Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį penkeriems metams laisvės atėmimo; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 3 d., apie 1.00 val., Kaune, ties automagistralės Vilnius–Klaipėda 212 km, prikišęs nukentėjusiajam V. K. prie kaklo peilį reikalavo pinigų, nukentėjusiajam priešinantis, pargriovė V. K. ant žemės, peiliu sužalojo abiejų jo rankų plaštakas ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“.

Be to, A. G. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir tomis pačiomis aplinkybėmis iš nukentėjusiojo V. K. pagrobė jo asmens dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir socialinio draudimo pažymėjimą.

Kasatorius, pabrėždamas, kad viso proceso metu neigė pagrobęs V. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir dokumentus, ant šių objektų nėra jo pirštų atspaudų ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktais, teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, negali būti grindžiamas prielaidomis, o Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendis jam yra pagrįstas tik prielaidomis. Nuteistasis A. G. akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs jo apeliacinį skundą, neteisingai nurodė, jog kasatoriaus kaltė grindžiama nuosekliais liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais – V. K. parodymai teisme yra prieštaringi, liudytojų Ž. L. ir P. J. parodymai dėl mobiliojo ryšio telefono radimo pas A. G. aplinkybių nesutampa su liudytojų R. J. ir A. U. parodymais, be to, nė vienas iš jų įvykio nestebėjo, jų parodymai – tik nukentėjusiojo versijos pakartojimas; nukentėjusysis, anot kasatoriaus, galėjo susižaloti ir pats. Kasatorius nurodo, kad specialisto išvada, esanti byloje, negali būti vertinama kaip jo kaltę pagrindžiantis įrodymas, nes joje nėra numatyta, kas ir kokiu įrankiu sužalojo nukentėjusįjį V. K., be to, nusikaltimo padarymo įrankis nebuvo rastas. A. G. nuomone, nukentėjusiojo kraujo turėjo likti ir ant kasatoriaus rūbų, o tai byloje nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatorius pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje padarytų nusikalstamų veikų padarymo. Esminių BPK pažeidimų tiriant ir nagrinėjant bylą nepadaryta.

Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė byloje surinktų įrodymų visuma, o ne prielaidomis, kaip kasatorius teigia kasaciniame skunde. BPK nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė. Nepaisant to, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje nebuvo rastas nusikalstamos veikos padarymo įrankis – peilis, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė, kad A. G. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį – šešiais trauminiais poveikiais padarė durtines–pjautines žaizdas peiliu ir pagrobė svetimą V. K. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“. Kasatoriaus skunde esantis teiginys dėl nusikalstamos veikos įrankio rūšies nenustatymo yra nepagrįstas, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotus nuoseklius nukentėjusiojo V. K. parodymus dėl nusikaltimo įrankio patvirtino specialisto išvada, kurioje nurodoma apie trauminių poveikių padarymą duriančiu–pjaunančiu įrankiu. Liudytojų Ž. L., P. J., R. J. bei A. U. parodymai apie nukentėjusiajam priklausančio mobiliojo telefono radimo aplinkybes nepaneigia A. G. kaltės dėl plėšimo.

Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn už antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimą ar pagrobtojo realizavimą traukiamas tas, kas pagrobė fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką arba pasinaudojo pagrobtu antspaudu, spaudu, dokumentu ar griežtos atskaitomybės blanku (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo nuo 2003 m. gegužės 1 d. BK 302 straipsnio redakcija). A. G. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžiu nuteistas už V. K. priklausančių asmens dokumentų – Lietuvos Respublikos piliečio paso ir socialinio draudimo pažymėjimo – pagrobimą. Pažymėtina, kad BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. būtinieji nusikalstamos veikos požymiai yra ne tik veika – nurodyto daikto ar daiktų paėmimas, bet ir padariniai – jų užvaldymas, t. y. reali galimybė nurodytą daiktą ar daiktus valdyti, naudoti ar jais disponuoti, taip pat priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad A. G. paėmė iš V. K. pasą ir socialinio draudimo pažymėjimą ir, turėdamas galimybę jais disponuoti, nubėgdamas juos išmetė, t. y. buvo dokumentus pasisavinęs, galėjo su jais elgtis pagal savo valią. A. G. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad paima svetimus, V. K. priklausančius dokumentus – pasą ir socialinio draudimo pažymėjimą – bei juos pasisavina. Apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pagrįstas byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo V. K., liudytojų Ž. L., P. J., R. J. ir A. U. parodymais, dokumentais, esančiais byloje. Su kasatoriaus skunde reiškiamomis abejonėmis dėl liudytojų parodymų patikimumo nesutiktina. Apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė nusikalstamo įvykio, nėra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu, nes jie patvirtina nukentėjusiojo parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra būtina skirti papildomų ekspertizių, t. y. DNR ir trasologinės ekspertizės, padaryta nepažeidžiant BPK nuostatų. Taip pat pažymėtina, kad dėl V. K. parodymų, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs, patikimumo irgi nebuvo pagrindo abejoti – jo psichinė būklė nekėlė pagrįstų įtarimų, kurie būtų lėmę teismo psichiatrinės ekspertizės jam skyrimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.