Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2012 m. birželio 14 d., paskirtos bausmės atlikimas paskirtas nepilnamečių pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p., 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas E. G. laikino sulaikymo ir suėmimo nuo 2012-03-13 iki 2012-06-14 laikas.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta ta pati iki nuosprendis įsiteisės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad 2011-11-24 apie 18.15 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), stumdė P. B. ir sudavė vieną smūgį kumščiu jam į veido sritį, padarė nukentėjusiajam P. B. muštinę žaizdą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje su aplinkine pogleivine kraujosruva, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė A. B. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C3-01“ 550 Lt vertės su SIM kortele „Tele2Pildyk“ 5 Lt vertės, iš viso pagrobė turto už 555 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. G. ir jo gynėja advokatė S. Kručienė palaikė apeliacinį skundą, prokurorė V. R. prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino E. G. kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde iš esmės kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (LR BK 41 str.).

LR BK 54 str. numatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, t. y. skiriant bausmę privaloma atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Sankcijoje numatytos bausmės, už LR BK 180 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymą, yra alternatyvios, t. y. areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. E. G. už padarytą nusikalstamą veiką Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. G. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad E. G., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį savanaudišką smurtinio pobūdžio nusikaltimą, nusikalto būdamas nepilnametis, anksčiau du kartus teistas už plėšimą ir vagystes, teisiamas trečią kartą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. E. G. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas savo kaltės nepripažino, teisiamajame posėdyje prisipažino pagrobęs iš nukentėjusiojo mobilųjį telefoną, tačiau neigė tam panaudojęs fizinį smurtą, nukentėjusiųjų neatsiprašė. Naują nusikaltimą, už kurį teisiamas, padarė neišnykus teistumui ir nepraėjus nei mėnesiui po bausmės už paskutinį nusikaltimą atlikimo, taip pat yra baustas administracine tvarka. E. G. gyveno tik su tėvu, motina nuo sūnaus auginimo yra nusišalinusi. Nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialistės charakterizuojamas neigiamai, nesimoko ir nedirba. Kadangi po paskutinės nusikalstamos veikos ir bausmės už ją atlikimo nesistengė pakeisti savo gyvenimo būdo: nesimokė, neįsidarbino, darbo biržoje nesiregistravo, savo elgesio kritiškai neįvertino, nes nepraėjus nei mėnesiui po bausmės atlikimo vėl padarė naują nusikaltimą, E. G. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai skirta griežčiausia LR BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės atėmimas, nes tik tokia bausmės rūšis, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, gali įgyvendinti LR BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. G. anksčiau ne kartą teistas už tyčinių savanaudiško smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarytas naujas tyčinis nusikaltimas nepraėjus nei mėnesiui po bausmės atlikimo. E. G. ankstesni teistumai, padaryti administraciniai teisės pažeidimai, laiko tarpas, praėjęs nuo paskutinės bausmės atlikimo iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. G. turi polinkį pažeidinėti įstatymus, kas neigiamai apibūdina jo asmenybę. Už ankstesnius padarytus nusikaltimus skirtos švelnesnės bausmių rūšys teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui nepadarė, nesulaikė nuo naujo nusikaltimo padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, pažeidinėjo, slapstėsi, buvo paskelbta jo paieška, todėl skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Bausmės rūšis ir dydis, įvertinus veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo amžių, nenustačius jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, pagrįstai nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo švelnesnės bausmės, nes jis nepilnametis, labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, norėtų baigti mokyklą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė LR BK 54 str. ir 91 str. 2 d. numatytus bausmių skyrimo pagrindus bei ypatumus, t.y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje motyvuota išvada, kad E. G. gailėjimasis nepripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis savo kaltę neigė, teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies, neigė panaudojęs fizinį smurtą, nukentėjusiųjų neatsiprašė.

E. G. nurodo, kad norėtų baigti mokyklą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo turėdamas galimybę, kadangi naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei mėnesiui po bausmės atlikimo už anksčiau padarytą nusikaltimą, todėl tai nėra aplinkybė, kuria remiantis būtų pagrindas švelninti skirtą bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad turi sergančią mamą, išėjęs iš įkalinimo vietos norėtų jai padėti, tačiau duomenų, apie tai, kad apelianto mama yra serganti, nepateikta. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kad E. G. mama yra atsiribojusi nuo sūnaus auklėjimo, kas pagrįstai kelia abejonių, jog E. G. išėjęs iš įkalinimo vietos jai padės. Pažymėtina, kad ši nurodyta aplinkybė nėra ta, kuri turėtų išskirtinai švelninti E. G. bausmę už jo padarytą nusikaltimą.

Nepagrįstai apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimai nėra visiškai pagrįsti, nes nukentėjusysis kelis kartus keitė parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo P. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausos metu, tiek teisiamojo teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, jais abejoti nėra pagrindo, kadangi jie atitinka visas faktines E. G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. fizinio smurto panaudojimas bei svetimo turto pagrobimas jį užvaldant. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 nutarimą Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ pašalino iš kaltinimo inkriminuotą aplinkybę, kad jis atėmė galimybę nukentėjusiajam P. B. priešintis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad E. G. bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.) netaikytinas, kadangi E. G. asmenybę charakterizuojanti medžiaga neigiama, t. y. ankstesni teistumai yra už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, naujas nusikaltimas padarytas teistumui neišnykus, padaryti administraciniai teisės pažeidimai, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. G. turi polinkį pažeidinėti įstatymus, o anksčiau jam paskirtos kitos švelnesnės bausmių rūšys teigiamo poveikio neturėjo, nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliantas, prašydamas pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendį, nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ir skirdamas bausmę nuteistajam, todėl keisti skundžiamo nuosprendžio, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.