Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-822-524/2015

Teisėjas Giedrė Seselskytė (Proceso Nr. 2-06-3-06877-2014-3)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės D. G. ieškinį V. A. dėl skolos priteisimo ir ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-10 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek faktų nustatymo, tiek ir teisės taikymo aspektais, tai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, privalo tikrinti ir vertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties taikymui reikšmingas aplinkybes, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes: kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011).

Apeliantė ieškinyje nurodė, kad: apytiksliai 1989 m. sūnaus draugui atsakovui V. A. paskolino 800 JAV dolerių automobiliui pirkti; paskolos grąžinimo termino šalys nusistačiusios nebuvo, atsakovas žadėjo grąžinti paskolintą pinigų sumą po įsigytų automobilių pardavimo. Remdamasis minėtų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei, kaip paskolos kreditorei, buvo žinoma, jog atsakovas privalo grąžinti paskolintus pinigus ieškovei pareikalavus. Konstatavo, kad ieškovės teisė į pareikštą ieškinį atsirado 1989 metais, galimybė pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo pagal žodinę paskolos sutartį tęsėsi trejus metus, tačiau ieškovė minėta teise per nustatytą terminą nepasinaudojo, todėl suėjo ieškinio senaties terminas ieškinyje nurodytam reikalavimui pareikšti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog pagal 1989 m. sudarytą žodinę paskolos sutartį paskolos grąžinimo termino šalys nusistačiusios nebuvo, turi ypatingą reikšmę, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovės teisė į ieškinį atsirado 1989 metais, ieškinio senaties termino pradžios fakto nepagrindė jokiais motyvais, įrodymais. Aplinkybė, kad žodinė paskolos sutartis buvo sudaryta 1989 m., pati savaime nereiškia, kad terminas ieškiniui pareikšti turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo minėtos sutarties sudarymo metų. Priešingu atveju toks aplinkybių aiškinimas prieštarautų šalių teisei laisvai susitarti dėl paskolos termino, pažeistų įstatymo garantuojamas šalių teises laisvai susitarti dėl sutarčių ir jų sąlygų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš byloje esančių aplinkybių, pateiktų iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, konstatuoti, kad terminas ieškiniui pareikšti pagal 1989 m. sudarytą žodinę paskolos sutartį atsirado būtent 1989 m., nėra jokio teisinio pagrindo. Taigi, minėta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė laikytina nepagrįsta.

Savo apeliaciniame skunde apeliantė patikslino, kad atsakovas pagal žodinę paskolos sutartį paskolintą pinigų sumą įsipareigojo grąžinti po poros dienų. Taigi, teisė reikalauti grąžinti paskolintą pinigų sumą ieškovei atsirado praėjus dviem dienoms po pinigų paskolinimo atsakovui. Atsakovas minėtos aplinkybės neginčijo. Taigi, neturint duomenų apie tikslią žodinės paskolos sutarties sudarymo 1989 metais datą, galima situacija, kai minėta sutartis galėjo būti sudaryta metų paskutinėmis dienomis. Tokiu atveju teisė reikalauti paskolintos pinigų sumos ieškovei atsirastų kitų, t. y. 1990 m., pradžioje. Bylą nagrinėjantis teismas privalo kiekvienoje byloje nustatyti ir įvertinti, išsiaiškinti pateiktas aplinkybes, esant abejonėms ir galimybėms, prašyti jas patikslinti. Tai sietina su asmens atitinkama teise reikšti reikalavimus teisme.

Tačiau nežiūrint į tai, kad tiksli žodinės paskolos sutarties sudarymo 1989 metais data nėra žinoma, ir darant prielaidą, kad ieškovei teisė reikalauti paskolintos pinigų sumos grąžinimo atsirado vėliausiai 1990 m., darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, jog suėjo ieškinio senaties terminas ieškovės ieškinyje nurodytam reikalavimui pareikšti. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, pagal CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsnio 1 dalį buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė žinojo, kad teisė reikalauti grąžinti paskolintą pinigų sumą jai atsirado po poros dienų nuo žodinės paskolos sutarties sudarymo 1989 metais, šią aplinkybę patvirtina ieškovės pozicija, išreikšta apeliaciniame skunde. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad iki 1993 m. imtinai ieškovė savo teise pareikšti atsakovui reikalavimus pagal žodinę paskolos sutartį teisme per nustatytą terminą nepasinaudojo. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino pabaigos laikytina visiškai pagrįsta.

Be to, ginčo žodine forma sudaryto sandorio metu galiojusio 1964 m. CK 43 str. 2 p. numatė sudarytų tarp fizinių asmenų sandorių, kurių suma neviršija 500 Lt, žodinę formą. Šiuo atveju ieškovė iškėlė ginčą dėl 800 JAV dolerių skolos pagal žodinę sutartį, tačiau tiek tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 str., tiek ir 2001 m. CK 1.93 str. 2 d. nustatytas draudimas šalims, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti, jeigu yra nesilaikyta įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos. Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą, todėl įvertinus šios bylos medžiagą darytina išvada, kad nėra pakankamai įrodymų konstatuoti, jog ginčo suma buvo perduota atsakovui, nes pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė kaip paskolos davėja privalėjo įrodyti, jog ginčo sumą perdavė atsakovui. Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: pinigų perdavimo nuosavybėn paskolos gavėjui fakto, paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip, ir rašytinės paskolos sutarties buvimo. Šias aplinkybes pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalo įrodyti ieškovė (CPK 178 str.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Neteisingas aplinkybių vertinimas, nesukeliantis šiuo atveju jokių teisinių pasekmių, pirmosios instancijos teismui priimant iš esmės teisingą sprendimą, negali būti laikomas pagrindu naikinti minėtą sprendimą. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-10 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-10 sprendimą palikti nepakeistą.