- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- ATP-29-348/2012
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Svetlana Jurgaitienė
- Kategorijos
- 41.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Svetlana Jurgaitienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimo J. R. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus (toliau – Institucija) vyriausioji specialistė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. R. už tai, kad 2011-06-20 išaiškėjo, jog J. R. bendro naudojimo kelio teritorijoje valstybinėje žemėje, esančioje greta nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilkaviškio r.sav., Šeimenos sen., (duomenys neskelbtini) k., 3,76 aro plote sukrovė akmenis, supylė pylimą, kurį apdėjo akmenimis ir apsodino gėlių daigais, suvertė šiukšles. Šiais veiksmais J. R. savavališkai užėmė ir naudoja 3,76 aro valstybinės žemės plotą ir tuo pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 45 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011-11-23 nutarimu J. R. pripažinta kalta padariusi ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubausta 1500 Lt bauda.
Šalies argumentai
J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Anot apeliantės, protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nenurodytas pažeidimo padarymo laikas, o tai yra svarbu sprendžiant, ar netaikytina ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatyta norma. Ji yra nubausta už baigtinio ir tęstinio pažeidimo padarymą, nors ATPK 45 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už užėmimą arba naudojimą, todėl, jei ji padarė abi veikas, jos atskirai turėjo būti kvalifikuotos, įrodytos. Protokole nenurodyta, nuo kada ji užėmė, naudoja, kuo reiškiasi 3,76 aro žemės naudojimas. Apeliantė teigia, kad kelio nuotraukos neatspindi schemos ir realios padėties, nes darytos tik iš vienos pusės - iš jos sodybos pusės, tačiau pagal schemą vaizduojama, kad kelias eina tolyn į laukus. Realiai jo nėra ir šią aplinkybę patvirtina ne tik tai, kad jis viešame registre neregistruotas, bet ir tai, kad 2011-11-09 posėdžio metu liudytoja A. V. paaiškino, kad kelias įrengtas tik iki jų sodybos. Liudytojo Z. K. parodymai dėl kelių krūvų akmenų ir žemių buvimo neatitinka nei liudytojos A. V. parodymų, nei žemės naudojimo patikrinimo akte fiksuotų faktų, nei administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir sklypo išdėstymo schema, pirkimo-pardavimo sutartis įrodo tai, jog ji yra nekilnojamojo daikto savininkė, bet ne pažeidėja. Apeliantė teigia, kad jos paaiškinimas (b.1. 13) neįrodo kaltės dėl jai inkriminuojamo pažeidimo. Kadangi akmenų krūva suformuota kelio pabaigoje, tą žemių - akmenų krūvą jie tvarkė –rovė kiečius, apdėjo akmenimis „dėl grožio". Teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo V. Š. paaiškinimais, kurie paneigia jos kaltę. Jos kaltę iš dalies neigia ir liudytojos A. V. paaiškinimas, kuriuo teismas vadovavosi tik fragmentiškai. Ši liudytoja parodė, jog konfliktas dėl kelio vyksta jau seniai, kad seniai buvo akmenų krūva. Kaip užžėlė žolės kupstais, anot Z. K., kažkada buvęs keliukas už akmenų, taip natūraliai apžėlė ir akmenys. Apeliantė tvirtina jokio kelio neužtvėrusi, nes jo paprasčiausiai nėra. Jos sodybos buvimas prie kelio pabaigos, neįrodo jos kaltės dėl sovietmečiu suverstos akmenų krūvos, kuri dėl laiko tėkmės ir gamtinių sąlygų apžėlė kiečiais. „Pagražinimus" nuo kelkraščio ir nuo akmenų-žemių krūvos ji nuėmė.
Institucija apeliaciniu skundu prašo J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
J. R. apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 45 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už savavališką <...> valstybinės žemės miško, vandens telkinių užėmimą arba savavališką privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimą.
Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog J. R. kaltė, padarius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, t.y., kad J. R. savavališkai užėmė valstybinę žemę.
Apeliantė jai inkriminuotą pažeidimą neigia iš esmės teigdama, jog pirmosios instancijos teismas jos kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.
ATPK 257 straipsnis įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą, ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl J. R. kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l. 3-5), žemės naudojimo patikrinimo aktu (b.l. 6), savavališkai užimtos valstybinės žemės bendro naudojimo kelio schema (b.l. 7) ir nuotraukomis (b.l. 8-9), nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštu (14-15), J. R. paaiškinimu (b.l. 13), liudytojų parodymais. Byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip apeliantės kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje įrodymus.
Iš Institucijos atstovės, surašiusios administracinį teisės pažeidimą, parodymų matyti, kad buvo gautas Z. K. skundas dėl to, kad šalia jam nuosavybės teise priklausančio sklypo yra užverstas kelias, trukdantis pravažiuoti. Nuvykus į vietą, prie J. R. priklausančios sodybos, ant bendro naudojimo kelio rado, kad ant kelio yra nuo seniai buvusi akmenų krūva. Ant tų akmenų dar buvo suversta statybinių atliekų, medžių šakų, pastoliai. Prie pat įvažiavimo į J. R. žemės sklypą buvo įrengtas gėlynas, kaip kalnas, suversta žemių ir maždaug kelio viduryje sudėta akmenų eilė, padaryta lyg ir automobilių stovėjimo aikštelė, kuri apribota tais akmenimis. Akmenų krūva ant kelio buvo iš senų laikų, tačiau dabar privežta žemių, akmenys yra šiek toliau, tos pačios krūvos priedas. Kelias pro R. sodybą eina į laukus tolyn. Nors tai yra bendro naudojimo kelias, bet faktiškai pravažiuoti neįmanoma. J. R. sodyba yra vienkiemis. Aplinkui gyventojų nėra.
Apeliantė nenurodė, o teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių protokolą surašiusi A. V. būtų suinteresuota duoti klaidinančius parodymus. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi A. V. parodymais spręsdamas J. R. kaltės klausimą. Pažymima tai, kad ir liudytojas V. Š., kuris kaip apeliantė nurodė, nėra suinteresuotas bylos baigtimi, patvirtino, kad kai J. R. pirko sodybą iš R., jis buvo nuvykęs patikslinti sodybos ribų. Šalia sodybos esanti akmenų krūva buvo supilta iš senų laikų, tačiau kas šiuo metu ten užpylė žemių, jis negalėjo nurodyti. Liudytojas V. Š. nenurodė, jog tuo metu, kai tikslino sklypo ribas, už akmenų krūvos būtų buvę suverstos šiukšlės, palikti kokie nors daiktai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad už J. R. sklypo ribų, valstybinėje žemėje buvo sumestos šakos, pastoliai, kopėčios. Sodyba yra vienkiemyje. Todėl mažai tikėtina, kad prie svetimos sodybos kiti žmonės būtų atvežę nereikalingus daiktus ir pan. Tad daroma išvada, kad už šiuos veiksmus yra atsakinga J. R.. Kelias nėra apeliantės privati nuosavybė. Todėl teigtina, jog objektyvusis požymis – savavališkas bendro naudojimo kelio užėmimas, administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu egzistavo ir buvo pakankamas pagrindas dėl konkretaus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad ant bendro naudojimo kelio suvertus šiukšles, apdėjus kelią akmenimis, apsodinus, kitiems asmenims yra apribojama galimybė disponuoti bendro naudojimo keliu. Z. K. paaiškino, kad jis negali patekti į savo žemės sklypą.
Pabrėžtina, kad liudytoja A. V., priešingai nei kad teigia apeliantė, nenurodė, jog kelias baigiasi ties R. sodyba. Iš liudytojų A. V., Z. K. parodymų, savavališkai užimtos valstybinės žemės bendro naudojimo kelio schemos matyti, kad kelias visgi nesibaigė ties R. sodyba, jis veda tolyn į laukus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašte taip pat nurodyta, kad tarp žemės sklypų Nr. 285 ir Nr. 405 yra bendro naudojimo kelias. Jis yra pažymėtas. Bendro naudojimo kelias suprojektuotas Vilkaviškio rajono savivaldybės, Šeimenos seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Marijampolės apskrities viršininko 199-12-07 įsakymu Nr. 444 ŽV. Taigi, apeliantės teiginiai, kad kelio nėra, yra nepagrįsti. O faktas, kad už R. sodybos kelias veda į laukus, ar kad kelio žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, apeliantės atsakomybės padarius administracinį teisės pažeidimą nešalina.
Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei skundžiamame nutarime nėra nurodyta, nuo kada apeliantė užėmė bendro naudojimo kelią, o tai, apeliantės manymu, yra svarbu sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminų. J. R. pažeidimas nustatytas 2011-06-20 patikrinimo metu. J. R. pažeidimas yra trunkamasis, todėl administracinė nuobauda už jį gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (ATPK 35 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris dar daromas paaiškėjimo metu, tai terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N62-2719/2010, N62-2740/2010). Nagrinėjamu atveju minėtas nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo, t. y. 2011-06-20. Taigi administracinės atsakomybės nuobaudos skyrimo terminai nėra suėję. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka reikalavimų, kadangi jame neva nenurodyta pažeidimo padarymo data. Administracinio teisės pažeidimo protokole yra nurodyta pažeidimo paaiškėjimo diena, t.y., 2011-06-20.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog savavališkas valstybinės žemės užėmimo faktas byloje yra įrodytas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl pagrindo tenkinti administracinėn atsakomybėn patrauktos J. R. apeliacinį skundą nėra, jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.