Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2020-05-20 pažymos Nr. 69-1941 „Dėl J. J.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2018-05-09 iki 2019-03-21, įvairiais laikotarpiais, ir su pertraukomis. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas. Trumpiausia pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 5 dienas, ilgiausia be pertraukos – 40 dienų, tarp atvykimų į Šiaulių tardymo izoliatorių tarpai sudarė nuo 1 iki 7 dienų.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-05-27 pažymoje Nr. 60-14548 „Dėl J. J.“ nurodyta, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu gauti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2018-05-07, 2018-05-14, 2018-07-03 nutarimai, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018-07-31, 2018-09-05, 2018-12-11 raštai, kuriuose nurodomi asmenys, kuriems pareiškėjas turėjo teisę skambinti, ir draudžiama skambinti kitiems asmenims. Į valstybines įstaigas pareiškėjas galėjo kreiptis su pasiūlymais, prašymais, peticijomis ar skundais.

Teismui pateikti pareiškėjo J. J. prašymai leisti pasiskambinti leidžiamais skambučiais, artimiesiems, į Teisingumo ministeriją, prie prašymų pridėti sąrašai asmenų, kuriems pareiškėjui leidžiama skambinti, bei atžymos apie įvykdymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-05-22 pažymoje Nr. 61-1202 „Dėl J. J.“ nurodyta, kad nuo 2018-05-09 iki 2019-03-23 pareiškėjas J. J. kreipėsi su skundais dėl skambinimosi. 2018-12-13 pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jam nebuvo leidžiama skambinti į valstybines įstaigas, nors teismo posėdžio metu prokurorė ir teisėjas nurodė, kad tokio draudimo nėra, šis skundas nebuvo nagrinėjamas, pagal paties pareiškėjo prašymą. 2018-10-22 pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jam nebuvo leidžiama skambinti į valstybines įstaigas, šis skundas nebuvo nagrinėjamas, pagal paties pareiškėjo prašymą. 2019-01-23 pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jam nebuvo leidžiama skambinti į valstybines įstaigas, nors teismo posėdžio metu prokurorė ir teisėjas nurodė, kad tokio draudimo nėra, pateiktas atsakymas, jis apskųstas nebuvo. 2019-02-04 jis pateikė skundą, kur nurodo, jog negali skambinti į valstybines įstaigas, pateiktas atsakymas, jis apskųstas nebuvo. Abejais atvejais nurodyta, kad yra gauti prokuroro ar teisėjo raštai, kuriais pareiškėjui uždrausta skambinti kitiems asmenims, išskyrus nurodytus asmenis.