Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. (P. K. ) ir jo gynėjo Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 135 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, P. K. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. K. ir nepilnamečio E. M. (E. M. ) įstatyminės atstovės T. M. solidariai priteista 996 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Nukentėjusiojo A. T. pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas E. M. , tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 15 d., apie 19 val., veikdamas kartu su E. M. , abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, pamatę neblaivų A. T. , susitarė pagrobti jo turtą, tai yra nukentėjusiajam atėjus į nuošalesnę vietą - mišką prie UAB „Komunalininkas“ teritorijos tvoros, esančios 75 metrų atstumu nuo Malūnų g., Nemenčinėje, Vilniaus rajone, E. M. ranka pastūmė A. T. į krūtinę, o P. K. kumščiu smogė jam į veidą. A. T. nuo šio smūgio nukrito ant žemės, po to P. K. po vieną kartą spyrė A. T. į veidą, krūtinę ir kojas, taip padarė dešinės akies sumušimą su odenos plyšimu, rainelės ir krumplyno iškritimu, kraujo išsiliejimu į akies obuolio ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės akies traumos A. T. neteko 35 procentų bendro darbingumo, taip pat dešiniųjų X-XI šonkaulių lūžius, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Po to P. K. ir E. M. prispaudė nukentėjusiojo rankas prie žemės, kad jis negalėtų priešintis, ir pagrobė A. T. priklausančius mobilųjį telefoną „Nokia 3310“ 500 Lt vertės, 25 litus, raktą 4 Lt vertės ir užrašų knygutę 2 Lt vertės, taip padarė 531 Lt žalą.

Nuteistasis P. K. ir jo gynėjas Vidmantas Martyšius apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2007-04-25 nuosprendis dėl P. K. neteisingas ir nevisiškai pagrįstas teisme ištirtais baudžiamosios bylos duomenimis dėl nuteistojo vaidmens nusikaltimuose, jo asmenybės individualių savybių bei šeiminių aplinkybių. Skunde nurodo, kad teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu, juos vertinant išsamiai, nešališkai, viseto aspektu, o ne atskirai. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, nuo kurių priklauso faktinių aplinkybių nustatymas, kaltinamojo veikos kvalifikavimas ir konkrečios bausmės paskyrimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos aplinkybės įrodo, jog P. K. vaidmuo buvo antraeilis, o veika padaryta netiesiogine tyčia ir be savanaudiškų paskatų. Apeliantų nuomone, P. K. dėl savo asmeninių individualių savybių (atsilikusios socialinės brandos, lėto ir neadekvataus mąstymo ir t. t.) nesuprato galimų neblaivaus A. T. apiplėšimo pasekmių, todėl pasidavė savo draugo E. M. siūlymui padaryti antivisuomeninę veiką. Teigia, kad nuteistajam, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, turi būti paskirta žymiai švelnesnė laisvės atėmimo bausmė arba jos vykdymas atidėtas. Nuteistojo P. K. tėvo ir motinos teigimu, jų sūnus namisėda, po nuosprendžio paskelbimo, iš aplinkinių sužinojęs apie bausmės atlikimo sąlygas laisvės atėmimo vietose, tapo visiškai apatiškas supančiam pasauliui, jį kamuoja sunki psichologinė krizė, didelis nerimas, sunkiai tvardoma įtampa, bejėgiškumas, nesaugumas, pasimetimas ir kiti išgyvenimai bei įvairios mintys. Todėl P. K. paskirta bausmė neturi pozityvios, nukreiptos į ateitį paskirties, t. y. nubaudimo tikslo, todėl yra panaši į valstybės kerštą.

Skunde nurodoma, kad P. K. Vilniaus rajono savivaldybės Karo prievolininkų atrankos komisijos 2007-04-03 sprendimu atleistas nuo privalomosios karo tarnybos pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. dėl ligos. Nuteistojo seseriai D. K. nuo vaikystės nustatytas vidutinis neįgalumo lygis (duomenys neskelbtini). Todėl mano, kad apygardos teismas nepakankamai įvertino P. K. prisipažinimą dėl padarytos veikos, tikrai nuoširdų gailestį bei padėjimą išaiškinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo sveikatos būklę ir jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apygardos teismas nepagrįstai nepripažino P. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo jį išaiškinti.

Prokurorė prašo nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti. P. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo P. K. ir jo gynėjo Vidmanto Martyšiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas nuodugniai ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Nuteistasis P. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde faktinių bylos aplinkybių neginčija, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Remiantis BK 54 str. 1, 2 d. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad P. K. padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 4 d., 5 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad būtent P. K. aktyviais nusikalstamais veiksmais A. T. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, būtent jis koja sudavė nukentėjusiajam į veidą, taip padarė dešinės akies sumušimą su odenos plyšimu, rainelės ir krumplyno iškritimu, kraujo išsiliejimu į akies obuolio ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl to A. T. neteko 35 procentų bendro darbingumo. Būtent po P. K. pavartoto smurto, t. y. smūgių sudavimo, abu nuteistieji tokiu būdu pasilengvino sąlygas pereiti prie kito nusikalstamo sumanymo etapo - turto užvaldymo. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad abu nuteistieji, taip pat ir apeliantas, suprato, jog įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, jie turės pavartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, ką abu ir padarė. Todėl teismas teisingai nustatė, kad P. K. ir E. M. nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Akivaizdu, kad tokie P. K. nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip antraeiliai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad P. K. parodymai nėra nuoseklūs. Apygardos teisme P. K. parodė, kad A. T. nemušė, nespardė, pripažino tik patį daiktų pagrobimo faktą. Pirmosios instancijos teismas P. K. parodymus teisme vertino kritiškai ir vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie sutapo su kitais įrodymais ir neprieštaravo faktinėms aplinkybėms. Tam, kad prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdų gailestį būtų galima pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, būtina sąlyga yra tai, kad parodymai būtų nuoseklūs, neprieštarautų faktinėms aplinkybėms ir iš to galima būtų daryti išvadą, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi. Akivaizdu, kad teismas teisingai P. K. minėtų parodymų nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Priešingai, teismas P. K. parodymų keitimą vertino kaip siekimą sušvelninti savo atsakomybę. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu visiškai sutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net teismo psichiatrijos akte konstatuota nuteistojo pozicija dėl nukentėjusiojo, neva „nukentėjusysis ir taip būtų numiręs, nes buvo senas ir sirgo vėžiu“ (t. 2, b. l. 141). Akivaizdu, kad nuteistojo atgaila dėl padarytos veikos teisme yra nenuoširdi, net išreiškia niekinamą požiūrį į žmogaus sveikatą ar gyvybę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikaltimo padarymo dieną P. K. su kitais dviem asmenimis išgėrė litrą alaus. Savaime suprantama, kad P. K. esant jauno amžiaus ir pavartojus nors ir nedidelį kiekį alkoholio jo poveikis turėjo įtakos abiem nuteistiesiems kaip bendrininkams padarant inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes teisingai ir pagrįstai pripažino P. K. atsakomybę sunkinančiomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laisvės atėmimo bausmė visada suvaržo nuteistojo laisvę bei sukelia tam tikrų neigiamų padarinių. Tačiau teismas negali spręsti apie galimą neigiamų padarinių atsiradimą kaltininkui. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, neva po nuosprendžio paskelbimo P. K. , iš aplinkinių sužinojęs apie bausmės atlikimo sąlygas laisvės atėmimo vietose, tapo visiškai apatiškas supančiam pasauliui, jį kamuoja sunki psichologinė krizė, didelis nerimas, sunkiai tvardoma įtampa, bejėgiškumas, nesaugumas, pasimetimas ir kiti išgyvenimai, yra nesusiję su nusikalstamos veikos padarymu ir neturi jokios reikšmės bausmei skirti. Skunde nurodyti motyvai apie tai, kad P. K. paskirta bausmė neturi pozityvios, nukreiptos į ateitį paskirties, t. y. nubaudimo tikslo, todėl yra panaši į valstybės kerštą, yra apeliantų pasamprotavimai.

Teisėjų kolegija, spręsdama P. K. socialinės brandos klausimą, atkreipia dėmesį į šias aplinkybes. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 str., 180 str. atsiranda nuo 14 metų amžiaus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. K. nusikalstamos veikos darymo metu buvo suėję daugiau nei 18 metų. P. K. nusikaltimą pagal BK 135 str. 2 d., kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, padarė ne dėl vaikiškumo, o sąmoningai, iš savanaudiškų paskatų. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, P. K. tyčia buvo nukreipta plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, jis suprato savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus. Šios aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto P. K. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. P. K. baigė 9 klases, yra fiziškai tvirtai sudėtas, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Akivaizdu, kad P. K. negyveno vien uždarame ir siaurame šeimos rate, tačiau dirbo, puikiai suvokė jį supančią socialinę aplinką ir mokėjo joje elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių P. K. asmenybės požymių, kurie leistų jo socialinę brandą prilyginti nepilnamečio asmens socialinei brandai. Kaip matyti iš BK 81 str. 2 d. turinio, specialisto paaiškinimai ir išvada gali tik padėti teismui sprendžiant socialinės brandos nustatymo klausimą. Šios ekspertizės metu galima įvertinti ir nustatyti tik tas asmens psichinės veiklos ar asmenybės bruožų ypatybes, kurios turėjo įtakos jo socialinio vystymosi procesui ir asmens socialinei brandai. Tokios ypatybės yra asmens protinio išsivystymo lygis, individualūs pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatumai, socialinio supratingumo lygis, orientacija socialinėje aplinkoje, asmens prisitaikymo joje galimybės. Todėl P. K. taikyti BK 80 str., atitinkamai ir BK 90-94 str. nuostatas nėra pagrindo. Tai, kad P. K. lėtas, patiklus ir uždaro būdo, yra jo charakterio savybės. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistojo seseriai D. K. nuo vaikystės nustatytas vidutinis neįgalumo lygis ((duomenys neskelbtini)), kurią apeliantas labai myli ir prižiūri, rūpinasi, nes abu tėvai yra paprasti darbininkai, yra moralinio pobūdžio ir nesusiję su apelianto padaryta veika ar socialine branda. Tai, kad P. K. Vilniaus rajono savivaldybės Karo prievolininkų atrankos komisijos 2007-04-03 sprendimu atleistas nuo privalomosios karo tarnybos pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 8 str. 1 d. 1 p., neturi jokios reikšmės, nes nuteistasis netinkamas karo prievolei dėl ligos. Kita vertus, teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nustatyta, kad P. K. nusikalstamos veikos padarymo metu ir dabar jokia psichikos liga nesirgo ir neserga, jis galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (t. 2, b. l. 140-142).

Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmę P. K. atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, priežastis, konkrečias nusikaltimų padarymo aplinkybes, asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apygardos teismas P. K. už sunkiausio nusikaltimo padarymą pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. paskyrė nežymiai griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumas. Tokia bausmė negali būti laikoma per griežta ar neteisinga. Pirmosios instancijos teismas abiem nuteistiesiems bausmes individualizavo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad būtent P. K. savo veiksmais A. T. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. T. yra miręs, nežinoma, kas yra jo turto paveldėtojas ir teisių perėmėjas, todėl pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Apeliaciniam teismui pateiktas mokėjimo kvitas, iš kurio matyti, kad V. K. (motina) sumokėjo už nuteistąjį 496 Lt Valstybinei ligonių kasai (t. 2, b. l. 123). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios išlaidos yra susijusios su nukentėjusiojo A. T. gydymu ir priteisiamos iš kaltininko įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuostolių atlyginimas Valstybinei ligonių kasai, kurio dydis yra nedidelis ir buvo sumokėtas tik po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo, nėra pagrindas keisti nuosprendį ir P. K. pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p., BPK 328 str. 1 d.). Ši aplinkybė dėl aukščiau paminėtų motyvų taip pat nėra pagrindas P. K. mažinti bausmę. P. K. taikyti BK 62 str. ir 54 str. 3 d. nuostatas nėra jokio pagrindo, apeliaciniame skunde nurodyti motyvai tam laikomi nepakankami ir neįtikinami. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nuostatų nepažeidė, paskirtoji bausmė yra teisinga, ji atitinka padarytos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, todėl jos švelninti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. K. ir jo gynėjo Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą atmesti.