todėl darbotvarkė nesudaroma ir protokolas nerašomas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl galimo Reglamento normų prieštaravimo įstatymams yra nepagrįsti. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, kuris vykdo viešojo administravimo funkcijas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 12 straipsnis), Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2007 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 359.

CK 2.34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos VII skyrius taikomas subsidiariai. Tai reiškia, kad CK normos taikomos tik tiek, kiek viešojo juridinio asmens veiklos nereglamentuoja specialūs teisės aktai, šiuo atveju Vartotojų teisių apsaugos įstatymas ir jo pagrindu priimtas šios tarnybos darbo reglamentas. Be to, viešojo administravimo subjektams taikomos ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius iš tarnybos struktūrinių padalinių vadovų sudaro kolegialų organą – komisiją. Šioje normoje taip pat nustatyta, kad Tarnybos darbo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai, Tarnybos nuostatai ir jos patvirtintas darbo reglamentas. Tai reiškia, kad įstatymas delegavo teisę Tarnybai pasitvirtinti darbo reglamentą. Darbo reglamento 130 punkte nustatyta, kad komisija vartojimo sutartis nagrinėja rašytinio proceso tvarka, todėl darbotvarkė nesudaroma ir protokolas nerašomas. Pareiškėjui 2009 m. balandžio 27 d. nutarimu nurodoma, kad jos skundą išnagrinėjo komisija, nurodoma jos sudėtis, taigi jam žinoma, kas nagrinėjo jo skundo Inspekcijai du reikalavimus. Į bylą pateiktas Tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. 1-22 (t. I, b. l. 45), jo 2008 m. vasario 15 d. pakeitimas Nr. 1-40 (t. I, b. l. 46), taigi nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo skundą nagrinėjo komisija, kuri ir turi nagrinėti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus klausimus, todėl pareiškėjo teisė, kad jo skundas būtų nagrinėtas taip, kaip tai numato minėto įstatymo 11 straipsnio 5 dalis, nebuvo pažeista. Dėl protokolo nerašymo dar svarbi yra Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsnio „Vidaus administravimo pagrindai“ nuostata, kad Viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nurodytos LVAT nutartyje Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nesikeitė, reikalavimus Tarnybos sudaromos komisijos veiklai nustato tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, tiek šio įstatymo pagrindu atsakovo parengti teisės aktai, todėl pareiškėjo teigimas, kad tuo, jog Reglamente numatyta, kad protokolas nesurašomas, pažeidžiamos įstatymų nuostatos, yra nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Tarnybos komisijos veiklai Civilinio Kodekso normos negali būti taikomos, nes šios komisijos veiklą reglamentuoja specialūs teisės aktai. Tas pats pasakytina ir apie tai, kad Reglamente nenumatyta nurodytų nutarimų apskundimo tvarka. Teismas nurodė, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais klausimais priimami skirtingi nutarimai, o 5 punkte numatytu klausimu priėmus nutarimą, ginčo šalys įgyja teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą, kas nustatyta tiesiogiai įstatymo 29 straipsnyje, bet tai nėra institucijos sprendimo skundimas. Savo ruožtu, toks nutarimas iš viso negali būti skundžiamas administraciniam teismui. Be to, kadangi šiuo atveju nutarimas nebuvo ginčijamas, tai netaikomos ir Reglamento nuostatos ar jų nebuvimas dėl apskundimo tvarkos ir terminų. Teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Reglamento nuostatų teisėtumo tyrimo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas šio ginčo ribose gali ginti ir savo teisę gauti atitinkamą sprendimą dėl jo skundo reikalavimų. Šį klausimą nagrinėjo ir VAGK. Pareiškėjas gavo Darbo reglamento 132.1 ir 132.2 punktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, buvo informuotas apie jo priėmimą ir jo turinį, o tai, kad jam 2009 m. balandžio 30 d. informaciniu raštu dar pranešta ir apie tai, kad AB „VST“ buvo pasiūlyta suderinti elektros energijos tiekimo-vartojimo (pardavimo-pirkimo) buitiniam vartotojui (gyventojui) sutarties nuostatas su 2005 m. spalio 7 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 4-350, jo teisėms ir teisėtiems interesams jokios įtakos neturi, teisinių padarinių jam asmeniškai toks informacinis raštas nesukelia.

Teismas nurodė, kad VAGK pagrįstai sprendime nurodo, kad Tarnyba galėjo priimti tik tokį sprendimą, kurį numato Reglamentas, o dėl to skundo reikalavimai negalėjo būti išspręsti vienu aktu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo persiųsti klausimai buvo išnagrinėti, nagrinėti jie tinkamai ir teigti priešingai Vyriausioji administracinių ginčų komisija neturi pagrindo. Ši išvada yra teisinga ir pagrįsta, todėl naikinti VAGK sprendimą nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti visapusišką, objektyvų tyrimą ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl atlikto tyrimo priimtą sprendimą surašyti viename nutarime, kuriame nurodyti ir nutarimo apskundimo tvarką. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba perduotus jai nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus išnagrinėjo tinkamai, kaip to reikalauja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos ir jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų nuostatos, pareiškėjui pranešta apie jo skundo nagrinėjimo rezultatus, todėl jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

Jeigu pareiškėjo netenkina konkrečios vartojimo sutarties sąlygos, pareiškėjas turi galimybę kreiptis į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą ginčo nagrinėjimo tvarka, po to turi galimybę ginčyti šias sąlygas bendros kompetencijos teisme.

Teismas taip pat nustatė, kad sutartis, dėl kurios pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, jau negalioja ir pareiškėjui siūloma pasirašyti naują sutartį. Taigi šiame procese jis ir gali ginti, jo manymu, pažeidžiamas teises taip, kaip numato pirmiau aptarti įstatymai ir kiti teisės aktai.