- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-19
- Bylos Nr.
- A-556-636-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Arūnas Merkys
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 2006/03-4R-221 bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2006 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (15/3-5)-8P-2027 ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 1 d. atsakovui pateikė prašymą įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas savo lietuvišką kilmę grindė tuo, kad jo motina yra lietuvė. Kaip šį faktą įrodantį dokumentą pateikė savo dėdės (motinos brolio) S. K. atsargos liudijimą, kuriame nurodoma, kad jis lietuvis. Teigia, kad jei jo dėdė S. K. buvo lietuvis, vadinasi bent vienas iš jo tėvų (pareiškėjo senelių) taip pat buvo lietuvis. Pareiškėjo manymu, įstatymai nereikalauja pateikti tik tiesioginius tėvų ar senelių tautybės įrodymus ir jo pateikto dokumento pakanka įrodyti, kad jo seneliai (arba bent vienas iš jų) buvo lietuviai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16 – 18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kartu su 2005 m. gruodžio 1 d. prašymu pateikė šiuos dokumentus: pažymėjimo dėl asmens gimimo kopiją, pažymą dėl motinos gimimo, pažymėjimo dėl dėdės (motinos brolio) gimimo bei dėdės 1930 m. Vytauto Didžiojo laidos atsargos liudijimo kopiją, kurioje nurodoma, kad jis yra lietuvis. Šie dokumentai nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo motina buvo lietuvė. Pažymėjo, kad pareiškėjo dėdei išduotas atsargos liudijimas leidžia tik daryti prielaidą, jog pareiškėjo seneliai (ar vienas iš jų) galėjo būti lietuvių kilmės, tačiau jo negalima laikyti dokumentu, įrodančiu, kad pareiškėjo seneliai yra ar buvo lietuviai. Šį faktą gali patvirtinti tik tie dokumentai, kurie patvirtina asmens giminaičių, siejamų su tiesiąja giminystės linija (tėvų, senelių kilme), lietuvių kilmę. S. K. (pareiškėjo dėdė) yra jo giminaitis pagal šoninę giminystės liniją, todėl apie pareiškėjo kilmę vadovaujantis minėtu dokumentu spręsti negalima.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 33 – 35) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pilietybės įstatymo 3 straipsniu, 17 straipsnio 1, 3 dalimis, 26 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 312, 29.1-29.7 punktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, įrodinėdamas savo lietuvišką kilmę, remiasi jo dėdei (pareiškėjo motinos broliui) S. K. išduotu 1930 m. Vytauto Didžiojo laidos atsargos liudijimu Nr. 780. Pilietybės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95-4087) redakcijos 26 straipsnio 4 dalyje (galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai rodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai arba turėjo Lietuvos pilietybę. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu galiojanti Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.) numato, jog lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai. Remiantis šia įstatymo nuostata būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Šių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Dokumentas, kuriuo pareiškėjas grindžia savo lietuvišką kilmę - jo dėdei išduotas 1930 m. Vytauto Didžiojo laidos atsargos liudijimas Nr. 780, pareiškėjo lietuvių kilmės patvirtinti negali. Faktas, kad remiantis jo dėdei išduotu atsargos liudijimu buvo įgyvendinta teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjo pusbroliui (dėdės sūnui), negali būti prilygintinas pareiškėjui įstatyme keliamiems reikalavimams, kurie yra siejami su tiesiąja giminystės linija. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 38-40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai išaiškino Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatas.
2. Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies dispozicija, pareiškėjo manymu, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad minėtų teisės aktų nuostatos reikalauja pateikti tik tiesioginius tėvų ar senelių, vieno iš tėvų ar senelių lietuvių tautybės įrodymus. Aplinkybė, kad sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu galiojančioje Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies dispozicijoje nebėra žodžių „tiesiogiai ar netiesiogiai“, visiškai nereiškia, kad turi būti pateikiami tik tiesioginiai įrodymai. Šiuo atveju pateiktas dėdės S. K. dokumentas įrodo tiek pareiškėjo šoninės linijos, tiek tiesiosios linijos giminaičių lietuvišką kilmę.
3. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti (ABTĮ 58 str. 1 d.). Būtent tokiomis aplinkybėmis pripažintinos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Kad bent vienas iš pareiškėjo senelių tikrai buvo lietuvis, niekam neturėtų kelti abejonių. Įstatymas nereikalauja pateikti įrodymų, kad ir tėvai (ar vienas iš jų), ir seneliai (ar vieno iš jų) buvo lietuviai. Pakanka įrodyti arba vieną, arba kitą.
4. Byloje nėra jokių dokumentų, liudijančių apie kitokią pareiškėjo senelių, motinos ir pareiškėjo tautybę. Pažymi, kad tiek pareiškėjas, tiek jo tėvai yra gimę Lietuvoje, kurią teko palikti tik dėl valdžios persekiojimo ir nenoro būti ištremtiems. Aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu yra Lenkijos pilietis, neturi jokios įtakos pareiškėjo lietuviškai kilmei ir tautybei.
5. Pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 49-51) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 123-4650) pripažino, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Todėl nuo 2006 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo, kaip Lenkijos Respublikos piliečio, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo klausimas negali būti sprendžiamas pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 3 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas skundžia Migracijos departamento 2006 m. birželio 23 d. sprendimą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, kurių pagrindu S. J. nepripažintas lietuvių kilmės asmeniu, todėl sprendžiant šį ginčą bus vadovaujamasi Pilietybės įstatymo nuostatomis ir kitais teisės aktais reguliavusiais ginčo teisinį santykį 2006 m. birželio 23 d. sprendimo priėmimo metu.
Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2006 m. balandžio 27 d. iki 2006 m. liepos 27 d.), kad lietuvių kilmę taip pat galima pagrįsti: 1) dokumentais, įrodančiais, kad asmens tėvai ar seneliai buvo lietuviai; 2) dokumentais, įrodančiais, kad vienas iš asmens tėvų ar senelių buvo lietuvis. Šios nuostatos pagrindu teigtina, jog asmuo siekiantis patvirtinti savo lietuvišką kilmę, jei neturi išlikusių dokumentų išvardintų Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies pirmoje įtraukoje, turėtų pateikti ką tik paminėtus. Nesant ir šių dokumentų galimybė patvirtinti lietuvišką kilmę kompetentingos institucijos sprendimu iki šio klausimo galimo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba teismo tvarka paneigiama. Migracijos departamentas, spręsdamas prašymą įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, privalo vadovautis tomis teisės aktų nuostatomis, kurios reglamentuoja aptariamus santykius ir turi interpretuoti teisės aktus taip, kaip jie aiškinami įstatymų leidėjo.
Pareiškėjo Migracijos departamentui kartu su prašymu įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę pateiktas dėdės (pareiškėjo motinos brolio) Vytauto Didžiojo atsargos liudijimas Nr. 780 nėra dokumentas, įrodantis pareiškėjo lietuvišką kilmę ir pagrindas, kuriuo, kaip numatyta Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje, Migracijos departamentas turėjo teisę patenkinti pareiškėjo prašymą. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pilietybės įstatymą, expressis verbis įvardijo giminystės liniją, lemiančią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimą. Tai tiesioji giminystės linija esanti tarp protėvio ir palikuonių (proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t. (Civilinio kodekso 3. 132 str. 1d.). Įrodžius protėvio kilmę nekyla teisinių abejonių ir dėl to protėvio palikuonių. Dėdė patenka į šoninės giminystės linijos sąvoką (Civilinio kodekso 3. 133 str.) ir dokumentai, susiję su tokiais asmenimis, negali visiškai patvirtinti tiesiajai giminystės linijai priklausančių atstovų atitinkamos kilmės. Nėra pašalinamos galimos tikimybės, todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nesant kitų objektyvių įrodymų pareiškėjo kilmei patvirtinti, Migracijos departamentas neturėjo pagrindų teigiamo sprendimo, prašymą pateikusio asmens atžvilgiu, priėmimui.
Kita vertus, pasisakant dėl apeliacinio skundo motyvų būtina pažymėti ir Konstitucinio Teismo suformuotą poziciją Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu.
Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, prieš Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjant bylą ir priimant bei paskelbiant sprendimą, „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 123-4650) pažymėjo, kad „toks teisinis reguliavimas, kai iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter alia atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.
Administracinėje byloje faktinių duomenų apie išskirtines aplinkybes, kurios suponuotų pareiškėjo dvigubos pilietybės turėjimą nėra.
Taigi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino teisės normas, apibrėžiančias teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.