- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-13
- Bylos Nr.
- 2K-435/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Josifas Tomaševičius (pran.)
- Kaltinamasis
- N. Š.
- Nukentėjusysis
- D. J., I. J.
- Advokatai
- Andrius Beniušis
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendis ir N. Š. išteisintas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.
Taip pat nagrinėjamas nukentėjusiųjų D. J., D. J. ir I. J. atstovo advokato Andriaus Beniušio kasacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendžiu N. Š. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 38 MGL (4750 Lt) bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. Š. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskebtini)" transporto tarnybos viršininku ir būdamas darbdavio įgaliotas asmuo, atsakingas už darbų saugą, neatlikęs rizikos veiksnių vertinimo, nenustatęs pavojingų veiksnių, t. y. nepatikrinęs tvenkinio ledo storio, jo atsparumo traktoriaus svoriui, nenustatęs važiuojamoje dalyje -pavojingų vietų - ledo suplonėjimo dėl tekančios Nevėžio upės vagos vandens srovės, kitų tekančių šaltinių, ledo įtrūkimų – pasiuntė UAB „(duomenys neskebtini)" ekskavatoriaus mašinistą R. J. traktoriumi MTZ-80 L valyti sniego nuo Nevėžio upės tvenkinio ledo, prieš tai R. J. nustatyta tvarka neinstruktavęs, nes UAB „(duomenys neskebtini)" instrukcijose Nr. 4, 20, 26, 38, 39, 41, 42, 43, 48, 71, 93, pagal kurias 2003 m. gruodžio 27 d. buvo instruktuotas R. J., kaip pavojingas veiksnys nenumatytas galimas ledo lūžimas su traktoriumi MTZ-80 L (buldozeriu) valant sniegą nuo tvenkinio ledo ir važiuojant traktoriumi tvenkinio ledu. Įvykus nelaimingam atsitikimui, t. y. 2004 m. sausio15 d., apie 12.55 val., UAB „(duomenys neskebtini)" ekskavatoriaus mašinistui R. J. ratiniu traktoriumi MTZ-80L valant sniegą ant Nevėžio upės tvenkinio ledo, esančio prie AB „(duomenys neskebtini)", Panevėžyje, po traktoriumi lūžo ledas ir, traktoriui kartu su R. J. patekus į vandenį ir nuskendus, R. J. žuvo.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu jį išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu konstatuota, kad BK 176 straipsnio 1 dalies prasme N. Š. neatitinka specialiam subjektui – darbdavio įgaliotam asmeniui – keliamų reikalavimų. Teigiama, kad darbdaviui atstovaujančio asmens pavedimas N. Š. vykdyti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme darbdaviui numatytas darbų saugos ir sveikatos priemones neatitinka įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taip pat teigiama, kad darbo inspektorius nelaimingo atsitikimo tyrimo akte pripažinęs pavedimą N. Š. tinkamu, neteisingai taikė minėtą nuostatą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl to, kad nebuvo tinkamai instruktuotas,o dėl to, kad prieš įvykį apskritai nebuvo įsitikinta, ar ledu važiuoti sunkiasvoriu traktoriumi bus saugu. Nuosprendžiu pripažinta, kad byloje nėra įrodymų, kad ledas buvo valomas darbdavio iniciatyva ir veikiant N. Š. nurodymu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės 2005 m. birželio 16 d. nuosprendį. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis N. Š. nėra nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektas. Teigiama, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį pavedimas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje galėjo būti duotas ne tik įsakymo, potvarkio forma bet ir kitokiu dokumentu. Kasatoriaus nuomone, iš N. Š. pareiginės instrukcijos turinio galima daryti išvadą, kad šis turėjo pareigą užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymąsi. Nurodoma, kad būtent N. Š. pažeidė minėtus reikalavimus ir davė nurodymą R. J. neįvertinęs darbo rizikos veiksnių, be to kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė darbo inspektoriaus surašyto nelaimingo atsitikimo tyrimo akto išvadas, nepagrįstai rėmėsi N. Š. parodymais ir taip pat nemotyvuotai atmetė liudytojų D. J., K. T., A. G. ir P. G. parodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas.
Nukentėjusiųjų D. J., D. J. ir I. J. atstovas advokatas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės 2005 m. birželio 16 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino pareiginėse instrukcijose įtvirtintą N. Š. pareigą įgyvendinti darbuotojų sveikatos ir saugos priemones. Teigiama, kad N. Š. turėjo įgyvendinti ne tik tas saugos priemones, kurios nustatytos bendrovės norminiuose aktuose, bet ir tas, kurios nustatytos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Kasatoriaus tvirtinimu, net ir nesant konkrečios instrukcijos, darbdavio įgaliotas asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl to, kad, prieš duodamas nurodymą darbuotojui atlikti tam tikrą darbą, neinstruktavo darbų saugos klausimais. Kasatoriaus nuomone, tarp N. Š. neveikimo ir dėl neveikimo kilusių pasekmių buvo priežastinis ryšys. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas, nes nepagrįstai atmetė darbo inspektoriaus nelaimingo atsitikimo tyrimo akto išvadas kaip įrodymą ir nepagrįstai vadovosi tik specialisto išvada, kurioje, kasatoriaus nuomone, nėra pateikta kategoriška išvada dėl N. Š. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, nesiimdamas priemonių pašalinti prieštaravimų tarp įrodymų, pažeidė BPK 324 straipsnio 6, 7 dalis. Kasaciniame skunde taip pat nurodomas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo pažeidimas, motyvuojant, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl liudytojų R. B., P. G. ir nukentėjusiųjų D. J., D. J. parodymų, nors to buvo prašoma N. Š. apeliaciniame skunde. Galiausiai minimas BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas, teigiant, kad nepagrįstai atmesti liudytojų R. B., K. T., A. G., P. G. bei nukentėjusiųjų D. J., D. J. parodymai.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų D. J., I. J., D. J. bei prokuroro kasaciniai skundai tenkintini, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Dėl BPK 326 straipsnio 4 dalies taikymo
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo pripažinta, kad nuteistasis N. Š. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį, jeigu nustato byloje BPK 329 straipsnyje numatytus pagrindus. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, kuris Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje motyvuotas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 176 straipsnio 1 dalį nuteisdamas N. Š., kuris nebuvo šio nusikaltimo subjektas. Taip pat nurodytas ir antras motyvas, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, įvertino bylos įrodymus. Pagal apeliacinės instancijos teismo padarytą įrodymų vertinimą N. Š. nedavė R. J. nurodymo valyti traktoriumi sniegą nuo Nevėžio upės tvenkinio, todėl yra nekaltas dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo.
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Apskųstas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendis patikrinamas ar atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Šie reikalavimai išdėstyti BPK 303–307 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi ir savo specifiką. Jame turi būti nurodytos visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintos aplinkybės, taip pat netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atvejai, jeigu jie buvo padaryti, bei kitos klaidos, kurios turėjo įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui ar pakeitimui. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendis tokių reikalavimų neatitinka, todėl naikintinas.
Dėl nusikaltimo subjekto
Nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra blanketinė, todėl nusikalstamos veikos požymių nustatymas yra galimas tik tada, kai tiksliai nustatytas poįstatyminių aktų turinys, kuris yra nurodytas straipsnio dispozicijoje. BK 176 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimus. Pagrindinis teisinis norminis aktas, reguliuojantis saugos darbo sąlygas, yra Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymas. Už šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas N. Š. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalies dispoziciją šio nusikaltimo subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, o tai reiškia, kad darbdavys pats ar jo įgaliotas asmuo yra atsakingas už rizikos darbuotojų saugos ir sveikatos vertinimą.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. išteisinamojo nuosprendžio esmė – N. Š. nebuvo BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Tokią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadą suponavo netinkamai išaiškinta įstatymo prasmė. Iš Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio matyti, kad teismas padarė išvadą, jog pagal Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme N. Š. nebuvo „darbdavio įgaliotas asmuo“, nes formaliai nebuvo įformintas į šias pareigas. Minėto Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai yra padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam asmuo, atstovaujantis darbdaviui, pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje.
Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad N. Š. dirbo UAB „(duomenys neskebtini)" transporto tarnybos viršininku, o R. J. šios bendrovės – ekskavatoriaus mašinistu ir buvo tiesiogiai pavaldus N. Š.. Iš 2002 m. rugsėjo 18 d. patvirtintos UAB „(duomenys neskebtini)" pareiginės instrukcijos matyti, kad transporto tarnybos viršininkas privalo užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones. Taip pat bendrovės generalinio direktoriaus 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 48 ir 2003 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 90 padalinių vadovai įpareigoti užtikrinti pavaldžių darbuotojų periodinį instruktavimą darbo vietoje saugos ir sveikatos darbe klausimais. Nors Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje konstatuota, kad toks N. Š., kaip darbdavio įgalioto asmens darbuotojų saugai ir sveikatai, įforminimas neatitinka 2003 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatytos įforminimo tvarkos, tačiau siejant su tuo, kad šias pareigas N. Š. ėjo iki Įstatymo įsigaliojimo, todėl tai neturėtų būti pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės už konkrečiai apibrėžtų priemonių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais reikalavimų nevykdymą, tačiau jis nebuvo nusikaltimo subjektas, nes tiksliai neapibrėžta jo kompetencija. Pagal Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą darbdaviui atstovaujančio asmens ar jo pavedimu darbdavio įgalioto asmens kompetencija darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais apibrėžta šiuo Įstatymu, o darbdavys tik paskiria tokį asmenį eiti šias pareigas. Byloje nustatyta, kad N. Š. ėjo darbdavio įgalioto asmens darbuotojų saugai ir sveikatai pareigas.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu padaryti priešingas negu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įrodymų įvertinimas ir išvada, kad N. Š. nedavė nurodymo R. J. traktoriumi valyti sniegą nuo Nevėžio upės tvenkinio ledo, todėl ir negali atsakyti už nelaimingą atsitikimą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.
Nustatyti BPK 20 straipsnyje reikalavimai įrodymų institutui yra bendri visų pakopų teismams. Jeigu apeliacinės instancijos teismas grindžia savo išvadas dėl įrodymų įvertinimo, šios išvados turi būti pagrįstos objektyviu visų bylos duomenų įvertinimu. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje nėra įtikinamų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų atmetimo, kiek tie įrodymai patvirtina, jog N. Š. davė R. J. nurodymą valyti sniegą nuo Nevėžio upės tvenkinio ledo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius įrodymo vertinimo principus pažeidė pirmosios instancijos teismas. Jų nenustatė ir kasacinės instancijos teisėjų kolegija.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nemotyvuotai atmestos Nelaimingo atsitikimo darbe akto išvados dėl nelaimingo atsitikimo priežasties ir pasinaudota specialisto išvadomis, išdėstytomis 2004 m. liepos 20 d. išvadoje. Tačiau šios išvados viena kitai neprieštarauja.
Specialisto išvadoje nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis yra tvenkinio ledo lūžimas po traktoriumi, o nelaimingo atsitikimo darbe akte – kad netinkamai buvo organizuotas darbas pasiunčiant R. J. su traktoriumi valyti sniegą nuo Nevėžio upės tvenkinio prieš tai neatlikus rizikos veiksnių vertinimo.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados, neparemtos byloje surinktais įrodymais, yra prieštaringos, o nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas nepagrįstai, nesant tam BPK 329 straipsnio 1 punkte nustatyto pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendį.