Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Pšalgauskienės apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., 180 str. 1 d. (dvi veikos) ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 178 str. 2 d. laisvės apribojimas septyniems mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. (V. S. plėšimas) – areštas 22 paroms, pagal BK 180 str. 1 d. (P. E. B. plėšimas) – areštas 25 paroms. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 66 str., į A. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-12-15 iki 2014-12-17 (dvi paros), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai arešto parai. Tuo pačiu nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 180 str. 1 d. galutine subendrinta 45 parų arešto bausme, pagal BK 189 str. 3 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. G. S. pagal BK 178 str. 2 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir byla jo atžvilgiu nutraukta, paskiriant jam BK 82 str. 4, 5 d. numatytas baudžiamojo poveikio priemones. K. S. pagal BK 180 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir byla jo atžvilgiu nutraukta, paskiriant jam BK 82 str. 4 ir 5 d. numatytas baudžiamojo poveikio priemones. R. Ž. pagal BK 180 str. 1 d. (P. E. B. plėšimas) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką. Priteista iš A. B., o jam neturint turto ar savarankiškų pajamų, iš jo tėvų E. B. ir J. B. V. G. 292,06 Eur turtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteista iš A. B., R. P., K. S., o jiems neturint turto ar lėšų, atitinkamai iš A. B. tėvų, R. P. motinos R. P., K. S. tėvų – S. S. ir V. S. solidariai V. S. 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš A. B. ir R. P., o jiems neturint turto ar lėšų, atitinkamai iš A. B. tėvų ir R. P. motinos solidariai P. E. B. 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 28 d. apie 19 val. parkelyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) g., Rokiškio m., V. G. pargriuvus ir ant žemės nukritus jos rankinei, atvirai pagrobė svetimą V. G. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 267,21 Eur.

A. B., R. P. nuteisti, o K. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2014 m. gruodžio 7 d. apie 19 val. rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Rokiškio m., veikdami kartu, pavartodami fizinį smurtą, o būtent: A. B. spirdamas V. S. į krūtinę, nukentėjusiajam parkritus ant žemės, koja prispausdamas dešinį jo šoną, K. S. laikydamas nukentėjusiojo ranką, R. P. mobiliojo ryšio telefonu šviesdamas į akis, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, dėl krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimo, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. S. sveikatą, ir A. B. iš V. S. striukės kišenės ištraukus piniginę, bendrais veiksmais pagrobė V. S. priklausantį turtą: piniginę, 5,79 Eur vertės, joje buvusius pinigus – 40 litų (kas atitinka 11,58 Eur), ir taip padarė nukentėjusiajam V. S. 17,37 Eur turtinę žalą, bei pagrobus elektroninę mokėjimo priemonę – AB SEB banko mokėjimo kortelę, išduotą V. S. vardu, R. P. neteisėtai įgijo svetimą V. S. vardu išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – AB SEB banko mokėjimo kortelę.

A. B. ir R. P. taip pat nuteisti už tai, kad 2014 m. gruodžio 13 d. apie 18.30 val. parkelyje, esančiame (duomenys neskelbtini) g., Rokiškio m., veikdami kartu bei dar su vienu asmeniu, pavartodami fizinį smurtą, o būtent, suduodant Pranui E. B. smūgį į nugarą, nuo smūgio nukentėjusiajam parkritus ant žemės, spiriant nukentėjusiajam į šoną, taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, sukėlė P. E. B. fizinį skausmą ir pagrobė svetimą P. E. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 295,95 Eur.

R. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. gruodžio 13 d. apie 18.30 val. parkelyje, esančiame (duomenys neskelbtini) g., Rokiškio m., veikdamas kartu su A. B. ir R. P., pavartodami fizinį smurtą, o būtent, suduodant P. E. B. smūgį į nugarą, nuo smūgio nukentėjusiajam parkritus ant žemės, spiriant nukentėjusiajam į šoną, taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, sukėlė P. E. B. fizinį skausmą ir pagrobė svetimą P. E. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 295,95 Eur.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės V. S. apiplėšimo epizode ir jam paskirtą bausmę sušvelninti, paskiriant jam laisvės apribojimo bausmę. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl P. E. B. plėšimo ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį visų trijų kaltininkų atžvilgiu. Nurodo, kad dėl nukentėjusiosios V. G. turto vagystės ir V. S. plėšimo yra nuteistas pagrįstai, tik prašo sušvelninti bausmę už V. S. plėšimą, neskiriant jam už šios nusikalstamos veikos padarymą arešto bausmės. Tačiau nuosprendžio dalį, kuria jis su R. P. nuteisti už P. E. B. plėšimą, laiko neteisinga, nes šią veiką padarė ne jie, o R. Ž., kurį teismas nepagrįstai išteisino. Toks teismo nuosprendis atitinkamai neteisingai įpareigojo tik jį su R. P. atlyginti žalą, o tikrasis kaltininkas liko ne tik nenubaustas, bet dar ir išvengė žalos atlyginimo pareigos. Nurodo, kad kaltę dėl V. G. rankinės vagystės pripažino nuo pat pradžių, dar iki teismo nuosprendžio priėmimo padedamas motinos kiek galėjo atlygino jai padarytą turtinę žalą bei susitarė dėl likusios žalos dalies atlyginimo. Taip pat susitaikė su nukentėjusiąja, kuri prašė jo nebausti. Mano, kad už šį nusikaltimą jam paskirta laisvės apribojimo bausmė yra teisinga. Taip pat jis atlygino dalį ir V. S. padarytos žalos, jis jam irgi atleido, prašė teismo jį bausti švelniau. Nors teismas jį nubaudė pagrįstai, tačiau mano, jog jo atžvilgiu taikytinos BK 62 str. 1 d. nuostatos ir parinktina švelnesnė negu įstatyme numatyta bausmė, nes jis nusikalto būdamas nepilnametis, dėl nusikaltimo padarymo visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Pažymi, kad V. G. rankinę jis pagrobė vienas (tos rankinės turinį pasidalino kartu su R. P. ir L. G.), už ką yra nuteistas jis vienas ir tik jis privalo atlyginti padarytą žalą, ir mano tai esant teisinga. Tuo tarpu P. E. B. epizode, nors nukentėjusįjį sumušė ir rankinę jam nuo peties nuplėšė vienas R. Ž., o jis su R. P. tik prisidėjo pasidalinant rankinėje buvusį turtą, teismas priėmė visiškai priešingą sprendimą nei V. G. epizode – tas, kuris sumušė nukentėjusįjį ir nuplėšė nuo jo peties rankinę, yra išteisinamas, o jis su R. P. nuteisiami arešto bausmėmis ir dar turi solidariai atlyginti žalą. Mano, kad šiuo atveju nepagrįstai buvo patikėta R. Ž. parodymais, kuriais jis ginčijo savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, ir nepatikėta jo bei R. P. parodymais, o taip pat ir nukentėjusiuoju, kuris tvirtino jo apiplėšimo metu matęs tris jaunuolius. Mano, kad R. Ž. išvengti atsakomybės padėjo jo siųsta SMS žinutė, kuria R. Ž. įrodinėjo savo nekaltumą, ir taip apgavo ne tik tyrėją, bet ir teismą. Taigi ši nuosprendžio dalis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl iš esmės yra neteisinga.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-07-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimo vieniems metams šešiems mėnesiams bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 2 d., prie šios bausmės pridėti dalį 2014-09-08 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo. Mano, jog teismo išvados, kad nėra įrodyta, jog R. Ž. dalyvavo P. E. B. plėšime, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o tai atitinkamai sąlygojo nepagrįstą R. Ž. išteisinimą. Nurodo, kad A. B. ir R. P. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai bei duodami parodymus bylą nagrinėjant teisme, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu davė nuoseklius parodymus, jog minėto nusikaltimo iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas buvo R. Ž.. Jie taip pat parodė, kad po įvykdyto plėšimo daiktus jau nešant parduoti, R. Ž. motina jo (R. Ž.) ieškojo telefonu, todėl parduodant daiktus R. Ž. nedalyvavo, buvo jau išėjęs. R. Ž. tvirtinimą, kad nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu jis buvo su M. S., paneigia abonentų išklotinės pažyma, iš kurios matyti, kad 2014-12-13 19.20 val. M. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė skambutį iš R. Ž. motinos abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš karto po to, praėjus porai minučių, siuntė trumpąsias žinutes ir skambino R. Ž. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš to seka, kad M. S., gavęs skambutį iš R. Ž. motinos, tuoj pat ieškojo R. Ž.. Šie duomenys paneigia R. Ž. buvimą kartu su M. S. ir atitinkamai patvirtina A. B. ir R. P. parodymus, jog jiems būnant kartu po įvykdyto plėšimo R. Ž. ieškojo motina ir jis išėjo. Atsižvelgiant į tai liudytojo M. S. parodymai vertintini kritiškai. N. J. (R. Ž. motinos) parodymai, kad sūnus buvo namuose, taip pat vertintini kritiškai, kaip bandymas padėti sūnui išvengti atsakomybės. Dėl rašytos žinutės R. Ž. – šį faktą A. B. neigia. A. B. ir R. P., apklausti po keletą kartų, davė nuoseklius parodymus bei tvirtino, kad apkalbėti R. Ž. jie neturi jokio pagrindo. Aptarti įrodymai duoda pagrindą teigti, jog R. Ž., veikdamas kartu su A. B. ir R. P., padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. – P. E. B. plėšimą. Atsižvelgiant į R. Ž. asmenybę, į tai, kad jis teistas, bausmės atidėjimo metu padarė analogišką nusikaltimą, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Teismo posėdyje prokurorė prašė A. B. skundą dalyje dėl bausmės atmesti, o jos tenkinti, nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, A. B. atstovė pagal įstatymą prašė sūnaus skundą tenkinti, o dėl prokurorės skundo paliko teismui spręsti savo nuožiūra, išteisintasis R. Ž. prašė prokurorės skundą atmesti, o A. B. skundą dėl bausmės tenkinti, išteisintojo gynėjas ir atstovė pagal įstatymą prašė prokurorės skundą atmesti, nuteistasis R. P. prašė prokurorės skundą tenkinti, o dėl A. B. skundo paliko teismui spręsti savo nuožiūra, nuteistojo R. P. gynėjas bei atstovė pagal įstatymą dėl apeliacinių skundų paliko teismui spręsti savo nuožiūra.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė nuteistasis A. B., kuris nesutinka su arešto bausme, paskirta už V. S. plėšimą, ir prašo, taikant BK 62 str. 1 d. nuostatas, paskirti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, bei ginčija R. Ž. išteisinimą dėl P. E. B. plėšimo, teigdamas, kad R. Ž. irgi dalyvavo padarant šią veiką. Prokurorė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl R. Ž. išteisinimo, nurodydama, jog P. E. B. plėšime kartu su A. B. ir R. P. dalyvavo ir R. Ž., todėl jis dėl šios veikos turi būti nuteistas, o ne išteisintas.

Kaip matyti iš nuteistojo A. B. ir prokurorės apeliacinių skundų, juose nesutinkama su R. Ž. išteisinimu ir analogiškai prašoma jį nuteisti už P. E. B. plėšimą, todėl kolegija dėl šių apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu R. Ž. išteisintas dėl to, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje kartu su A. B. ir R. P., pavartodami fizinį smurtą P. E. B. atžvilgiu, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymais tik nustatęs, kad jie buvo gauti nesilaikant BPK 20 str. nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pastebi ir tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, išsamiai išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su R. Ž. kaltės klausimu (P. E. B. plėšimo epizode), nesilaikė nurodytų BPK reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. Ž. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 str. 3 d. 3, 4 p. nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus taip pat įvykdė – nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, nurodė, kodėl R. Ž. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas ir tokį savo sprendimą pagrindė išsamiais motyvais, t. y. apylinkės teismas, įvertinęs tiek nuteistųjų A. B. ir R. P. bei išteisintojo R. Ž. duotus paaiškinimus, tiek ir nukentėjusiojo P. E. B., liudytojo M. S. parodymus bei kitus bylos įrodymus, ir įrodymų visumos pagrindu negalėjęs padaryti kategoriškos išvados, jog P. E. B. plėšime kartu su A. B. ir R. P. dalyvavo ir R. Ž., pagrįstai R. Ž. dėl šios veikos padarymo išteisino. Kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ar pripažinti, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl R. Ž. kaltės neįrodytumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to tikėjosi ir norėjo apeliantai, savaime nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ir kad jos buvo įvertintos netinkamai.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl nukentėjusiojo P. E. B. parodymų, kad po užpuolimo jis matė nuo jo nubėgančius tris jaunuolius. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis nė vieno jaunuolio požymių neišsidėmėjo ir jų atpažinti negali, todėl visiškai pritartina apylinkės teismo išvadai, kad jo parodymai šiuo atveju nepatvirtina to, kad vienas iš nubėgusių jo užpuolime dalyvavusių jaunuolių buvo būtent R. Ž.. Kolegija nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad R. Ž. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas kitų dviejų nuteistųjų – A. B. ir R. P. parodymais, kuriais nėra pagrindo abejoti, nes patys nuteistieji tvirtino, kad jie pagrindo apkalbėti R. Ž. neturi. Nors nuteistieji A. B. ir R. P. viso proceso metu nuosekliai ir tvirtino, kad vykdant plėšimą kartu su jais dalyvavo ir R. Ž., kuris ir buvo šio nusikaltimo iniciatorius bei pagrindinis vykdytojas, kolegija, remdamasi vien nuteistųjų parodymais, kurie, priešingai nei teigia prokurorė, verčia abejoti jų patikimumu, nesant byloje kitų neginčytinų R. Ž. kaltės įrodymų, neturi pagrindo R. Ž. priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pats R. Ž. nuo pirmos jo apklausos neigia dalyvavęs P. E. B. plėšime. R. Ž. nuosekliai ir tapačiai tvirtino, kad tą dieną jis su A. B. ir R. P. apskritai nebuvo susitikęs. Tos dienos popietę jis praleido su draugu M. S.. Iš pradžių jie susitiko prie gamyklos „R.“ ir kartu atėjo pas jį (R. Ž.) į namus, kur buvo iki 19 val. Namuose buvo ir jo (R. Ž.) motina N. J.. Tada jis M. S. lydėjo link namų, o jiems einant, į M. S. mobiliojo ryšio telefoną paskambino jo (R. Ž.) mama, nes jo telefonas buvo išsikrovęs, ir liepė jam grįžti į namus, sakė, kad į namus buvo atvažiavę policijos pareigūnai. Jis per kelias minutes sugrįžo į namus, tačiau tą dieną policija į jo namus daugiau atvažiavusi nebuvo. Po kelių dienų iškviestas į apklausą sužinojo, jog A. B. ir R. P. davė parodymus, jog jis buvo kartu su jais ir įvykdė plėšimą. R. Ž. parodė, kad A. B. ir R. P., teigdami, jog vykdant plėšimą kartu su jais buvo ir jis (R. Ž.), tokiu būdu jį apkalba, nes ankstesnėje byloje jis prieš A. B. yra davęs parodymus. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismas patikrino tokius išteisintojo R. Ž. paaiškinimus kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir, kolegijos nuomone, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas, jog jo parodymai nėra paneigti. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. Ž. parodymus bei jo alibi patvirtino kaip liudytojas apklaustas M. S., kuris teisme nurodė, jog įvykio dieną ir laiku jis buvo kartu su R. Ž. jo (R. Ž.) namuose, o po to jį R. Ž. lydėjo link namų. R. Ž. jį lydint namo į jo (liudytojo M. S.) mobiliojo ryšio telefoną paskambino R. Ž. motina (R. Ž. telefonas buvo išsikrovęs) ir pasakė, kad į jų namus atvyko policijos pareigūnai. Tuomet jis telefoną perdavė R. Ž., ir jis jau kalbėjo su savo motina. Kai su R. Ž. išsiskyrė, eidamas į namus R. Ž. rašė SMS žinutes, klausdamas, dėl ko jo ieškojo policija. Tą faktą, kad R. Ž. su M. S. įvykio dieną ir laiku buvo namuose, patvirtino ir R. Ž. motina N. J.. Kad įvykio dieną 19.20 val. M. S. telefono numeris priėmė skambutį iš R. Ž. motinos N. J. telefono, o po to praėjus kelioms minutėms iš M. S. telefono buvo siųstos trumposios žinutės ir skambinta R. Ž., patvirtina ir gautos mobiliojo ryšio telefonų išklotinės bei policijos pareigūno surašyta pažyma apie mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacinius įvykius. Kad po įvykio policijos pareigūnai buvo nuvykę pas R. Ž. į namus, tačiau jo namuose nebuvo, patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai. Kaip šalutinį įrodymą, pagrindžiantį R. Ž. versiją, jog R. B. su R. P. jį apkalba, apylinkės teismas laikė R. Ž. apžiūrai pateiktą mobiliojo ryšio telefoną, kuriame nufotografuotas jo susirašinėjimo socialiniame tinklalapyje „Facebook“ tekstas su A. B.. Iš šio teksto matyti, kad R. Ž. (vartotojo vardas „R. T.“) rašo A. B. (vartotojo vardas (duomenys neskelbtini)) žinutę „ka čia nusisneki kad tipo ir as su tavim ir rycka buvau tą dieną kaip jus apipleset baksi kazkoki?” gal jau nebenusisnekek”. Į šią žinutę A. B. R. Ž. atrašo „va dabar tatikrai sesi :D mes su rycka pasakysim mentinei kad ir tu tipo buvai su mum ir galesi mazintis kaip tik noresi nu ir kad tu nebuvai ten, bet vis tiek mes su rycka pripisim proto kad tu tipo buvai :D ir tada tau pzd“. Kolegijos nuomone, šio susirašinėjimo turinys iš tiesų kelia pagrįstų abejonių dėl R. Ž. realaus dalyvavimo kartu su A. B. ir R. P. įvykdant P. E. B. plėšimą. Pažymėtina, kad apeliantų pateiktuose skunduose apie šio susirašinėjimo turinį iš esmės nėra pasisakyta. Nors A. B. teisme neigė buvus tokį susirašinėjimą, 2015-03-24 apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad su R. Ž. susirašinėjo SMS žinutėmis socialiniame tinklalapyje „Facebook“ ir kad rašė R. Ž., jog sakys, kad ir jis su jais buvo. Nors A. B. ir R. P. parodė, kad po plėšimo R. Ž. skambino jo motina ir dėl to jis su jais nebėjo į aludę parduoti pagrobtų daiktų, o išėjo namo, kolegija atkreipia dėmesį, kad tokius parodymus nuteistieji davė tik vėlesnių savo apklausų metu (pirminėse savo apklausose, apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir parodymų patikrinimo vietoje metu jie tokių aplinkybių nenurodė). Be to, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų (telefoninių pokalbių išklotinių, mobiliojo ryšio telefonų apžiūrų ir kt.), kurie patvirtintų tuo metu buvus R. Ž. motinos skambutį į sūnaus mobiliojo ryšio telefoną ir jų pokalbį. Tuo tarpu, kaip minėta, bylos duomenimis nepaneigta R. Ž. versija dėl motinos skambučio jam į M. S. mobiliojo ryšio telefoną. Tai, kad M. S. iš R. Ž. motinos priėmęs skambutį praėjus porai minučių siuntė trumpąsias žinutes ir skambino R. Ž., priešingai nei mano prokurorė, nepaneigia R. Ž. buvimo kartu su M. S., nes, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, M. S. ir pats pripažino, kad po to, kai išsiskyrė su R. Ž., jam rašė SMS žinutes, norėdamas pasiteirauti, dėl ko jo ieškojo policija. Taigi nors A. B. ir R. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad vykdant plėšimą kartu su jais buvo ir R. Ž., tokie jų parodymai, priešingai nei skunde nurodo prokurorė, dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių verčia jais abejoti ir neleidžia jų laikyti patikimais bei neginčytinais R. Ž. kaltės įrodymais, o kitų įrodymų, kurie kategoriškai patvirtintų, jog P. E. B. plėšime kartu su A. B. ir R. P. dalyvavo ir R. Ž., byloje nėra.

Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, ir pagrįstai visas byloje esančias abejones dėl R. Ž. pareikšto kaltinimo padarant P. E. B. plėšimą vertino jo naudai.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų R. Ž. kaltę, t. y. kad R. Ž. kartu su A. B. ir R. P. dalyvavo P. E. B. plėšime, todėl darytina išvada, kad prokuratūros ir nuteistojo A. B. apeliaciniai skundai, kuriais dėl P. E. B. plėšimo prašoma nuteisti ir R. Ž., grindžiami tik prielaidomis, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, dėl to tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 180 str. 1 d. sankcijoje, – laisvės apribojimą (BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas areštas ir laisvės atėmimas iki šešerių metų). Šį savo prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad nusikalto būdamas nepilnametis, dėl nusikaltimo padarymo visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.

Nors iš tiesų baudžiamasis įstatymas numato atvejus, kai teismas gali paskirti bausmę, švelnesnę nei numatyta įstatymo sankcijoje (BK 62 str., 54 str. 3 d.), tačiau tam turi būti įstatyme numatyti pagrindai. Kita vertus, BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Reikia pažymėti ir tai, kad net ir esant BK 62 str. nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nėra BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų visumos, leidžiančios nuteistajam A. B. skirti švelnesnę bausmę nei numatytoji BK 180 str. 1 d. sankcijoje, nes apeliantas nei dėl V. S., nei dėl P. E. B. atžvilgiu įvykdytų plėšimų pats savo noru į policiją neatvyko ir apie padarytas nusikalstamas veikas nepranešė.

Kita vertus, kolegija neturi pagrindo manyti, kad apeliantui už plėšimus paskirta įstatymo sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – areštas būtų aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Nagrinėjamu atveju nuteistajam A. B. už padarytus plėšimus skirtos arešto bausmės neperžengiant įstatymo sankcijos, apylinkės teismui tinkamai įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir minimas jo apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje nurodžius išsamius bausmių skyrimo motyvus, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio dėl apeliantui netinkamai paskirtų bausmių bei galutinės subendrintos bausmės.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai išteisino R. Ž. dėl P. E. B. plėšimo, nesant įrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią veiką, bei nuteistajam A. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamas bausmes ir atitinkamai galutinę subendrintą bausmę, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais argumentais ir keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. B. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.