- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- I-911-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- P. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 51.4Rašytinis bylų nagrinėjimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. G. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 55 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5), skundo patikslinime (b. l. 15-16) nurodė, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. atskirais laiko tarpais buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamosiose patalpose netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, nebuvo karšto vandens, langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, todėl patalpoje buvo drėgna. Nurodė, jog pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kai kuriose gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų. Be to, teko gyventi su ŽIV, tuberkulioze bei vėžiu sergančiais ligoniais. Teigė, jog jam kaip ligoniui, sergančiam prostatos vėžiu, į tualetą tekdavo eiti 25-30 kartų, tačiau tualetai dažnai būdavo užimti, todėl patyrė nepatogumus, diskomfortą. Taip pat atsakovas jam nesuteikė ilgalaikio pasimatymo su šeima, 2016 m. birželio-liepos mėnesiais nebuvo sudaryta galimybė paskambinti artimiesiems, negalėjo parduotuvėje įsigyti norimų prekių (saldumynų, šviežių vaisių, kito normalaus maisto), pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas. Akcentavo, jog atliekant bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. teko laipioti laiptais norint patekti į valgyklą, nors jam kaip 140 kg sveriančiam asmeniui, tai padaryti buvo sudėtinga. Be to, valgykloje indai buvo seni, purvini, neaišku kada plauti. Pareiškėjo nuomone, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 55 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 19-23) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Paaiškino, jog palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas buvo vieno aukšto lovos, be to jis buvo laikomas ne kamerų tipo palatose, todėl galėjo laisvai judėti. Nurodė, kad teisės aktai nenumato kiek pataisos įstaigose tualetų turi būti skirta lovų skaičiui, taip pat nenumato reikalavimo į patalpas tiekti karštą vandenį, tačiau įstaigoje nuteistiesiems yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisę visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu. Teigė, kad asmenys, sergantys aktyvia tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atvira tuberkulioze sergantys asmenys buvo laikomi izoliuotai nuo kitų asmenų ir valgykloje šie asmenys maitinami nebuvo, jiems maistas buvo pristatomas į palatas. Atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia bendroje palatoje gydyti asmenis kartu su užkrečiamosiomis ligomis sergančiais asmenimis. Informavo, jog šioje gydymo įstaigoje buvo atliekamas ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių remontas, todėl nuteistųjų pasimatymai su giminaičiais buvo sustabdyti. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesikreipė į administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis sąlygomis atskirais laiko tarpais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.
Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3 (b. l. 19, 30). Palatos Nr. 3 plotas buvo 28,49 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (6 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 4,74 kv. m (28,49/6) ploto (b. l. 26).
Nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4. Šios palatos plotas buvo 34,06 kv. m ir įrengtos 8 miegamosios vietos (8 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 4,25 kv. m (34,06/8) ploto (b. l. 26, 31).
Pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. bausmę atlikinėjo Chirurgijos skyriaus palatose Nr. 1 ir Nr. 2. Palatos Nr. 1 plotas buvo 32,60 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos (8 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui šioje palatoje teko 4,07 kv. m (32,60/8) ploto (b. l. 26, 33). Palatos Nr. 2 plotas buvo 24,92 kv. m ir įrengtos 7 vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui palatoje teko 3,56 kv. m (24,92/7) ploto (b. l. 26).
Nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas gyveno LAVL Pravieniškių padalinyje ir buvo gydomas LAVL 6 korpuso 2 aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 216, kurios plotas buvo 16,86 kv. m, įrengtos 2 vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui palatoje teko 8,43 kv. m (16,86/2) ploto (b. l. 19).
Daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 126 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam atskirais laiko tarpais palatose teko nuo 3,56 kv. m iki 4,74 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Skunde pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, todėl patalpose buvo drėgna, be to prausykloje nebuvo karšto vandens.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-1861 konstatuota, kad LAVL Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 4 vėdinimas užtikrinamas per langus (b. l. 40). Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-1978 nurodyta, jog visose patalpose ventiliacija natūrali (b.l. 48-49). Atsakovo atstovas taip pat patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą (b. l. 20). Pažymėtina tai, jog minėtuose patikrinimo aktuose pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl drėgmės nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti tokio patikrinimo objektyvumu. Pareiškėjas jokių kitų duomenų, paneigiančių LAVL pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Be to, nepateikė skundų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją. Neginčijo atsakovo pateiktų duomenų. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktą, Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal minėtos Lietuvos higienos normos 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad prausykloje būtų tiekiamas karštas vanduo. Prausykloje, kaip patvirtino ir pats pareiškėjas, yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šioje teisės normoje reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas ar prausyklą nėra numatyta, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, šiame kontekste nenustatyti. Pažymėtina ir tai, jog aukščiau minėtų Taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti duše. Iš LAVL šilto vandens tiekimo grafiko bei naudojimosi dušu tvarkaraščio (b. l. 68, 69) matyti, kad Chirurgijos skyriui dušo laikas yra trečiadieniais nuo 9 iki 16 val. Taigi iš galiojančio teisinio reglamentavimo matyti, jog pareiškėjas galėjo dušu, t. y. karštu vandeniu naudotis trečiadieniais nuo 9 iki 16 val.
Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-225/2007 ir A575-662/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai, kad pastatų konstrukcijose buvo asbesto, negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmestini.
Nors pareiškėjas teigė, jog kai kuriose palatose buvo tarakonų, tačiau byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 54-57), be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(15.3.)-PA-1861 patvirtina, jog jokių pažeidimų, susijusių su nariuotakojų, graužikų buvimu LAVL nėra nustatyta (b. l. 40-41), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo taip pat nurodė, jog jis buvo laikomas kartu su ŽIV bei vėžiu sergančiais asmenimis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 1 priedu ,,Pacientų izoliavimo priemonių sąrašas“ ir 11 punktu pacientams, sergantiems ŽIV, taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas), tokie pacientai neprivalo būti laikomi izoliuoti kitoje patalpoje nuo kitų pacientų. Taigi, teisės aktai nenumato asmenų, infekuotų ŽIV bei sergančių vėžiu, privalomo izoliavimo.
Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą nurodė (b. l. 21-22), kad imperatyviai vykdo Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą ir laikosi teisės aktais nustatytų pacientų izoliacijos reikalavimų. Teigė, kad ginčo laikotarpiu atvira tuberkulioze sergantys asmenys buvo laikomi izoliuotai nuo kitų asmenų LAVL 6 korpuso 3 aukšte ir LAVL teritorijoje įrengtoje valgykloje šie asmenys nebuvo maitinami. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas LAVL 6 korpuso 2 aukšto gyvenamojoje patalpoje. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas-higienos pasas (b. l. 25), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduota licencija (b. l. 24) įrodo, kad LAVL veikla nuolat kontroliuojama įgaliotų institucijų, LAVL iš esmės atitinka teisės aktų keliamas sąlygas sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 36-276 (7) patvirtina, kad LAVL tuberkulioze sergantiems pacientams, išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas, taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės ir tokie ligoniai guldomi į atskirą skyrių bei naudojasi tik to skyriaus patalpomis (dušu, tualetu, virtuvėle) (b. l. 46). Į bylą pateiktu Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 36-1978 (7) konstatuota, jog sergantys atvira tuberkulioze asmenys laikomi atskirai nuo asmenų, neišskiriančių tuberkuliozės mikobakterijų į aplinką (b. l. 48-49). Todėl teismas konstatuoja, kad LAVL šiuo skundo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Tuo labiau, jog atsakovas nurodo, kad kratos buvo atliekamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl valgykloje buvusių senų, neplautų indų, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas į LAVL atvyko iš Alytaus pataisos namų ir gydėsi ne kamerų tipo palatose (b. l. 20, 30, 31), todėl jam, kaip atvykusiam iš pataisos namų BVK 73 straipsnis numatė, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Taip pat numatyta teisė nuteistiesiems apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje bei vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu.
Pareiškėjas teigia, kad jam 2016 metų birželio-liepos mėnesiais buvo draudžiama paskambinti telefonu giminaičiams.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas teise į pokalbį telefonu pirmą kartą pasinaudojo tik 2016 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 50). Byloje duomenų, kad pareiškėjui, atvykusiam į LAVL 2016 m. birželio 7 d., būtų buvusi suteikta teisė paskambinti telefonu, nėra, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista BVK 73 straipsnyje numatyta jam teisė paskambinti telefonu.
Taip pat pareiškėjas akcentavo, jog jam nebuvo suteikti ir ilgalaikiai pasimatymai su šeima, kadangi pasimatymų kambariai buvo remontuojami. Pažymėtina, jog šį pareiškėjo teiginį patvirtino ir atsakovo atstovas atsiliepime nurodydamas, jog LAVL Pravieniškių padalinyje trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpos neatitiko naujai įsigaliojusių BVK, Taisyklių ir Eksploatavimo taisyklių nuostatų, taip pat akcentavo, kad LAVL siekiant skatinti emocinius ryšius šeimoje, sukurti jaukią ilgalaikių pasimatymų atmosferą, įstaigos administracijos sprendimu buvo atliekamas remontas ir ilgalaikių pasimatymų patalpose, todėl vykdant remonto darbus, trumpalaikiai ir ilgalaikiai nuteistųjų pasimatymai su giminaičiais ir kitais asmenimis LAVL buvo sustabdyti (b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad parduotuvėje buvo ribojamas prekių asortimentas, t. y. negalėjo įsigyti šviežių vaisių, saldainių ir kt. norimų maisto produktų.
BVK 92 straipsnis numato nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Šioje srityje taip pat aktualus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymas Nr. V-172 „Dėl Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 84-3563). Pastebėtina, kad pagal šio įsakymo 2 punktą, Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą rekomenduojama taikyti ir areštinėms bei pataisos įstaigoms. Minėtu įsakymu patvirtintas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentas, kurio privalo laikytis patisos įstaigų teritorijose veikiančios parduotuvės. Privalomų maisto produktų asortimente nurodyti šie maisto produktai: duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai), sviestas, sūris, margarinas, sūdyta arba šaltai rūkyta žuvis, šaltai rūkyta mėsa, dešra, skilandis, lašiniai, žuvies, mėsos, daržovių ir vaisių konservai, kondensuotas pienas, sultys, gaivieji gėrimai (tik pramoninės gamybos ir tik pramoninėje pakuotėje), aliejus, švieži arba džiovinti vaisiai ir daržovės, medus, uogienė, džemas, arbata, kava, kakava, sausos sriubos, sausas sultinys, sausi gaivieji gėrimai. Taip pat numatyta, jog esant galimybėms, maisto produktų asortimentas gali būti didesnis. Pareiškėjas įrodymų, kad pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje nebuvo laikomasi parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimento, nepateikė, taip pat nenurodė kada konkrečiai jis negalėjo įsigyti norimų maisto produktų. Byloje duomenų, jog pataisos įstaigoje nebūtų laikomasi nustatyto parduotuvėms teisinio reglamentavimo, nėra. Taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog atliekant bausmę LAVL nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. jam sveriančiam 140 kg buvo sudėtinga laipioti laiptais norint patekti į valgyklą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų negalėjęs vaikščioti ar lipti laiptais. Tai patvirtinančių įrodymų nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją dėl šių nepatogumų. Į bylą pateiktoje pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje Nr. 145-78, Nr. 531-280 pažymėta, kad pareiškėjas eiti gali (b. l. 29, 31). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo teiginys atmestinas kaip neįrodytas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 126 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat 2016 m. birželio ir liepos mėnesiais nebuvo pareiškėjui užtikrinta teisė paskambinti telefonu artimiesiems bei teisė į ilgalaikius pasimatymus, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 55 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuotų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatoje, dėl tam tikrą laiko tarpą neužtikrintos teisės paskambinti telefonu bei dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (126 paras pareiškėjui teko nuo 3,56 kv. m iki 4,74 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 1 000 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Petrui Gražuliui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.